VISUOMENĖ
03 09. Kas ką kalba, arba Gyvenimas troleibuse
Jonas Kaziškis
Jonas A.Patriubavičius
Jau ne asenizatoriai - kolonizatoriai
Vasario pabaigoje „BBC World“ parodė Londono lūšnas, kur gyvena iš visų kraštų suvažiavusieji ir susiviliojusieji Jungtinės Karalystės išmalda, kurią gauna daugiausia darbo forma. Sraigtasparnis kokias penkias minutes suko virš tų Londono lūšnų, panašių į mūsų sovietinių garažų kolonijas (tokia yra ir į vakarus nuo Karoliniškių). Matyt tų Londono lūšnų rajonas didelis, gal toks kaip pusė Vilniaus - net iš sraigtasparnio sunku aprėpti.
Kaip žinoma, anksčiau viena Lietuvos televizijų skelbė, kaip gerai tose lūšnose: „O dabar paklausykite dainos, kurią mėgsta Londono lietuvių kolonija”. Ponas Vytas, Storas iš Sasnavos, tada sakė: „Tik pamanykite: lietuviai kolonizuoja senąją Angliją. Ir dainas savo turi, ir tradicijas kuria. Ir tikisi, kad jie ne visą laiką bus tik senutės Anglijos asenizatoriai, dirbantys antrarūšius darbus”.
Sakau, kad tai tik mūsų televizijų triukas. Sudaromas įspūdis, kad čia viskas gerai, jokios evakuacijos nėra, geriau ir būti negali.
Kai kurie liberalai labai patenkinti, kad vis daugiau lietuvių palieka savo Tėvynę, kad išvyksta jauni, potencialūs jų varžovai. O ir ekonominiu požiūriu gerai: tie Londoną kolonizavę lietuviai dar ir svarų atsiunčia į Lietuvą. Nedaug, bet atsiunčia. Reikia tik tuos svarus iš jų tėvų ar vaikų išvilioti ar pavogti.
Jonas sako, kad vienas jo pažįstamas sako gerai įsitaisęs Londone, gyvena jau keleri metai. Tai kas, kad gyvena kaip „skvoteris” (nelegalas, užėmęs apleistą arba griaunamą namą). Turi darbą, Lietuvoje neturėjo ir neturėtų, jeigu grįžtų. To lietuvio „skvoterio” („squater”) tėvai dar gyvi, gyvena Lietuvoje, priklauso vidurinei klasei. Tai tos šeimos tragedija, kad tik per televiziją gali išvysti savo vaiką ir išgirsti, kaip jis dainuoja mylimą dainą.
Mirė lietuvis, Korėjos karo veteranas
Mus pasiekė žinia, kad šią žiemą mirė vienas su mumis ne kartą važiavusių (ne tiesiogine prasme) žmonių, su kuriais arba apie kuriuos šiame troleibuse kalbame. Tai Leonas Baltrušaitis Baltrus, antikomunistinio Korėjo karo veteranas, dainininkas, dainavimo mokytojas, matyt, JAV pilietis. Sako, kad buvo rastas Totorių gatvėje (penkiasdešimt metrų nuo Gedimino prospekto) sumuštas, nuvežtas į Santariškių ligoninę po kelių dienų mirė. Atrodo, jį norėjo apvogti, priešinosi, todėl buvo suspardytas ir neteko sąmonės.
Mūsų garsiniame archyve yra kelios valandos pokalbių su ponu Leonu. Jam užmetėme, kad ir jis, toks patriotas, atvykęs į Ameriką, paniekino savo tėvų pavardę (Baltrušaitis) ją sutrumpindamas, kaip to reikalauja anglosaksų gramatika: Baltrus. Ponas Leonas sakė, kad buvo priverstas tai padaryti dėl nepaprastų aplinkybių, kai buvo pašauktas į JAV kareivius ir pasiųstas į Korėją. Sako, būdavo sėdžiu su savo kulkosvaidžiu pasaloje, kažkas rėkia, lyg ir mane šaukia. Pasirodo tikrai prašosi pagalbos, bet sunku amerikonams, ypač juodaodžiams, ištarti tokią sanskritišką pavardę, todėl jie gali jos ir nesusilaukti. Ir buvęs priverstas dėl draugų gyvybės susitrumpinti pavardę, kad jiems būtų lengviau ištarti. Paskui, kai pradėjo dainininko karjerą, taip ir likęs Baltrus. Po aksominės revoliucijos ponas Leonas sugrįžo į Lietuvą. Gaila, kad jau visiems laikams.
Ponas Storas mano, kad reikėtų pasidomėti pono Leono mirties aplinkybėmis. Kas gali paneigti, kad jis netapo mažumų ksenofobijos, kurią dabar „nagnetajut“ (rus. „varo“) kai kurie veikėjai, auka. Paprašytas smulkesnių paaiškinimų ponas Vytas sako, kad Vladislav Tomaševski buvo paskelbęs lozungą, jog lietuviai turi integruotis į Vilniaus krašto visuomenę. Kaip aišku iš mums žinomų pasakojimų, kol kas negalutinių, ponas Leonas prieš mirtį nenorėjo atiduoti savo pirkinių, priešinosi, vadinasi, nenorėjo integruotis į nusikalstamą pasaulį ir galbūt buvo likviduotas. Korėjos karą laimėjo, o Tėvynėje krito nuo kariaujančiųjų prieš Lietuvą: gal nusikaltėlių, gal socialiai neprisitaikiusiųjų, gal ieškančiųjų kokių nors „pričinių“ (rus. „priekabių). Lietuva neteko spalvingo ir gero žmogaus. Ši jo kelionė troleibusu, matyt, paskutinė.
Kokioje šeimoje auga genijai
Ponas Vytas sako girdėjęs per radiją, kad Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai ieškojo genijų šaknų. Ir surado: genijus išugdo tradicinė šeima. Tokioje šeimoje, kurioje yra tėvas, motina, broliukas ar sesutė, būsimasis genijus kokius dešimt vaikystės metų jaučiasi saugus ir turi galimybių svajoti apie didelius darbus, kuriuos nuveiks užaugęs.
Dar geriau, jeigu šeimoje yra kokie keturi vaikai. Tuo atveju berniukai išmoksta gerbti mergaites kaip sesutes, o mergaitės – berniukus kaip broliukus. Kaip rašo vienas korespondentas, visi žmonės yra Dievo vaikai. Ši idėja geriausi realizuojama tradicinėje daugiavaikėje šeimoje.
Vaikai, laimingi augantys susidėjusių partnerių šeimose, greitai suvokia, kad jų laimė trapi. Nežinia, kada iš šeimos naujumo ieškoti pabėgs tėvas ar motina. Kaip mokė mūsų įžymioji parlamentarė Aušrinė, gyvename vieną kartą ir svarbiausia siekti aštriausių orgazmo laipsnių, o ne vaikus auginti taip, kad siektų mokslinių laipsnių. Šią ideologiją dabar Lietuvoje pripažįsta daug nesusituokusių partnerių porų. Iš dalies nesituokiama ir dėl ekonominių priežasčių: už savo neatsakingą elgesį partnerius valstybė skatina didesnėmis išmokomis. Tai žinoma, absurdas, bet tokia tikrovė.
O labiausiai nukenčia vaikai: jie praranda šansą tapti genijais.
Sakau ponui Vytui, kad jeigu tradicinė šeima tokia palanki genijams, tai tarp islamo kraštų vaikų turėtų būti daugiausia genijų, nes šių kraštų šeimos labiausia tradicinės. Bet taip nėra. Vytas sako, kad JAV mokslininkai tyrinėjo tradicines Vakarų valstybių šeimas. Išvados pagrįstos tų kraštų realijomis.
Reikia pasakyti, kad vaikai, augantys vieno tėvo šeimoje, tikrai kenčia, nes mato, kad kitose šeimose yra lyg ir geriau.
Dar blogiau, kai vienas arba abu tėvai alkoholikai. Vaikams nėra jokio šanso ką nors pasiekti, apie ką nors svajoti, išskyrus vieną troškimą: kad tik mama išsipagiriotų ir kad draugai nematytų, kokia jų šeima.
Jonas sako, kad ir nelaimingose šeimose gali išaugti genijus. Tai, žinoma, išimtis, bet ji patvirtina taisyklę. Tai atsitinka tada, kai gamta įjungia galingus kompensavimo mechanizmus.
Mes, anot Jono, pokarį labai vargome, nes nenorėjome kaip mūsų tėvai amžinai gyventi kolchoze, todėl iš jo bėgome. Ir ką gi: neprapuolėme. Tai ir girtuoklių vaikai turi daug šansų neprapulti, tik reikia suprasti, kad reikia stengtis ištrūkti, o paskui daryti viską, kad ištrūktų.
Mus žudo tolerancija
Ponas Vytas, dar vadinamas Storas, sako, kad Lietuvą pražudė tolerancija. Anot jo, istorijos dekanai propaguoja toleranciją, aiškindami, kad lietuviai gerai darė, būdami labai tolerantiški kitiems, kitų tautybių žmonėms, kitokioms religijoms.
Kai rusai atsikraustė į Vilnių, kunigaikščiai leido jiems statyti cerkves, ėmės ruses. Žydai pristatė sinagogų, tarp jų ir didžiųjų. O kad taip būtų Lenkijoje negirdėjau, sako Storas, kad jie būtų tokie tolerantiški. Taip buvo prieš keturis-penkis šimtus metų. Tai pažiūrėkime, kas iš to išėjo: iš feodalinės Europos valstybės Lietuvos, didesnės už Lenkiją, pasidarė nykštukas. Dėl tos tolerancijos ir dabar Lietuva traukiasi kaip Šagrenės oda: taip džiaugiasi močiutės, kad vaikaitis parsiveda į namus ispanę ir išvyksta gyventi į saulėtąją Ispaniją. Mūsų panelės visomis išgalėmis kabinasi už seno, protingo užsieniečio. O lietuvius mūsų televizijos vaizduoja nepilnaverčiais valstiečiais, kišenėje – agurkas. Taip ir gyvename, bamba ponas Vytas.
Sakau, kad ponas Storas ne viską žino, jam pravartu būtų apsišviesti. Mes turime tokią knygą „Lenkai ir Lenkija“, išleistą 1937 metais (ją dar paeksploatuosime). Nepaisant, kad išleista prieškario metais, kai lietuviai buvo labai Lenkijos ir lenkų spaudžiami, knygoje nėra neapykantos, tik analizės. Pavyzdžiui, labai gražiai pristatomas, Jozef Pilsudski, pirmasis Lenkijos maršalas, į kurį artimiausiems bendražygiams buvo leidžiama kreiptis „Komendante“. Valentinas Gustainis, autorius, rašo: „Pilsudskis buvo pirmas Lenkijos maršalas. Nepaprastas tai žmogus. Ir maršalu jis pasidarė niekad pats karo mokykloje nebuvęs, kareiviu netarnavęs. Savo karišką karjerą jis pradėjo „komendanto“ laipsnyje. Iš komendantų išėjo į maršalus. Pilsudskis buvo karo vadas ir mūšių laimėtojas. Ypač jo šalininkai tikėjo jo karišku genijum“. Toje knygoje dar rašome, kad prieš karą Lenkijoje buvo antisemitinė partija, kurios programa numatė žydų tautos fizinį naikinimą, taigi iš tikrųjų ne visi lenkai tolerantiški, šiuo atžvilgiu ponas Storas teisus. Man tai buvo naujiena, maniau, kad tokios programos buvo tik vokiečių nacių privilegija. Ši partija buvo opozicinė Pilsudskio režimui. Būtų gerai šią knygą „Lenkai ir Lenkija“ dabar išleisti. Dabar, kai vėl baramės su lenkais, reikėtų turėti objektyvių duomenų, kokie jie yra.
Geros naujienos, blogos naujienos
Ponas Storas sako, kad atrado skanų varškės sūrį: Bagaslaviškio. Tikrai skanus, tikrai natūralus, neprilygsta „Žemaitijos pieno“ varškės sūreliams. „Žemaitijos pieno“ sviestas ir grietinės labai skanūs, deja, ne sūriai. Taip pat ponas Storas sako iš naujo atradęs kepenų paštetą. Paprašyta paaiškinti, kodėl toks skanus, pardavėja parodė kaire ranka į duris, ir pašnibždomis, kaip paslaptį, sakė: „Ten tą paštetą kepa, čia yra mūsų cechas“.
Sakau, kad ir mūsų padangėje yra gerų naujienų. Vasario pabaigoje buvo pranešta, kad nuo kovo 1-osios troleibusuose bus galima vežti šunis be krepšių, tik su bilietu. Dar neaišku kokiu: pensininko, studento ar vadinamo mirtininko. Tai gera naujiena, nes anksčiau šuneliai važinėjo kaip nelegalai.
Labas rytas, ačiū. Su tarptautine Moters diena
Ponas Storas pasakoja, kad jo gyvenamose teritorijose, t.y. namuose, tebevyksta kova dėl valdžios. Aną dieną namų ponia pašaukusi jį ant kilimo ir sako: „Tu ne visada man pasakai „labas rytas“. Ar pas jus Sasnavoje nežinojo šių žodžių? Taip pat pavalgius reikia sakyti „ačiū“.“ Ponas pasižadėjo iš ryto sakyti „Labas rytas, ačiū“. Sako atsikėlęs ketvirtadienį, per Moters dieną, ir garsiai, ant viso buto, pasisveikinęs bei padėkojęs. Deja, nesulaukęs to paties, nes ponia jau buvo išėjusi į darbą, dar dirba. Švenčia ir dirba, dirba ir švenčia.
Kalbame, kad mūsų Lietuvoje moterys nediskriminuojamos, čia mes jau visiški europiečiai. Žinoma, jų tradicija senesnė, Europa dar 19 amžiuje ėmėsi išaukštinti moteris. Kaip žinoma, jų Karmen ir Traviatos buvo šiek tiek paklydusios, kaip pas mus kaime sakė, „padraikos“, bet Verdi ir Bizet savo genialia muzika jas atpirko. Ir išganė ne tik jas, bet ir visas moteris, kūrėjas, darbininkes, klausytojas.
Jonas sako, kad moterys pastabios (tai jų genuose užprogramuotas ginklas) vis tiek suranda sričių, kur jos diskriminuojamos. Štai per Moters dieną Kauno moterys per laikraštį skundėsi, kad Kaune maža moteriškų gatvių pavadinimų. Mes tą klausimą čia, troleibuse, aptarėme iš esmės ir iš esmės pritariame: tikrai, Kaune vieną gatvę reikėtų pavadinti Dalios Grinkevičiūtės vardu. Taip būtų įamžintas likimas mergaitės, iš kurios buvo atimta jaunystė ir Tėvynė. Gal šių dienų jaunuoliai, eidami ta gatve, susimąstytų, kaip nejauku būti be Tėvynės, kaip šalta, kaip baisu. Priminsime visiems, kas nežino, kad D.Grinkevičiūtė parašė atsiminimus „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tai tikrai geniali, unikali knyga, tokia kaip pasaulyje išgarsintas Ann‘os Frank dienoraštis. Dabar pasklido žinia, kad Holovudas susidomėjęs vienos lietuvių kilmės amerikietės knyga, šiomis dienomis išleista ir Lietuvoje, ta pačia tema. Būtų keista, kad kauniečiai apie savo kankinių kančias prie Laptevų jūros sužinotų iš Holivudo filmo. Mes ketiname parašyti laišką Kauno savivaldybės atminimą įamžinančios komisijos pirmininkui Gediminui Budnikui, kad komisija pasiūlytų įamžinti garsios pasaulyje Kauno tremtinės, daktarės, laisvės dienų nesulaukusios disidentės Dalios Grinkevičiūtės atminimą.
Atgal