VISUOMENĖ
Kas gi gins Lietuvą?
Antanas Navaitis
Dimisijos pulkininkas, leitenantas
Lapkričio 23-oji buvo viena iš Lietuvos tautinių švenčių, švenčiama visoje Lietuvoje. Man, kaip buvusiam prieškario karininkui, norisi pasveikinti Lietuvos karius, šve
nčiančius kariuomenės įsikūrimo šventę ir palinkėti ne tik sveikatos, drausmės, bet ir sąžiningai atlikti kario pareigas bei pasidalinti kai kuriomis mintimis.
Prieš dabartinę kariuomenę kova prasidėjo dar jai negimus. Paskutinysis Lietuvos Komunistų partijos pirmasis sekretorius, norėdamas, kad Lietuvoje amžiams pasiliktų okupacinė sovietų kariuomenė kalbėjo: „Atsakykit man į paprastą klausimą, okas gi gins Lietuvą?“
Kitas jo bendramintis, 1998 m. kandidatas į Lietuvos Respublikos Prezidento postą p. Artūras Paulauskas per laikraščius ir specialiu leidiniu kreipėsi į rinkėjus sakydamas: „Nemanau, kad jaunimą reikia atitraukti nuo mokslo ir darbo, ir mokyti žygiuoti ir šaudyti“. Panašiai kalbėjo ir kitas kandidatas, GRU (Sovietų kariuomenė Vyriausioji žvalgybos valdybą) bendradarbis, globalistas, buvęs Vilniaus universiteto Rektorius p. Rolandas Povilionis.
Žmonėms, neturintiems supratimo apie kariuomenės tvarką, atrodo, kad kariuomenė jokio pozityvaus darbo savo kraštui neatlieka, kad joje mokoma tik žygiuoti, šaudyti ir, žinoma, reikalauti, kad Lietuvos gyventojai ją išlaikytų. Todėl ir nepastebi jos darbų tautos gerovei kelti. 1918 metų Lietuvos kariuomenės kūrimosi istorija primena, kad į ją ateidavo 15- 20 proc. neraštingų jaunuolių, tad šalia karinių dalykų buvo mokoma skaityti ir rašyti. Ir vėliau, ir dabar, greta įvairių karinių statutų, ginklų ir rikiuotės pamokų, buvo dėstoma Lietuvos istorija, diegiamas pareigos ir drausmės supratimas, lankomos istorinės vietos, muziejai, teatrai, kinas, įvairios įmonės. Daroma viskas, kad prasiplėstų žmogaus akiratis. Be to, reikia nepamiršti, kad prieškarinė kariuomenė parengė virš 300 000 patriotiškai susipratusių ir mokančių naudoti ginklą jaunuolių ginti Tėvynę.
Pats skaudžiausias, triuškinantis smūgis Lietuvos kariuomenei buvo suduotas 2008 m. rugsėjo 15 d., kai tuometinis Krašto apsaugos ministras Juozas Oleka paskelbė įsakymą „Dėl šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą sustabdymo“, nurodant, kad esami šauktiniai tarnaus iki 2009 m. liepos 1 d.
Gudriai sugalvojo tas gydytojas. Nėra kareivių - nereikės ne tik karininkų, bet ir dviejų generolų, kariuomenės vadų. Žinoma, nereikės ir brangiai išlaikomų Lietuvos karo akademijos ir puskarininkių mokyklos. Tam, būsimam 800 - 1000 samdytų karių pulkui galės vadovauti ir majoro laipsnį turintis karininkas su keletu kapitonų ir reikiamu kiekiu leitenantų bei puskarininkių, paruošiamų užsienyje, kad ir Rusijos karo mokyklose.
Neilgai reikėjo laukti to gydytojo įsakymo pasekmių. Negausioje tautinės pakraipos spaudoje pasirodė aliarmuojančios žinios apie Lietuvos kariuomenės naikinimą bei jos bejėgiškumą.
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. Jonas Kronkaitis rašė: „Atsisakius šauktinių, Lietuvos kariuomenėje ėmė trūkti eilinių“.
Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti valstybės gyvybinius pajėgumus, koordinacinė taryba kreipėsi į Lietuvos Prezidentę, Seimo pirmininkę ir premjerą, nurodydama, kad 2006 metais karo tarnyboje buvo 9645 kariai, odabar tik 7500, aktyviame rezerve buvo 5380, liko 4650, Krašto apsaugos rinktinių 2005 metais buvo 10, liko tik 5, panaikinta 11mokymo centrų. Per 2010 metus į aktyvų rezervą paruošta tik 114 jaunuolių.
Lietuva, stodama į NATO, įsipareigojo krašto apsaugai skirti 2 proc. BVP. Tas įsipareigojimas metai iš metų krito ir krito, o2010 metais pasiekė vos 0,89 proc. BVP.
Ir visa tai pateisina tiek buvusio, tiek esamo premjero argumentu - „trūksta lėšų“. Todėl norisi paklausti: „Iš kur atsiranda tų „trūkstamų lėšų“ milijoniniams Naujųjų Metų fejerverkams, Valdovų rūmų statyboms, aukštų valdininkų privilegijoms ir priedams prie algų.“
Atgal
.jpg)
(1).png)
