VISUOMENĖ
2024.05.08. Lietuva: atkrikštyti ar perkrikštyti?
Marius Kundrotas, Istorikas ir politologas
Lietuva krikštyta ne vieną kartą. Mindaugo krikštas vyko XIII a. viduryje, pakartotinai Lietuvą krikštijo Vytautas ir Jogaila XIV a. pabaigoje, o Žemaitija apkrikštyta tik XV a. pradžioje. Nežiūrint to Martynas Mažvydas XVI a. rašė, jog daugelis lietuvių jo amžiuje vis dar garbino kaukus ir žemėpačius.
Reformacija ir kontrreformacija buvo du vienas kitam prieštaravę ir vienas kitą papildę procesai, kurių metu protestantai ir katalikai iš naujo vedė lietuvius link vienos ar kitos krikščionybės interpretacijos, suvokę, jog formalus krikštas nėra pakankamas pagrindas žmogui tapti krikščioniu.
XIX a. įvardijamas paskutiniu amžiumi, kai dalis lietuvių dar išpažino pagonybę. Ir tai – kaip tik tas amžius, kai pasireiškė pagonybės rekonstruktoriai. Tad klausimas, ar šiuo amžiumi datuojamos maldos pagoniškoms dievybėms buvo seno pabaiga, ar naujo pradžia.
Mindaugo krikštas (nežinomo XVII a. Lietuvos dailininko paveikslo, vaizduojančio vyskupą Vitą, fragmentas)
Šiandieninėje istoriografijoje ir kultūrinėje antropologijoje tautininkų ir krikščionių demokratų srovės dirbtinai išskiriamos. Neotautininkai mielai prisimena Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Vydūną, kartais – ir tarsi per klaidą – jų kohortai priskiria ekumeniškąjį kataliką, prezidentą Antaną Smetoną, kuris vienas pirmųjų susistemino istorinių tautininkų pasaulėžiūrą.
Užmirštama, kad J. Basanavičius laidotas kaip katalikas, o Vydūnas – kaip evangelikas liuteronas. Kiek jų laidotuvės išreiškė šių tautos patriarchų santykį su krikščionybe – sunku pasakyti. Kaip katalikas laidotas ir šiuolaikinių tautininkų patriarchas, signataras Kazimieras Uoka, nors jį daugelis pažinojo kaip romuvį.
Svarbiausia – ne tai. Be jokios abejonės, laisvamaniai ir pagonybės simpatikai suvaidino svarbų vaidmenį patriotiniame atgimime. Bet ar jie buvo vieninteliai? Juozas Tumas-Vaižgantas buvo katalikų kunigas, stovėjęs prie tautininkų srovės ištakų ir net formavęs jos ideologiją. Mykolas Krupavičius – krikdemų patriarchas – 1926 m. oponuodamas savo laiko kairiesiems ir liberalams – taip pat save įvardijo tautininku. Tautininkai broliai Martynas ir Jonas Yčai buvo reformatai. O kas būtų atgimimas be Maironio?
Kontrkrikščioniškai, o dažnai – ir antikrikščioniškai nusiteikę neotautininkai taip pat mielai užmiršta ištisą „Naujosios Romuvos“ intelektualinę tradiciją, prie kurios ištakų stovėjo tas pats Vaižgantas, o žymiausias jos atstovas – Antanas Maceina – tautinę ir krikščionišką filosofiją darniai suliejo į vienovę. Paradoksalu, bet šiandien Romuva vadinasi grupė, kurioje – su retomis gerbtinomis išimtimis – vyrauja požiūris, kad iš krikščionybės ir lietuvybės galima rinktis tik viena, kita atmetant ir paneigiant.
Antrasis – antisovietinis – lietuvių tautos atgimimas taip pat skaldomas į tautinę, krikščioniškąją ir liberaliąją sroves. Nors daugelis antrosios ir trečiosios srovės atstovų taip pat buvo už tautinės Lietuvos valstybės atkūrimą. Alfonsas Svarinskas ir Povilas Pečeliūnas čia stojo greta Antano Terlecko. Tiesiog A. Svarinskui, šalia tautiškųjų idealų, rūpėjo ir krikščionybė, o P. Pečeliūnui – žmogaus teisės. Skirtingos rezistentų srovės kėlė skirtingus akcentus, bet visos jos kartu susiliejo į vieną tautinę tėkmę.
Šiandieniniai romuviai ir jų politinis klonas – neotautininkai – siekia Lietuvą atkrikštyti. Jie skelbia, kad lietuvybė ir krikščionybė – priešybės, o „senąjį“ baltų tikėjimą laiko lietuvybės pagrindu. Kiek tas tikėjimas senas – atskira kalba. Kai vienas įtakingiausių Romuvos vaidilų teigia, jog dievai yra žmonių kūriniai, o ne atvirkščiai, suvoki turįs reikalą ne tiek su istorine pagonybe, kiek su „Naujojo amžiaus“ pseudofilosofija.
Tiesa ta, kad lietuvybė ir krikščionybė nėra tapačios. Ir vargu, ar turėtų tokios būti. Bet jos nėra ir priešingos. Jos persidengia. Daugelis lietuvių istoriškai buvo ir tebėra krikščionys. Ypač juokina hormonizuoti neopagonių paaugliai, kurie garbina įsivaizduojamus protėvius ir niekina savo gerai pažįstamus krikščionis tėvus. O jei dar prisimintume, jog dauguma lietuvių partizanų, kuriuos šie karingosios lietuvybės restauratoriai garbina, buvo vienos ar kitos denominacijos krikščionys...
Šiandien daugelis lietuvių jau nėra ortodoksiniai krikščionys. Tai matyti iš statistikos, kiek lietuvių, laikančių save krikščionimis, tiki reinkarnacija, horoskopais ir kitais maginės pasaulėžiūros elementais. Bet jie nėra ir romuviai. Čia – klausimas romuviams: ar, menkindamas kitą, pats iškilsi aukščiau?
Krikščionybė šiandien – bene vienintelė pasaulėžiūrinė sistema, galinti lietuviams pasiūlyti universalią moralinę pasaulėžiūrą. Islamas ar budizmas taip pat turi universalius matmenis, bet be gilesnių tradicijų lietuvių tautoje kaip tokioje. Savastis – svarbi, tačiau visuma – dar svarbesnė.
Tad gal kaip tik šiandien prasminga gręžtis į evangelines tiesas, kuriose dera universalus teisingumas ir universali artimo meilė, kur tautinė savastis turi svarbią vietą, bet nėra visumos pakaitalas? Gal kaip tik dabar metas ne atkrikštyti, o perkrikštyti Lietuvą, grąžinant ją prie Kristaus ir Jo doros kodekso? Kai Romuvos vaidilos ir vaidilės teigia, jog nėra svarbi moralinė pozicija, o svarbu tik tai, kad ir vienos, ir kitos pozicijos atstovai garbintų Perkūną, būtent krikščionys sako: moralinė pozicija – svarbiausia.
Atgal
.jpg)
