VISUOMENĖ
03 02. Prarastos divizijos – prarastas saugumas
Ignas Meškauskas
Kėdainių P.Lukšio šaulių kuopos vadas, advokatas
Kiekviena tauta siekia išsaugoti savo laisvę, garantuoti laisvą ir saugią raidą. Aukščiausias tikslas – nacionalinis saugumas. Mažųjų valstybių pagrindinės pastangos yra nukreiptos išlaikyti savo suverenitetą. Mūsų Konstitucijos 139 str. siekimą įtvirtino pakankamai aiškiai: „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo - kiekvieno Lietuvos piliečio teisė ir pareiga“. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme taip pat nurodyta: „Užpuolimo atveju piliečiai ir jų savaveiksmiai dariniai imasi pilietinio pasipriešinimo veiksmų“. Pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą saugumą užtikrina rengimasis pilietiniam pasipriešinimui ir gynybinė galia grindžiama pasirengimu visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui. Yra priimtas Lietuvos Respublikos ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo įstatymas. Vyriausybės nutarimu įkurtas prie Krašto apsaugos ministerijos valstybinis pilietinio pasipriešinimo centras. Teisiniai pagrindai visuotiniam pasipriešinimui yra pakankami, tačiau vežimas iš vietos nejuda, piliečiai jų realizacijos nejaučia. Padėtis net blogėja. Panaikinus karinę prievolę, nesant mokyklose karinio parengimo, auga prie ginklo neraštinga tauta. Diskutuojama, ieškoma kelių - samdomai kariuomenei lėšų trūksta. Bręsta sveikas nerimas.
Naujos sudėties Seimas, esant tokiai situacijai, atkreipė dėmesį į vienintelę savanoriškais pagrindais veikiančią karinę, patriotinę šaulių organizaciją, turinčią tradicijas, galinčią piliečius rengti visuotiniam pasipriešinimui. Todėl Seimo priimtas Lietuvos šaulių sąjungos įstatymo pakeitimo įstatymo 7 str. skelbia, kad LŠS tikslai – stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą. Intencija gera, tačiau įstatyme neišspręstas subjektų klausimas – kas vykdys įstatymą ir kas turi padėti. Kaip pasiekti kritinį skaičių, kuris įgalintų vykdyti jai iškeltus uždavinius? Vienas lauke ne karys. Užsilikusios nomenklatūros nustumta į paraštes, valdininkų ignoruojama, išsekusi sąjunga savo pastangomis - neturėdama inteligentijos, tarnautojų - vargu ar sustiprės. Amžiaus vidurkis - apie 70 m. senjorai. Reikalingas naujų jėgų įsiliejimas – jaunimo, inteligentijos, mokytojų, gydytojų, valstybinių įstaigų tarnautojų. Šaulių sąjunga yra ne kokia savitikslė profesinio susibūrimo nevyriausybinė organizacija, o išskirtinė, nesavanaudiška, patriotinė karinė organizacija, svarbus visuomeninis nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektas, kuris vykdo valstybės deleguotą funkciją, nuo kurios priklauso valstybės ir tautos išlikimas. Todėl Seimo, Vyriausybės pareiga per žemesnio lygio institucijas, savivaldybes rūpintis organizacijos augimu, masiškumu, jos sudėtimi, sėkme. Kitaip nėra logikos krauti atsakingą nacionalinės gynybos naštą ant pensininkų, senjorų pečių.
Įstatymo pakeitime šauliams nurodyta eilė pareigų vietos savivaldybės institucijose, tačiau šauliams, vykdantiems nacionalinio saugumo pareigas, pagalbos nėra jokios. Net nėra nurodymų suteikti pakenčiamas patalpas.
Paradoksas, kad tiek Konstitucijos 139 str., tiek Nacionalinės gynybos pagrindų įstatymas ruoštis ginkluotam ir neginkluotam visuotiniam piliečių pasipriešinimui grėsmės ir okupacijos atveju vietos savivaldos įstatyme neatsispindi. Valstybės perduotų funkcijų sąraše, priklausančių Krašto apsaugos ministerijai, savivaldybėms yra perduota tik viena – dalyvavimas, atrenkant šauktinius, bet šauliams, kaip nacionalinės gynybos subjektui, priklausantiems tai pačiai ministerijai, nėra jokios pagalbos. Nėra nuoseklumo. Šaulys – posūnis... Įstatymai iš viršaus nenuleisti. Nacionalinio saugumo nuostata tartum sustoja prie savivaldybės teritorijos sienos. Sunku pasiekti rezultatų teritorijoje, kai jos savivaldybė abejinga. Papildyti, sustiprinti organizaciją, iškelti šaulių būstines iš tamsių kampų, padėti organizacijai tapti jaunimo ir vyresnio amžiaus traukos centru... Dargi kai kurios savivaldybės į šaulių organizaciją žiūri atsainiai - savivaldybės lyg nebūtų valstybinės institucijos, kurioms nacionalinis saugumas nerūpi. Išvada – nėra iki galo sutvarkyti savivaldybių teritorijose nacionalinės gynybos subjekto teisiniai pagrindai.
Istorinis paradoksas, kad valstybės gynimu susirūpinę ne tie, kurie sėdi valstybinėse, savivaldybių kėdėse, o tie, kuriuos žurnalistai vadina runkeliais, smulkme. Pilėnuose kovėsi visi, Veliuonoje Gediminas kovėsi ir žuvo – runkelių nebuvo. Stūkso daugiaaukščiai savivaldybių rūmai, kuriuose nėra nei vieno ginti Tėvynę pasiruošusio šaulio savanorio. Tai verčia susimąstyti. Valstybės gynėjams turėtų būti suteikta prioritetinė teisė, esant vienodai kvalifikacijai, valstybinei tarnybai užimti. Tai būtų papildoma motyvacija darant karjerą. Patriotai, tėvynės gynėjai valstybinėse tarnybose sumažintų korupciją, kyšininkavimą. Nėra skatinimo sistemos, nuoseklumo. Tarnautojai neskatinami ruoštis sunkiems išbandymams valstybės lūžio metu. Išvada aiški – pasiduoti valstybei be šūvio kaip 1941 m. Tarnautojų prievolė - rodyti konstitucinę pareigą kitiems piliečiams. Kurdamas Šaulių sąjunga Matas Šalčius buvo net pasiūlęs visus valdininkus apginkluoti ir apmokyti kaip elgtis su ginklu. Tarpukario Šaulių sąjungai priklausė ne tik tarnautojai, bet daug inteligentijos, rašytojų, mokslininkų – Antanas Vienuolis, Krėvė Mickevičius, Faustas Kirša, Balys Sruoga, Tadas Ivanauskas, Matas Šalčius, teisingumo ministras St.Šilingas ir kt.
Nesant savanoriškoje nacionalinio saugumo organizacijoje inteligentijos, tai silpnina mūsų gynybines jėgas, džiugina potencialų priešininką...
Šiandiena mes saugūs, bet mažosios valstybės visada jaučia nerimą dėl savo suvereniteto, ypač mes - geopolitinių vėjų pagairėje. Nežiūrint euroatlantinės integracijos, visuotinis pilietinis pasipriešinimas, siejamas su tautos laisvės išsaugojimu, nepraranda aktualumo, išlikdamas universaliu atsaku į bet kokias grėsmes. Pati krašto apsaugos ministrė R.Juknevičienė buvo sunerimusi, kad dėl lėšų stokos gali iškilti galimybė netekti „skėčio“. Nieko nėra amžino - mažiausią „skėtį“ tyko pavojingiausi iššūkiai, destrukcija. Liaudies išmintis moko – geriau žvirblis rankoje negu jautis girioje. Pragmatiškose, demokratijos šalyse gali kilti debatai, ar verta guldyti galvas už runkelių lauką, kurio gelmėse nėra aukso gyslų. JAV pasigirsta ryškių asmenybių abejonės, ar ne per daug prisiėmė įsipareigojimų. Judas dar nemirė. Pusė Europos buvo paaukota. Mūsų tik pakraštėlis. Mums istorijos pamokos jau yra duotos – dėl bajorų vištakumo, dėmesio stokos ginkluotoms pajėgoms valstybė taip nusilpo, kad kaimynai kaip pyragą suraikė per tris kartus be šūvio. Istorija įspėja susimąstyti, kad netektų labai brangiai mokėti už pavėluotą praregėjimą, kad nūdienos politikai nebūtų istorijos teisiami kaip bajorai. O pavėlavimas akivaizdus, jau bado akis. Per du dešimtmečius tarpukario Lietuvoje be Vilniaus ir Klaipėdos krašto užgimusi sąjunga išaugo iki 62 tūkst. narių. Kariškių kalba kalbant – šešios divizijos. Atkurta Šaulių sąjunga pradėjo nuo 10 tūkstančių. Per tą pačią laiko atkarpą neišaugo, bet dėl politikų kaltės sunyko, suseno, liko dauguma nerikiuotės šaulių - stovėti garbės sargyboje baltomis pirštinėmis po kryžiais ir paminklais.
Tarpukario Lietuvoje šauliai buvo patikima jėga. Jie krikštyti kovos krikštu su lenkais Pietų Lietuvoje, prasiveržus lenkų raiteliams, pasitiko juos prie Troškūnų, Truskavos. Pats aukščiausias skrydis - Klaipėdos operacija. Šauliai padėjo įgyvendinti Vyriausybės vadovo E.Galvanausko makiavelišką politinį žingsnį - Klaipėdos išvadavimą. E. Galvanausko vyriausybė perleido atsakomybę Šaulių sąjungai - pati likdama patamsėje, atsiribojusi nuo įvykių. Iš tuometinio Šaulių sąjungos vado sukilimo organizatoriaus Krėvės Mickevičiaus kabineto po visą Lietuva skriejo šifruota telegrama „Pinigus surinkite į vieną vietą“. Peržengę sieną šauliai ant kairės rankos užsirišo žalią sukilėlio raištį ir tapo sukilėliais. Pirmoji auka už pamarį – šaulys Algirdas Jasaitis, gimnazistas iš Kauno. Jei šauliai nebūtų išgirdę Klaipėdos lietuvių šauksmo „Broliai lietuviai“, vargu ar Klaipėda galėtume džiaugtis. Būtų likusi Kaliningrado priedeliu su 500 metų nusistovėjusia su kryžiuočiais vakarinė siena. Kas ją būtų pastūmėję į Vakarus - jei ne šauliai?..
Taikliausiai šaulių organizacijos nuopelnus „įvertino“ priešai. Okupavus šalį, kai Lietuvos kariuomenę bandė perauklėti politrukų pagalba, Šaulių sąjungos vadas P. Saladžius po keturių dienų atleistas, vėliau areštuotas, o šauliai nuginkluoti ir iš visų šaltinių iki kitų metų vasaros 57845 suregistruoti fiziniam sunaikinimui. Nežiūrint to, kad jie buvo nuginkluoti, karui kilus pirmomis dienomis visi miesteliai buvo vien šaulių rankose. Tik Kaune į sukilimą įsijungė studentai, moksleiviai, karininkai. Istorija dar kartą įrodė, ką reiškia, kai budi šešios patikimos divizijos, kurių valstybė nei rengia, nei maitina. Šaulys – lietuvybės laisvės saugotojas, aukuro sargas, tartum kryžius prie kelio. Atkurta Šaulių sąjunga sklaidė nulietuvėjimo miglas, abejingumą Lietuvos ateitimi. Du šauliai Darius Gerbutavičius ir Ignas Šimulionis žuvo sausio tryliktąją...
Norint turėti masinę organizaciją gynybinio potencialo stiprinimui, reikėtų papildyti visą sistemą palankiomis sąlygomis organizacijai plėtotis, sužadinti, praplėsti motyvaciją:
1. Šaulys turi teisę sulaikyti darantį nusikaltimą asmenį.
2. Šaulys su paradine uniforma turi teisę nešioti ginklą (estai nešioja - padarytų patrauklesnę narystę, padidintų šaulių prestižą).
3. Savivaldybės padeda LŠS, jos padaliniams vykdyti uždavinius ir funkcijas, sudaryti materialinę ir kultūrinę bazę kaip jaunimo traukos centrą.
4. Šauliai, paaukoję dalį lėšų ir laiko Lietuvos valstybei ginti, išsaugoti jos nepriklausomybę, teritorinį vientisumą, konstitucinę santvarką, besirengiantys visuotinam pasipriešinimui grėsmės valstybei ir okupacijos atveju, turi, jei pretendentai yra vienodos kvalifikacijos, prioritetinę teisę į valstybinę tarnybą. Yra ir daugiau traukos būdų, kuriuos reikia spaudoje apsvarstyti, apie tai diskutuoti, nevengti.
Su reformomis ir šaulių gretų papildymu delsti nebėra laiko. Jis praėjo. Tenka vytis, atsiversti Konstituciją. Preambulėje šventi žodžiai: „Šimtmečius atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“ skelbia Konstituciją, pagal kurią kiekvieno piliečio teisė ir pareiga priešintis tiems, kas prievarta kėsinsis į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritoriją, vientisumą, konstitucinę santvarką. Šiandieną taika - tikriau pertrauka tarp karų. Tarpukario Lietuva per dvidešimties metų pertrauką išsiaugino šešias šaulių divizijas. Nors teritorija padidėjo - Klaipėdos ir Vilniaus kraštai - dabartinė Lietuva per tokios pat trukmės pertrauką tik atkūrė vieną diviziją, kuri ir ta silpsta, sensta. Patriotinėms jėgoms kyla sveikas nerimas – kodėl nepasiektas turėtas gynybinis potencialas. Kodėl laiko mūšyje praradom šešias divizijas? Kaip pašalinti priežastis, atgauti turėtą potencialą? Deja, industrinių dienraščių leidėjai, viešumo ginklo valdytojai šios problemos autorių prie viešumo ginklo neprileidžia. Nors puslapiuose šmėžuoja įvairi bulvarinė informacija, bet nacionalinio saugumo problemoms yra tabu. Belieka paklausti, kokios rankos valdo kontrolinius akcijų paketus. Ar tokie faktai nėra prapulties pranašai? Kam slėpti, kad dar yra idealistų, kurie leidžia pinigėlius, aukoja laiką ne sau, o LIETUVAI?
Atgal
.jpg)
(1).png)
