VISUOMENĖ
03 20. Kelias į laimę prasideda nuo pirmojo žingsnio
Dr. Gediminas Navaitis
XX a. 8-ajame dešimtmetyje JAV ekonomisto R. Easterlin‘o tyrimai parodė, kad bendrajam vidaus produktui (BVP) pasiekus tam tikrą lygį, kuris jau leidžia valstybę priskirti prie „pirmojo pasaulio“ šalių (Lietuva, beje, irgi joms priklauso), tolesnis BVP augimas beveik nedaro įtakos žmonių, laikančių save laimingais, kiekiui.
Nors šie rezultatai pirmąjį kartą išaiškėjo JAV atliktuose tyrimuose, tai pasitvirtino daugelyje Vakarų šalių, kuriose vidutinės pajamos pastaraisiais dešimtmečiais pastebimai augo, dirbantieji gavo didesnius atlyginimus, įsigijo daugiau turto, tačiau netapo laimingesni. Antai nuo 1970 iki 2000 metų vokiečių pajamos padvigubėjo, bet tai gana menkai paveikė laimės lygį. 1973 metais Vokietijoje vidutinis pasitenkinimas gyvenimu buvo 2,97 balo, o šiuo metu – 2,92 balo.
Kodėl taip yra? Į tai mėgina atsakyti „laimės ekonomikos“ tyrinėtojai, gausėjantys visuomenės laimės tyrimai, ekonomistų bei psichologų darbai, siūlantys alternatyvų požiūrį į tai, kaip valstybė turėtų siekti savo piliečių gerovės. Šios idėjos pavadintos laimės ekonomika.
Laimės ekonomikos principais grįstą politiką galima apibūdinti kaip politiką, kuri orientuota ne tik į BVP, vidutinio atlyginimo ir panašių rodiklių augimo skatinimą. Laimės ekonomikos principais remiasi politikai, kurie stengiasi įgyvendinti priemones, įgalinančias piliečius siekti subjektyvaus pasitenkinimo gyvenimu, laimingumo lygio didėjimo, nes akivaizdu, kad norintysis daugiau uždirbti investuos kitaip, nei norintysis geriau gyventi.
Laimingesnės visuomenės kūrimo galimybių studijomis mokslininkai užsiima visame pasaulyje, taigi ir Europos Sąjungoje. Į jų tyrimus dėmesį vis dažniau atkreipia ir politikai. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas David‘as Cameron‘as 2010 m. pabaigoje šalies gyventojų laimingumo matavimą pavadino „vienu iš svarbiausių politinių klausimų“. Didžiosios Britanijos parlamente susikūrė grupė, kuri kaip savo tikslą įvardija siekį gyventojų gerovės kėlimą padaryti oficialiu Didžiosios Britanijos vyriausybės tikslu. Grupė siekia politikos programų, orientuotų būtent į laimės didinimą, kūrimo, be to, ji skatina diskusijas visuomenėje, organizuodama įvairius renginius ir forumus.
Verta paminėti ir 2010 m. Tvarios plėtros komisijos paskelbtą ataskaitą apie padėtį Didžiojoje Britanijoje, kurioje aiškiai iškelta nauja ekonomikos klestėjimo vizija. Joje žmonių laimingumo kilimas skelbiama viena pagrindinių ekonominės politikos vertybių.
Naujosios ekonomikos fondo (NEF), kuris irgi deklaruoja laimės ekonomikos idėjų skatinimą, teigimu, būtent tokia ataskaita yra labai reikšmingas žingsnis į priekį. Ji parodo, kad Didžiosios Britanijos valdžia jau supranta diskusijų šia tema poreikį, nors dar taip neseniai tarp oficialių pareigūnų beveik niekas nesiryžo abejoti tradicinės ekonomikos samprata, o laimės sąvoka buvo priskiriama ne praktinės politikos, bet teologijos, filosofijos ar psichologijos sričiai.
Atrodo, kad ir visuomenėje toks požiūris susilaukia didėjančio palaikymo. BBC atlikta apklausa parodė, kad 81 proc. britų sutinka su teiginiu, kad valdžia pirmiausia turi siekti, kad jos piliečiai būtų laimingesni. Ta pati apklausa parodė, kad nepaisant Didžiosios Britanijos ekonomikos augimo, britų, laikančių save labai laimingais, skaičius, lyginant su pokario metais, sumažėjo nuo 52 iki 37 proc.
Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy irgi pareiškė, kad vien tik kelti ekonominę gerovę valstybei neužtenka, kadangi laimingą gyvenimą sudaro kur kas daugiau dalykų. Pasak N. Sarkozy, net eismo kamščiai gali padidinti BVP, nes dėl jų pilamasi daugiau benzino, bet gyvenimo kokybės tai tikrai nepadidina. Prezidentas kreipėsi į Nobelio premijos už ekonomiką laureatus – Joseph‘ą Stiglitz‘ą ir Armatya Sen‘ą, prašydamas jų rasti kuo efektyvesnį būdą išmatuoti, kiek laimingi yra prancūzai.
J. Stiglitz‘o ir A. Sen‘o vadovaujamos komisijos pagrindinė išvada buvo ta, kad, norint tinkamai planuoti valstybės pastangas, makroekonominių skaičiavimų pagrindiniai akcentai turi būti pakeisti. Reikėtų vertinti ne tik ekonominį produktyvumą, bet žmonių pasitenkinimą gyvenimu.
Tokia išvada pati savaime nėra nauja, tačiau komisija numatė ir konkrečius būdus, kaip tai turėtų būti daroma. Visų pirma, vertinant materialinę gerovę siūloma kreipti dėmesį ne į tai, kiek valstybėje sukuriama įvairių produktų ir paslaugų, bet į žmonių pajamas, ko ir kiek jie vartoja. Taip pat tvirtinama, kad piliečio padėtį geriau parodys ne BVP, tenkančio vienam gyventojui, rodiklis, bet realios vieno namų ūkio pajamos, atskaičiavus mokesčius, paskolas ir pan.
Buvo pabrėžta, kad „gerovė“ visuose politikos formavimo lygmenyse turi būti suprantama kaip labai plati sąvoka, apimanti tiek objektyvius, tiek subjektyvius reiškinius, todėl bandymai sukurti kiek įmanoma tikslesnį valstybės piliečių laimę įvertinantį indeksą turi apimti daug daugiau skirtingų reiškinių negu iki šiol.
Paskelbus šiuos rezultatus, N. Sarkozy pareiškė, kad nuo šiol Prancūzija pradės perėjimą prie sistemos, kurioje valstybės ekonominės politikos sėkmingumą nurodys piliečių pasitenkinimas gyvenimu.
Europos Komisija irgi paskelbė komunikatą, kuriame aiškiai išsako savo tikslą nustatyti kuo daugiau visapusių visuomenės raidos ir pažangos rodiklių, kurie praverstų formuojant politiką. Jame dar kartą pabrėžiama būtinybė atsižvelgti į tai, kaip patys žmonės suvokia savo gyvenimo gerovę ir laimę. Anot komunikato, nacionalinė ir ES politika galų gale turės būti vertinama pagal tai, kaip ji padeda didinti europiečių pasitenkinimą gyvenimu.
Taigi bandymus bent iš dalies pereiti nuo tradicinės ekonomikos į laimės ekonomiką galima pastebėti tiek didžiųjų ES šalių politinėse dienotvarkėse, tiek Europos Komisijos veiksmuose. Vis dėlto tenka pripažinti ir tai, kad naujam požiūriui į valstybės tikslus tyliai priešinamasi, nes jis verstų vertinti ir pastangas ar jų nebuvimą, kuriant laimingesnę visuomenę.
Lietuvoje apie laimės ekonomiką mažai yra girdėję net politiką formuojantys, o oficiali valstybinė statistika, kuri yra daugelio politinių sprendimų ir jų sėkmės vertinimo pagrindas, Lietuvoje irgi menkai susieta su skirtingų piliečių grupių laimės lygio matavimais.
Nors akivaizdu, kad sėkminga politika turi remtis ne nuomonėmis ar nuostatomis, o patikimais matavimais. Todėl ir įregistravau Statistikos įstatymo pataisas, kurios numato papildyti oficialiosios statistikos sąvoką, įtraukti į ją duomenis apie gyvenimo kokybę. Tai būtų pirmasis žingsnis laimingesnės Lietuvos link. O nežengus pirmojo, nebus ir kitų.
Atgal
.jpg)
(1).png)
