VISUOMENĖ
Kas ką kalba, arba Gyvenimas troleibuse
Jonas Kaziškis
Jonas A.Patriubavičius
Deficitas gerai
Visi jau užmiršo, kas tai yra. Ano sovietinio režimo metais tuo žodžiu buvo vadinamas prekių trūkumas: nebūdavo mėsos, dešrų, adatų, šiferio, alaus, degtinės, bananų, apelsinų, obuolių. Pardavėjai tuo naudodavosi ir kėlė savo prestižą, sakydavo: „Nėra, neatvežė”.
Ponas Vytas, dar vadinamas Storas, šią savaitę taip pat susidūrė su deficitu.
Štai jis įlipo į trečią autobusą, kurį laiką jo nematėme savo gretose. Klausiame, kur buvo dingęs. Sako, buvęs užimtas: vaikščiojo ir važinėjo pas daktarus, ieškojo vėžio. Ir koks rezultatas. „Santariškėse pasakė, kad nėra, dar neatvežė”.
Ką čiulbėjo lakštingala
Ponas Vytas toliau pasakoja, kad per tas vėžio paieškas daug kartų keliavo vienas, be mūsų, tai galėjo stebėti aplinką. Nesitikėjo, ankstų rytą įsėdęs į 55 autobusą, kad jame bus tiek daug keleivių. Pasak Vyto, tai rodo, kad žmonės užimti, ekonomika atsigauna, žmonės trokšta malonumų.
Pasakoja, kad važiuodamas nuo Lazdynų iki Baltrušaičio stotelės pagaliau atsisėdo. Priešais jį jau buvo įsitaisiusi panelė, pasidabinusi dviems nedideliais, sidabru šviečiančiais įtvarais (angl. „piercing”). Panelė ponui Vytui pasirodė labai graži, ypač dėl to sidabro. Sako, stengėsi į ją perdaug nespoksoti, kad ko nors nepagalvotų.
Paskui panelė pradėjo kalbėti mobiliuoju telefonu. Kaip žinoma, ponas Vytas nusistatęs prieš mobiliuosius telefonus, mano, kad reikia uždrausti jais kalbėtis viešame transporte, nes telefonas, važiuojant troleibusu, intensyviai gaudo signalą, kurį skleidžia ant gyvenamųjų namų iškeltos antenos. Dėlto, anot pono Vyto, mobilusis telefonas troleibuse skleidžia sveikatai kenksmingas bangas.
Sakau, kad jis yra praktiškai sveikas, tai patvirtino ir vėžio paieškos. Uždraudus naudotis mobiliaisiais telefonais viešajame transporte, jauniems žmonėms atimtume daug džiaugsmo.
Ponas Vytas sako, kad kai panelė pradėjo kalbėti telefonu, jį ištiko pesimizmo priepuolis. O ką panelė šnekėjo? Klausė savo pašnekovo ar pašnekovės, kam siuntinėja tokias žinutes. Paskui sakė nustačiusi, kad ji ir nematomas pašnekovas turi bendrų pažįstamų. Paskui pasakojo apie vasarą: „Aš su juo gerai pagėriau. Ne, ne, tarp mūsų nieko nebuvo. Ne, ne, aš ir dabar nelaisva.”
Jonas sako, kad negražu klausyti intymių pokalbių. Vytas: „Anksčiau, kai buvau kurčias, neturėjau šios moralinės dilemos. Dabar mano klausa labai pagerėjo, vis tik pas mus dar yra sveikatos apsauga, dar ne visi daktarai emigravo į Norvegiją. Tai dabar negaliu neklausyti ir negirdėti, ką žmonės kalba. Kaip ir lakštingala negali nečiulbėti.“
Skaitiklį pakeitė užsieniniu
Dabar mūsų Vyriausybė ir ministras pirmininkas žada prispausti tuos, kurie nenori dirbti, naudojasi pašalpomis ir šiaip taip gyvena. Mano, kad reikia sumažinti išmokas, darbo biržoje padaryti tvarką. Tačiau tai tik viena ir nepagrindinė medalio pusė. Reikia kurti naujas darbo vietas. Šioje srityje bedarbiai gali kaltinti Vyriausybę ir ministrą pirmininką, kad jie nedirba to darbo, kuris reikalingas, taigi elito elgesys niekuo nesiskiria nuo žemos moralės pašalpų gavėjų.
Sakau Jonui, kad šioje vietoje padėtis katastrofiška. Štai bute užstrigo elektros skaitiklis, ne iš karto apžiūrėjau, kad nesisuka. Internete suieškojau „Lietuvos energijos” telefoną, berods, 1802, paskambinau. Atėjo meistras, pakeitė skaitiklį. Klausiu, ar lietuviškas. Aname gyvenime, Vilniuje buvo skaitiklių gamykla, gamino daug skaitiklių, visą Tarybų Sąjungą aprūpino ir dar Graikijai parduodavo. Vienas iš tokių dabar ir sugedo. Meistras sako, kad skaitiklis lenkiškas, Lietuvoje gaminti per brangu. Štai ir išlindo skaitiklis kaip yla iš maišo: per brangu kurti darbo vietas, geriau stiprinti kitų šalių ekonomiką.
Kokia Volfgango pensija
Volfgangas (Wolfgang) gyvena Vokietijoje, taip pat senas kaip ir mes. Aname gyvenime buvo darbininkas, skardininkas. Dabar gauna pensiją. Mums pasako kiek, nors klausti tokių dalykų, žinoma, nemandagu. Mes nemandagūs, tačiau norime žinoti svarbiausią dalyką. Sako, kas mėnesį gaunąs 1400 eurų. Gyvena prie Miuncheno. Duonos kepalas, 1,5 kg, kainuoja 2 eurus, pieno litras – mažiau negu eurą, Kiek Miunchene kainuoja kilovatvalandė elektros? Nežino.
Kokia pas juos įspūdinga sveikatos apsaugos sistema, sunku įsivaizduoti. Kai jam darė prostatos operaciją, viską apmokėjo vyriausybė. Operaciją darė Šveicarijoje, chirurgui Volfgangas sumokėjo tik honorarą – 2 500 eurų. O kai Volfgangas Turkijoje susirgo ir jam reikėjo daryti operaciją, turkų chirurgai padarė, Vokietijos vyriausybė viską apmokėjo, gal 30 tūkst. eurų. Paskui atsiuntė sanitarinį lėktuvą, parskraidino į Vokietiją ir čia gydė toliau, žinoma, nemokamai.
Du anekdotai apie čiukčius
2175. Čiukčio šeimoje atsirado ketvirtas vaikas. Čiukčia pildo gimimo liudijimą: tėvo tautybė – čiukčia, motinos tautybė – čiukčė, vaiko tautybė – kinas. Jo klausia: „Kaip gali būti, kad tėvai čiukčiai, o vaikas – kinas?“ – „O gi čiukčia skaitė laikraštį ir ten buvo parašyta, kad kas ketvirtas pasaulyje žmogus – kinas”.
2177. Pagavo čiukčį vagiant auksą. Milicininkas tardo, o kitas čiukčia verčia. „Kur paslėpei auksą”, - klausia milicininkas. „Jis sako, kad nevogė”, - verčia čiukčia. – „Pasakyk jam,“ – sako milicininkas, -„jeigu nepasakys, kur paslėpė, aš įsakysiu jį sušaudyti”. – „Jis sako, kad jeigu nepasakysi, kur paslėpei auksą, į tave truputį šaus”. – „Po jaranga puodynėje užkasiau”. – „Jis sako“, - verčia čiukčia, -„šaudyk. Vis tiek nepasakysiu.” (Versta iš rusų kalbos pagal knygą „2542 šmaikščiausi anekdotai”).
Vietoj nekrologo
Nebėra dar vieno troleibuso keleivio. Vakar, ketvirtadienį, 6 val. 15 min., eidamas aštuoniasdešimtuosius metus, mirė vienas iš buvusių mūsų troleibuso keleivių – Romualdas Barzda Bradauskas. Ne kartą ir ne du citavome jo mintis, idėjas, juokus. Velionis buvo baigęs Kauno politechnikos institutą, elektros fakultetą, bet daugiausia dirbo ne inžinieriumi, o spaudoje. Ilgą laiką dirbo žurnale „Mokslas ir technika”, taip pat Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos technikos redakcijoje moksliniu redaktoriumi. Buvo darbštus, pedantiškas, aristokratiškas. Romualdo Barzdos Bradausko vaikystė praėjo Kaune, tėvai gyveno Žaliakalnyje. Tėvas buvo matininkas, dirbo Žemės ūkio ministerijoje. Dėdė Juozas, Romualdo krikšto tėvas, buvo Lietuvos kariuomenės generolas, po karo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Romualdas Barzda Bradauskas buvo plačios erudicijos, tikras Smetonos laikų dvasios inteligentas. Daugiau Romualdas nevažiuos troleibusu. Pranešdami šią liūdną žinią, užjaučiame Romualdo artimuosius. Mums labai liūdna.
Atgal
.jpg)
(1).png)
