VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

09 04. Ar Lietuvai svarbus mažas miestelis?

Prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Prabėgo vasara. Ne vieno žmogaus keliai  vingiavo plačia autostrada, žvirkeliais ir rengiamų gerų kelių aplinkeliais. Sustojimai mažuose miesteliuose – tarytum Lietuvos gaivus dvelksmas į europėjančias mūsų krūtines: palei namus, aplink miesteliuose dar statomus koplytstulpius, paminklėlius, skulptūras  – lietuvišką dvasią atliepiantys želdynai. Ramu. Vasaros metas nubrėžia vietinių žmonių takelius tik link bažnyčios, parduotuvės, retsykiais link seniūnijos ir retai, dažniausiai tik kartą per dieną viena kryptimi miestelius beaplankančio tarpmiestinio autobuso, stotelės... Jau praeityje laikas, kai kaimo moteriškė vaikaičiui valandas taip nusakydavo: „aštuntukas pravažiavo“,  „O, jau 12 – link Krakių autobusas pralėkė“... Ir taip veik kas valandą. Dabar gi du kurioje nors troboje belikę senoliai nežino kaip iki artimiausio daktaro nusikapstyti... Ar tai ir yra  išsvajotas XXI  amžiaus atvaizdas Lietuvoje?

Natalija ir Gracijus Paugos. Autorės nuotraukos

Laikas nuo laiko pasigirsta valdžios žmonių kalbos apie regionų politiką. Būtinai reikia kartoti ir kartoti aktualią daugeliui miestelių žmonių gal ir negirdėtą Vidaus reikalų ministerijos tinklapyje gegužę patalpinto privalomai realizuotino teksto citatą: „Nacionalinė regioninė politika – valstybės institucijų ir kitų subjektų tikslinė veikla, kuria daromas diferencijuotas poveikis valstybės regionų socialinei ir ekonominei plėtrai siekiant mažinti regionų socialinius ir ekonominius skirtumus bei išsivystymo netolygumus pačiuose regionuose, skatinti visoje valstybės teritorijoje tolygią ir tvarią plėtrą.

Lietuvos regioninės politikos ilgalaikis tikslas – užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę visos šalies teritorijos gyventojams.

Lietuvos regioninės politikos prioritetinė iki 2013 m. kryptis yra tolygi Lietuvos teritorinė ekonominė plėtra, t.y. kryptingas ir koordinuotas ilgalaikės ekonominės plėtros skatinimas ir konkurencingumo didinimas žemo gyvenimo lygio teritorijų apsuptuose regioniniuose centruose, kurie turėdami ekonominį potencialą ir infrastruktūrą, gali atlikti regioninių augimo centrų funkcijas ir jų plėtra gali užtikrinti didesnę teritorinę sanglaudą regione, o kartu ir Lietuvoje.

Mikas Suraučius priminė netolimą praeitį

Nacionalinė regioninė politika įgyvendinama ir regioninės plėtros planavimas atliekamas apskrityse.

Nacionalinė regioninė politika Lietuvoje vykdoma dviem kryptimis: skatinama ekonominė plėtra ir didinamas konkurencingumas regioniniuose centruose (ilgalaikės plėtros kryptis) ir  gerinama gyvenimo kokybė probleminėse savivaldybėse (trumpalaikės plėtros kryptis)“.

„Iš kokios čia pasakos?“ – norisi paklausti.

Tačiau juk miestelių praeitis ir dabartis – tai Lietuvos istoriją kūrę ir tebekuriantys juose gyvenę ir  tebegyvenantys žmonės. Šiek tiek jaunesni, sugebėję adaptuotis kaime, bando suteikti ten gyvenantiems žmonėms ir atvykstantiems miestelėnams džiaugsmo.

Pakalbėsiu kad ir apie netoli Vilniaus, Kaišiadorių rajone gražia gamta besipuikuojančius  Žaslius. Anos Nepriklausomybės laikai: ant kalnelio Šv. Jurgio bažnyčia, mokykla, spirito varykla, malūnas, biblioteka, nuo 1937-ųjų metų, paštas, geležinkelio stotelė. Tik įvairių tautybių žmonių, basakojų vaikigalių, parduotuvių tiek nebėra: į įvairias pasaulio šalis išsilakstė lietuviai, sentikiai, čigonai, žydai. Jie miesteliui turėjo daugiausiai įtakos: veikė net treji maldos namai, pradinė mokykla, banko skyrius, speciali gaisrininkų komanda, įvairios visuomeninės organizacijos. Antojo pasaulinio karo metu sunyko ne tik bendruomenė, bet ir istorinis jos palikimas.

Dabar besisukinėjančių miestelyje būryje vis daugiau pramogautojų, poilsiautojų, Limino, Žaslių, kitų vandenų pakrantėse įsitaisiusių didmiesčio žmonių namų savininkų. Žaslių gatvele gali sutikti čia gimusią Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorę Rasą Melnikienę ir Panevėžio krašto žmogų – pedagogikai pasišventusią profesorę Viliją Targamadzę.

Istoriniuose dokumentuos pirmą kartą Žasliai paminėti 1457-aisiais metais. O 16 amžiuje miestelis atiteko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, kuris užrašė jį savo žmonai Barborai Radvilaitei. 18 a. pabaigoje Lietuvos-Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas 376 žasliečių miesteliui suteikė Magdeburgo teises ir herbą: mėlyname fone auksinis kviečių pėdas, virš jo du Genijai laiko laurų vainiką su lotynišku įrašu: „EX MANCIPIO LIBERTAS“ („Iš nuosavybės - laisvė“). Ši privilegija neteko galios jau Lietuvai atsidūrus Rusijos glėbyje.

Jau XXI a. ypatingo grožio kampelyje, kuriame režisierius Balys Bratkauskas yra susukęs  populiarųjį filmą „Tadas Blinda“, visoje Žaslių seniūnijoje, negyvena net 3000 žmonių. Bet kultūros istorijoje yra įrašytų garsių vardų. Vienas jų – Guronių kaime gimęs, mokęsis Žaslių pradinėje mokyklėlėje – kardinolas Vincentas Sladkevičius (1920–2000).

Žasliai – vieno žymiausio Lietuvos muziejininko, dailėtyrininko ir tapytojo, restauratoriaus Prano Gudyno (1919–1979) gimtinė. Jo iniciatyva įsteigtos dirbtuvės, Palangos gintaro muziejus, Vilniaus, Klaipėdos paveikslų galerijos, nuveikta daug kitų mūsų meno paveldą sergėjančių ir garsinančių pasaulyje darbų.

Kapčiškių kaime gimė Algimanto Raudoninio, Eduardo Balsio, Mindaugo Tamošiūno, Mikalojaus Noviko, Galinos Savinienės ir kitų kompozitorių dainų tekstų autorius Edvardas Drėgva. Karsakų kaime gimė karui baigiantis Lietuvą palikęs architektas, dailininkas Edmundas Arbas-Arbačiauskas (1915–2004). Lietuvoje publikuota jo žmonos rašytojos Alės Rūtos kūryba.

Žaslių bažnyčios šventoriuje palaidotas kunigas istorijas, buvęs Kauno kunigų seminarijos profesorius Juozapas Stakauskas (1900–1972).

Visuomenei reiktų priminti pasaulyje žymiausią Žaslių gimusį pianistą Leopoldą Godovskį (1870–1938). Kai kuriuose žinynuose pristatomas kaip „vilnietis amerikietis muzikas“, lietuviškoje Muzikos enciklopedijoje vadinamas lenku. O gimė L. Godovskis žydų, vadintų Anos ir Maciejaus vardais, šeimoje. Tėvas mirė jam esant vaiku. Talentingą vaiką globojo Vilniuje gyvenę Louisas ir Minna Passinockai. Devynerių, beveik savamokslio vaiko koncertai buvo rengiami Lietuvoje ir Rytprūsiuose. Pasimokęs Berlyne išvyko į JAV ir po 1884 m. ten įvykusio koncerto sukūrė puikaus muziko – pianisto, kompozitoriaus karjerą.

Dažnai savęs paklausiu: kodėl lietuviai nesugeba pastebėti ir pasauliui pasakyti apie save per talentingų žmonių palikimą? Greičiausiai, kad nežino ir nesuvokia daugelio iškilių meno pasaulio žmonių  kūrybos svarbos... Paklauskit kokio kultūros ministerijos šulo: kas buvo Leopoldas Godovskis... O būtent jų atminimas ir vieta kultūros istorijoje galėtų pasitarnauti Lietuvos įvaizdžiui, akcentais turizmo plėtros žemėlapyje.

Kodėl neaplankius keli kilometrai į pietus nuo Žaslių – Baruolių kaimo? Per kaimą teka Guronių upelis, užsodintame miške – Prancūzkapiu vadinami senkapiai. 19 a. pabaigoje Baruolių palivarkas su 8 gyventojais priklausė grafui Marijonui Pliateriui. Perkopus amžiaus slenkstį jį valdė grafienė Felicija Pliaterienė. Vėliau dvaras buvo išparceliuotas ir tapo kaimu. Iš Baruolių kilę sportininkai Algimantas ir Vytautas Saunoriai. Čia gyvena žmonių, ir dabar galinčių kadaise lenkintame krašte per naktį dainuoti negirdėtas lietuviškas daugiaposmes dainas. Jos skamba ir vienoje iš gražiai tvarkomų kiemų su žmona Natalija gyvenančio kompozitoriaus, puikaus profesionalo trimitininko, o dabar pasiimančio į rankas akordeoną, Gracijaus Paugos sodyboje. Jo asmenybė vietiniams žinoma: organizuoja Kaišiadorių, Žaslių muzikai prijaučiančius žmones, buria juos į kapelas, koncertuoja, perduoda kolektyvinio muzikavimo paslaptis.. O vasaromis sodyboje suburia muzikus draugus, su kuriais teko dirbti Nacionalinėje filharmonijoje, organizuojant estradinės muzikos veiklą Lietuvoje, rengiant garsius sovietmečiu festivalius Palangoje. Sukūręs skambių dainų ir naujadarų šokių muzikos.
       Pačiame vidurvasaryje sodyboje pro atvirus namo langus vėl skambėjo klasikinė muzika, o vėliau per 30 klausytojų sutartinai džiaugėsi džiazo, populiariąją muziką atlikusių jaunų žmonių kūryba. Muzikavo Eugenijaus Vedecko, Miko Suraučiaus suburti muzikantai. Gražiai derėjo Šopeno muzikos ilgesys, liejęsis po pianistės Dainos Mikalauskaitės-Kavaliauskienės pirštais. Į harmoningą muzikuojančių Kavaliauskiukų ir kitų jauniausių muzikų atliekamą audinį įsiliejo puikaus kompozitoriaus, gal iš Anapilio besidžiaugiančio savo palikuonimis, Vytauto Mikalausko kūryba. „Tai gražiai gražiai mane augino laukas, kelias, pieva, upė...“ – prisiminė Justino Marcinkevičiaus tekstu parašytos jo dainos melodija.

Septyniasdešimtmetį rudenį pažymėsiąs Gracijus Pauga savo veikla primena, kad Lietuvos kaimas gyvas žmonių veikla: atsigręžkime į jį dažniau.

Atgal