VISUOMENĖ
03 05. Lietuvos kariuomenės kultūrinis indėlis 1918– 1940 m.
Lidija Veličkaitė
Dar vienas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Humanitarinės mokslo katedros laimėjimas – 2010 lapkričio 12 d. šios katedros vedėja, atsargos kapitonė Rolanda Kazlauskaitė – Markelienė Vilniaus pedagoginio universiteto Edukologijos mokslo krypties taryboje eksternu apgynė daktaro disertaciją „Lietuvos karininkų pasirengimo karių pilietiniam ugdymui 1919– 1940 m. ir 1992– 2009 m. raiška ir pokyčiai“, sujungdama tuos abudu periodus ir juos lygindama. Šį jos darbą aprobavo aštuoni profesoriai. Gindama disertaciją Rolanda Kazlauskaitė – Markelienė žaibiškai atsakinėjo į pateiktus klausimus, tuo įrodydama, kad tikrai verta atsargos kapitonės vardo.
Rolanda Kazlauskaitė – Markelienė 1988 m., baigusi Peterburgo filosofijos fakultetą, paskirta į Kauno Veterinarijos akademiją dirbo 4 metus kaip dėstytoja. 1992 m. rugsėjo 1 d. pradėjo dirbti ir dėstyti filosofiją tik ką įsteigtoje Krašto apsaugos mokykloje, kuri įsikūrė buvusios Vilniaus aukštosios priešlėktuvinės gynybos vadų radioelektronikos mokyklos patalpose, Sapiegos g. 3. Vietoje jos 1994 m. įsteigta Lietuvos karo akademija, 1998 m. jai suteiktas partizanų generolo, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko, Jono Žemaičio vardas. Profesinę karo tarnybą Rolanda Kazlauskaitė – Markelienė pradėjo 1995 m., gaudama jaunesnio leitenanto, leitenanto, vėliau kapitono laipsnį. Dabar yra atsargos kapitonė. Kaip gabi dėstytoja Rolanda Kazlauskaitė-Markelienė 1998 m. paskirta Humanitarinių mokslų katedros vedėja.
Ir paskutinis Humanitarinės mokslo katedros darbas-monografija „Valstybinė kalba Lietuvos kariuomenėje (1918– 1940)“, išleista 2010 m. gruodžio pabaigoje, autoriai: Algirdas Ažubalis, Diana Builienė, Rolanda Kazlauskaitė – Markelienė. Įdomiausia, kad buvo surasta šioje monografijoje aprašomų karininkų, kurie įnešė didelį indėlį į valstybinės kalbos vystymą Lietuvos kariuomenėje palikuonių. Viena iš jų - Miglutė Gerdaitytė, Kovo 11 – osios akto signatarė, gydytoja, gyvenanti Meškuičiuose. Negalėjusi atvykti į knygos sutiktuves dėl vyro ligos, atsiuntė profesoriui A. Ažubaliui laišką, dėkodama už atliktą didžiulį darbą, atsukant laikrodžio rodyklę 70 – čia metų atgal, į jos tėvelio - ikikarinės Lietuvos karininko jaunystę. Priminė jo draugystę su gen. Antanu Gustaičiu – aviakonstruktoriumi, Dariaus ir Girėno visą dieną laukimą sugrįžtant ir nesulaukiant. Okupacijos metais jos tėvelis dažnai susitikdavo su prezidento A. Smetonos adjutantu pulkininku Tadu Šakmanu. Jo atvykimas į Meškučius buvo sekamas, represijų netaikyta, bet nemalonumų šeima, ypač tėvelis, kuris dirbo kolūkio pirmininku ir tvarkėsi gerai, susilaukė labai daug. Tai buvo vietinių veikėjų skundai į įvairiausias Respublikos ir Sovietų Sąjungos institucijas, daugiausia dėl to, kad buvo Smetonos laikų karininkas.
Iš kitų palikuonių: kapitono Prano Žebriūno (Žebrausko) sūnus Arūnas Žebriūnas – garsus kino režisierius, docentas, aktyvus Sąjūdžio dalyvis, kapitono Justino Kanclerio (Drapo) sūnus Algirdas Kancleris, informatikos specialistas, kito sūnaus a.a. Vytauto Kanclerio – žymaus Lietuvos aktoriaus sūnus – fizikas prof. habil. dr. Žilvinas Andrius Kancleris ir dukters Aldonos duktė – architektė Birutė Tautavičienė.
Monografijoje „Valstybinė kalba Lietuvos kariuomenėje (1918– 1940)“ aprašoma, kaip pradėjo formuotis lietuviški daliniai, iš pradžių Carinės Rusijos kariuomenėje, po to, paskelbus Nepriklausomybę 1918 m. Lietuvoje. Deja, „I Atskiras Sibiro Lietuvių Batalijonas Vytauto Didžiojo vardo“ daug nuveikęs lietuviškos karinės terminijos kūrimui, 1919 m. lapkričio 25 d. buvo paimtas į nelaisvę, penki karininkai užkapoti kardais, kiti uždaryti į kalėjimus ir lagerius. Tik vėliau, kai Nepriklausomoje Lietuvoje pakliuvo į Lietuvos kariuomenės rankas nemažai bolševikų, pakliuvę nelaisvėn lietuvių karininkai, buvo į juos iškeisti.
1918 m. Krašto apsaugos ministerijoje buvo įkurta Literatūros komisija, kuri rūpinosi lietuviškos karinės terminijos klausimais – jos pirmininku buvo išrinktas iš Joniškio kilęs karininkas Jonas Martynas Laurinaitis. Nemažą indėlį karinės terminijos kūrimui įnešė lietuvių literatūros kalbos tėvas Jonas Jablonskis, kurio 150-osios gimimo metinės neseniai minėtos. Jam mirus, gražiausias nekrologas buvo parašytas karinėje spaudoje ir viena aktyviausių laidotuvių organizatorė buvo kariuomenė. Laidotuvės buvo nepaprastai iškilmingos, tokių Lietuvoje dar nebuvę.
Knygoje aprašoma, kaip kareiviai ir karininkai buvo mokomi mylėti lietuvių kalbą, ją gerbti ir jos mokytis. 1925 m. krašto apsaugos ministru tapus filosofijos mokslų daktarui Leonui Bistrui, sudaroma ir patvirtinama programa, pagal kurią karininkai turėjo išlaikyti įskaitas. Karininkai be kitų dalykų turėjo gerai išmokti lietuvių kalbą. Jei karininkai egzaminų neišlaikydavo, jie turėjo pasitraukti iš kariuomenės. Karininkas, norėdamas vesti, turėjo pateikti raportą savo aukštesniajam vadui, prie jo pridėti būsimosios žmonos išsilavinimo dokumentą, kuris turėjo būti ne mažesnis kaip vidurinis, parapijos klebono, jei buvo katalikė, jei evangelikė – pastoriaus ir t.t., kad ji dora krikščionė ar dora musulmonė, pažymą (Kaune buvo totorių karininkų). Pristatyti tokius pažymėjimus reiškė, kad paskui niekas ponios karininkienės nekompromituotų. Nes tai įvykus būtų priversta pavogti iš vyro kokias nors karines paslaugas ar ką nors kita. Nes buvo ir precedentas. Nepriklausomybės pradžioje Lietuvos kariuomenėje buvo tik trys karininkai, baigę Rusijos karo akademiją – turėjo karinį aukštąjį išsilavinimą. Tuo tarpu kiti buvo baigę tik karo mokyklas ir daugiausia sutrumpintas. Iš tų trijų karininkų Konstantiną Klešinskį (jo šeima gyveno Maskvoje) teko atleisti iš kariuomenės ir vėliau 1927 m. karo lauko teismui teko sušaudyti už šnipinėjimą sovietų naudai.
Profesorius A. Ažubalis papasakojo apie griežtą tvarką dabartinėje Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Kiekvienas renginys pradedamas įnešant Lietuvos ir Akademijos vėliavą, sugiedant Lietuvos himną, pasibaigus renginiui taip pat garbingai vėliavos išnešamos. Kiekviena darbo savaitė pradedama Akademijos aikštėje, išsirikiavus visiems kariūnams, keliama Akademijos vėliava ir giedamas himnas. Pripažintas šalies mastu vyrų choras „Kariūnas“, vadovaujamas dirigento Vytauto Versecko. Choras daug kur kviečiamas ir dalyvauja Dainų šventėje. Į Akademiją ateina jaunimas dažniausia iš mažesnių miestų, miestelių, kaimų, tie, kurie nori mokytis ir faktiškai tarnauti 4 metus savanoriu kariuomenėje. Akademijoje jie gyvena, yra rengiami ir maitinami. Tvarka yra kaip kariuomenėje, mokymo reikalavimai yra aukšti. Akademijos kariūnai, dalyvavę televizijos laidoje Universitetinių žinių lyga – „Ateities lyderiai“ 2010 m. lapkričio 11 d. rezultatu 5:0 sutriuškino Šiaulių universiteto studentus. Tuo tarpu jėgų santykis yra 50:1. Nes Šiaulių universitete studentų yra apie 11 tūkstančių, o Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje - du šimtai keli.
12–oje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, vykusioje vasario 17 – 20 d., monografija „Valstybinė kalba Lietuvos kariuomenėje (1918– 1940)“ buvo pristatyta Krašto apsaugos ministerijos įsteigtai Patriotų premijai. Deja, iš pristatytų 47 knygų premija atiteko kitai – puošnesniu viršeliu.
Šio straipsnio autorė pasidalino mintimis monografijos „Valstybinė kalba Lietuvos kariuomenėje (1918– 1940)“ sutiktuvėse sausio 20 d. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Papasakojo, kokiais įspūdžiais dalijosi renginyje dalyvavę svečiai.
Diskusijose Kovo 11 – osios akto signataras Algirdas Endriukaitis nuogąstavo dėl lietuvių kalbos perspektyvų, kadangi kai kuriose mokyklose mokymo dalykai dėstomi anglų kalba. Prof. A. Ažubalis atsakė į tai, kad Akademijoje kariūnai turi labai gerai išmokti anglų kalbą, nes kaip kitaip jie susikalbės Afganistane ar kur kitur tarnaudami. Dalyvavę renginyje dauguma teigiamai vertino kelių kalbų mokėjimą, tačiau pirmoje vietoje turi būti pagarba savo – lietuvių kalbai ir jos kultūrai, ką ypač pabrėžė renginyje dalyvavęs kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas.
Lietuvos moterų lygos pirmininkė prof. Ona Voverienė padėkojo profesoriui Algirdui Povilui Ažubaliui už išsamų pasakojimą ir jo didžiulius darbus, be kurių vargu ar šiandien turėtume pedagogikoje tokią kryptį, kaip karo pedagogika.
Atgal
.jpg)
