VISUOMENĖ
03 05. Kas kalba, arba Gyvenimas troleibuse
Jonas Kaziškis
Jonas A. Patriubavičius
Kokie bus vasarą orai
Pavasaris, dar tik kalendorinis, atėjo. Važiuojame iš centro trečiu troleibusu. Antra pavasario diena. Šviečia saulė. Šalia mūsų sėdinti ponia sako, kad tai ne tik pavasario saulė, bet ir ženklas, koks bus ruduo. Pirmos pavasario dienos saulė išpranašavo, kad vasara būsianti šilta ir maloni.
Visiems reikia, kad taip būtų. Ponui Vytui Storam reikia pagrįsti šiuos liaudies prietarus. Jis sako, kad ši žiema buvo tolygiai šalta. Atlydžių buvo tik vienas, gal pusantro. Visą laiką spaudė šaltis, retai atlyždamas. Gruodis buvo šaltas, o sausis visai sušaldė. Už to mėnesio šildymą sumokėjome rekordiškai dideles sumas. Devyniaaukštyje, trijų kambarių bute, gyvenanti šeima suplojo po keturis šimtus litų. Beveik du šimtus dolerių, sako ponas Vytas. Truputį prideda: maždaug pusantro šimto dolerių.
Kadangi šaltis pasiskirsto per visus metų laikus (jeigu žiema šilta, tai vasara vėsi), tai galima manyti, kad ponia sakė tiesą. Kovo 1-oji tikrai galėjo išpranašauti, kad vasara bus šilta, nes visas metų šaltis reiškėsi per žiemą, nebuvo nė vienos šiltos dienos. Vadinasi, jau nebus jėgos vasarai atvėsinti ir vasara bus šilta.
Ponas Storas sako, kad būtų gerai, jog būtų taip šilta kaip Ispanijoje, tai galėtume čia auginti vynuoges, o ispanų vynuogės nušaltų. Tai sudarytų sąlygas mūsų jauniems žmonėms vasarą praleisti su mamomis, galėtų čia rinkti vynuoges.
Kaip agrarininkas „išlojojo“ Marytę
O apskrities viršininkas, kuris šią savaitę tapo Seimo nariu, ją užstojo. Tai neįtikėtina istorija, nes viršininkai paprastai Maryčių neatsiprašo.
Pasakoja ponia Aldona S., kurios šaknys Marijampolėje. Ten prieš karą jos tėvas turėjo gražų ūkį, dabar ponia Aldona niekaip neatgauna savo dalies, nuėjo kryžiaus kelius, daug incidentų matė.
Ponia Aldona: „Buvau apskrities viršininko įstaigoje. Išeina žmogus į koridorių verkdamas. „Laba diena, laba diena, kas atsitiko? Gal galiu kuo padėti?” – „Kaip aš neverksiu”, - sako žmogus, t.y. Marytė, - „kad mane „kurva” išvadino”. O ji atėjo į Marijampolės apskrities viršininko įstaigą su dviem teismo nuosprendžiais: teismas priteisė, kad gali iš kolchozo gyvenvietės keltis į savo buvusią tėviškės žemę. Ten yra nedidelis vandens telkiniukas. Labai geras. Tai sakau jai: „Neverk”, ir mes atsistojome į kampą, kad nebūtų matyti Marytės ašarų, nes koridoriumi zujo žmonės. Sakau: „Pasakok, kaip aš jums dabar pasakoju“. O ji negali žodžio ištarti. Atėjo su dviem teismo nutartimis, o ją į šuns dienas deda: „Kurva tu, kam tau ta žemė?” – „Tai ką tu su manim gulėjai?” Taip mudvi su Maryte apsitarėm, sakau jai, kad niekur nepasirašytų. Svarbiausia, niekur nepasirašyti. Pasirašysi, o jie padarys, ką reikės. O nutartys yra ir jas privalo vykdyti. Raminu Marytę: kad „lojoja“ ir „kurva“ vadina, tai ir stribai taip elgėsi, tai jų žodynas. Kai mus 1948 m. į Sibirą vežė, tai ir mane, Aldoną, „kurva“ vadino. Nežinojau, ką tas žodis reiškia, man buvo penkiolika metų, mokiausi gimnazijoje, tokių žodžių nebuvau girdėjusi.
Po kiek laiko Marytė man paskambino, negaliu pasakyti, kiek laiko praėjo. Sako, į kolchozo gyvenvietę atvažiavo įmantri mašina. „Žiūriu, išlipa tas, kuris su tarakono ūsais, kuris “kurva” sakė. Tai tas ponas prieina, apkabina ir sako, tu čia tik pasirašyk. Ir viskas bus tvarkoje. “Kas tvarkoje?” – klausia Marytė. – „Atsitrauk nuo manęs, nes aš “kurva”. O kas ten kitas buvo? Mitrulevičius, apskrities viršininkas. Marytė sako tam su popierium rankoje: „Traukis nuo manęs, nes šluotą paimsiu”. Vienu žodžiu, Mitrulevičius nieko nekalbėjo, tik stebėjo. Paskui sėdo į mašiną ir išvažiavo. Dabar Marytė jau gyvena savo tėvų žemėje, prie to gražaus vandenuko. Man paskambino, sako, viską, visą turtelį persikėlusi.“ Taip pasakojo ponia Aldona. Klausiame, ar ponia Aldona turi Marytės telefoną. Sako turinti, kitą kartą atneš.
O tylusis ponas Mitrulevičius vasario 27 d. išrinktas į Seimą. Sunkus buvo jo gyvenimas, kai dirbo Marijampolės apskrities viršininku.
„Račiokas“ televizijoje
Jonas sako, kad negali žiūrėti lietuviškų televizijos kanalų, nes kalbos negalima suprasti, nors dar nekurčias. Fone vis kažkas bilda, groja, kalba. Pavyzdžiui, per knygų mugėje darytus interviu nebuvo galima suprasti, ką kas sako.
Ponas Vytas sako, kad tikrai per televizijos ekranus, atrodo, važiuoja “račiokas”, aname gyvenime, prieš nepriklausomybę, buvo toks traktoriukas, labai triukšmingas, kai važiuodavo per kaimą.
Sakau, ponams, kad dažnai klausau BBC radijo. Tai ir ten, Londone, visko būna. Štai kalba BBC, kalba angliškai. Staiga pradeda kalbėti lyg rusiškai, lyg lietuviškai: „Vy slušajete BBC. Eto bybisela, novosti s čelovečeskim licom” (rus. “Jūs klausote BBC. Tai bybisela, naujienos žmonišku veidu.”) Ir diktorius pradeda skaityti tas linksmas žinias, su žmonišku veidu, o fone - kažkokia kakofonija. Atrodo, kad tikrai atvažiuoja “račiokas”. Gal ten toje Londono studijoje - Bush House - įsijungia koks nors oro gaivintojas?
Valymai
Seniai važiavome visa kompanija troleibusu. Stipriai šalo, buvo slidu, šalta. Ir nors troleibusų keliai apvalyti, geriau sėdėti namuose.
Ponas Vytas skambina man telefonu, sako, kad prasideda organų valymai. Kažkodėl kabinasi prie ūkio ministro, nori ministeriją nuo jo išvalyti. Bet kodėl, ką jis padarė? Sako, savo motinos firmai paskyrė kažkokių lėšų iš Europos Sąjungos fondų. Bet tokį sūnų reikia tik pagirti, kad rūpinasi savo mama. Ką tu pasakysi?
Sakau, kad, matyt, ponas Kreivys užkabino kažkieno interesus, gal iš tikrųjų ką nors gera padarė. Pavyzdžiui, daug kam nepatinka, kad turguose reikės kasos aparatų. Tai kai kurie elementai kelia triukšmą. O iš tikrųjų tai žingsnis tvarkos link. Mūsų turgūs visai neteko savo funkcijos. Dabar juos užvaldė perpardavinėtojų tinklai, pardavinėja kontrabandinius maisto produktus. Vartotojams tai negali patikti, nes nežinoma, kaip ir iš kur atvežti. Tarkim, Lietuvoje pakanka vištienos, bet sparnelių įveža net iš Olandijos, nes ten juos tiesiog išmeta. Kas žino, ar tie sparneliai nepaimti iš sąvartynų. Paskui juos čia, kaimuose įsikūrusiose firmose, atgaivina, praturtina rasalu (įpurškia švirkštu), vytina ar kepa ir veža parduoti. Tai tokia higiena.
Jonas sako, kad išvalytas ir saugumas, tiksliau STT. Atleistas Vilniaus skyriaus viršininkas. Kai vienas laikraštis, kuris nėra laisvas, bet žino daugiau, parašė, kad gynė savo pavaldinį Zalepūgą (vykdžiusį operatyvinę užduotį ir pagal ritualą gėrusį alkoholį, paskui važiavusį savo spec. mašina su spec. aparatūra, su kuria galima klausytis, kas ką kalba visame Vilniuje), tai to operatyvininko viršininkas dabar atleistas. Už tai, kad gynė tą Zalepūgą (labai įdomi pavardė).
Ponas Vytas sako, kad tokie operatyvininkų metodai visame pasaulyje: Džeimzbondai visada geria, kai nori ką nors užverbuoti - su tais verbuojamaisiais. Taip darė ir daro geriausios pasaulyje žvalgybos. Pavyzdžiui, KGB.
Sakau, tikrai įdomu, kad prisikabinta prie metodo. Čia kažkas ne taip. Matyt, tas Skirmantas daug žino, gal nelaikė liežuvio už dantų. Tokio aukščio pareigūnai žino visas aukščiausios valdžios vyrų aferas: kas ir kiek įgrimzdęs į korupcijos mėšlą - ar tik iki alkūnių, ar iki kaklo, kas labiausiai nusipelnęs, kad žmonės nusiviltų demokratija.
Ponas Vytas sako, kad dabar reikia sekti, nors mes ir neturime spec. aparatūros, kaip toliau klostysis to atleisto STT viršininko likimas. Ar bus toks kaip atleisto ir defenestruoto per langą pulkininko Vyto Pociūno? Ar toks kaip atleisto Gedemino Kiesaus, kuris turėjo žinoti ir niekam nesakyti, kiek ešelonų su “Mažeikių nafta” nukreipta “na levo” (rus. “į kairę”)?
Jonas sako, kad daug žinančių jau nežudo net Rusijoje, juos izoliuoja kitaip. Reikia manyti, kad ir Lietuvoje tokia valstybinė praktika bus aukščiausiu lygiu uždrausta. Matyt, Kedys ir Ūsas, žinoję, koks tas pedofilų tinklas, buvo paskutinės aukos. Duok, Dieve, proto ir pasigailėk mūsų atleistųjų ir daug žinančiųjų.
Rinkimų pėdsakais
Rinkimų rezultatai dar laukia rimtos analizės, čia tik mažareikšmiai pastebėjimai.
Pirmadienį mes, išlipę iš troleibuso, stovime perėjoje Laisvės prospekte. Šalia stovi trys mergaitės. Dalijasi rinkimų įspūdžiais, bet ne kaip balsavo, o kaip agitavo. Viena sako, kad labai pavargo, apvaikščiojo labai daug butų, kur gyvena rusai. Ragino gyventojus eiti balsuoti, tik eiti, už ką balsuoti neagitavo, ji ir pati nežino už ką. Draugės jai sako, kad ir jos pavargusios, apvaikščiojusios daug aukštų, bet už ką balsuoti nepatarinėjusios. Matyt, kam reikia, tas žinojo už ką.
Dar vienas vaizdelis. Aną penktadienį prie mūsų parduotuvės, buvusios “Kometos”, stovėjo du jaunuoliai ir praeiviams dalijo mėlynus, japonų mėgstamos spalvos, lankstinukus su užrašu “Sėkmės bilietas”. Tai buvo pono Uspaskich, būsimo Vilniaus mero, reklama. Paskui, kai ponas Storas ėjo per savo bromą namo, pro jį prabėgo keturi jaunuoliai, su alaus buteliais rankose. Vienas bėgdamas padavė “Sėkmės bilietą” pro šalį ėjusiai panelei. Storas pasipiktino: kodėl jam neduoda (alaus jis negeria, abstinentas “absolute”).
Raminu poną Storą, kad nesisielotų: ir brandžiose demokratijose alus labai veiksmingas agitacijos skystis. Kuo daugiau alaus, tuos skystesnė demokratija. O jeigu žiūrėti rimtai, ne tik į butelį, tai jeigu Lietuvoje yra 15 proc. rusų, tai jie turi turėti tokį pat procentą savo atstovų administracinėje piramidėje. Vadinasi, Seime turi būt 21 rusas.
Atgal
.jpg)
