VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

01 20. Kas ką kalba, arba Gyvenimas troleibuse

Jonas A.Patriubavičius
Jonas Kaziškis

Vėl važiuojame

Mūsų bendrija seniai važiavo šiuo troleibusu. Vasarą buvo neįmanoma susirinkti visiems į vieną krūvą, tai nebuvo ir šnekos. Šių metų ruduo taip pat labai šiltas ir ilgas (dargi prisijungė, kaip matome pro troleibuso langą, vieną žiemos mėnesį - gruodį), visi daug laiko praleidome kaime. Ponas Storas, vardu Vytas, kaip prisimenate, vaikystę praleidęs Sasnavoje, prie Marijampolės, kur jo dėdė laikė parduotuvę, vėl buvo sugrįžęs namo, prie Šešupės. Jonas kelis kartus buvo išvykęs į „faterlandą“. Dabar visi vėl susirinkome. Aš visą laiką negalavau, draugavau su lazda. Bet malonu matyti visus gyvus.
Fukušimos žibintas
Kai pavasarį (berods, kovo 11-ąją) Japoniją ištiko nelaimė, sprogo atominė elektrinė, Storas irgi ėmėsi apsaugos priemonių. Iš kažkokio šaltinio, radijo ar interneto, sužinojęs, kad kiekvienas japonas savo namuose prie lovos laiko elektrinį žibintą, Storas taip pat nusipirko prožektorių už 90 litų, nors yra šykštus. Gyrėsi, kad įjungtas apšviečia objektus, nutolusius per kelis šimtus metrų. Mes skeptiškai žiūrėjome į pono Storo kaprizą.
 Dabar, vėl susitikę, klausiame (nelabai turime apie ką kalbėti, jeigu nekalbame apie ligas), ar prožektorius šviečia ir ar teko jį panaudoti nelaimei ištikus. Storas sako, visada tamsiu paros metu išeidamas iš namų, pasiimąs prožektorių, gali naudotis juo kaip ginklu. Pasak jo, vieną kartą jį užpuolė jaunas girtuoklis, tai jis nieko nedarė tik švystelėjo chuliganui į išsprogusias akis ir tas iš netikėtumo krito kaip suparalyžuotas.
 Sakau, kad čia ponas Storas nieko naujo neišrado: taip rusų maršalas Georgijus Žukovas prožektorių šviesa parbloškė vokiečių karius, kai ėmė Berlyną. Fašistai buvo apakinti ir negalėjo priešintis, pasidavė.
 Storas sako, kad įsigijęs prožektorių kaip japonas daug galvojo, ką daryti japonams, kad pagaliau atgautų Šiaurės teritorijas, keturias Kurilų salas, kurias per karą užėmė Rusija. Pasak jo, rusai, prezidentas Putinas ir kiti praleido gerą progą nustebinti pasaulį ir pasikelti savo reitingą, kuris ir taip aukštas. Visa Europa jų bijo, kad neužsuktų gamtinių dujų čiaupų: bet kuriuo momentu gali sugriauti Europos ūkį. Reikia kokio nors netikėto Rusijos ėjimo, kokio nors žygio, kad Europa nesitraumuotų. Sakysim, pasaulis būtų priblokštas, jeigu Rusija japonams būtų pasakiusi: „Mes neatiduodame nė vieno kvadratinio savo žemės centimetro. Bet galime, solidarizuodamiesi su nelaimės ištikta japonų tauta, grąžinti tas keturias salas, kad palengvėtų japonų kančios ir jie su viltimi žvelgtų į ateitį, nes žinotų, jog po nelaimės ateina laimė“.
Sakau, kad dabar, kai Vladimiras Putinas vėl taps Rusijos prezidentu, gal pasinaudos Storo schema, jeigu šis apšvies slavų mąstymą savuoju Fukušimos prožektoriumi.
Mūsų meilė telekomams ir jų neapykanta mums
Jonui šį lapkritį per tolerancijos dieną sukako 75 metai. Daug, bet sveikinimų nebuvo. Niekas jo nepasveikino, išskyrus „Bitę“, kuri, kaip žinoma, yra mobiliojo ryšio bendrovė. Tas sveikinimas kažkur pasimetė, išnyko iš telefono ekrano, tai Jonas negali jo pacituoti.
 Kol darbšti ir jautri „Bitė“ dūzgė apie meilę savo lojaliems klientams, tarp jų ir Jonui, telekomas, kuris dabar vadinasi „AB TEO LT“ ir priklauso Švedijos kapitalui, atsiuntė neapykantos pilną sveikinimą. Štai jis, popierinis: „Dėl skolos už suteiktas paslaugas. Gerbiamas kliente, apgailestaudami pranešame, kad dėl jūsų skolos buvome priversti duomenis apie Jus įtraukti į „TEO LT, AB“ nepatikimų klientų sąrašą. Siūlome iki 2011 11 12 sumokėti 271,57 LT skolą už TEO LT, AB suteiktas paslaugas. Jeigu skolos nesumokėsite iki nurodytos dienos, duomenis apie Jus, kaip vengiantį atsikaityti klientą, perduosime įmonėms, kurios tarpininkauja Bendrovei susigrąžinant skolas: UAB „Skolų valdymo centras“, įmonės kodas 225516770, adresas: Lvovo g. 26, Vilnius; UAB „Creditreform Lietuva“, įmonės kodas 122282731, adresas: Jakšto g.9-225, Vilnius; LINDORF OY filialas, įmonės kodas 111882842, adresas: Lvovo g. 25, Vilnius; UAB „SERGEL“, įmonės kodas 1250262411, adresas: Smolensko g. 10, Vilnius. Į visus jums rūpimus klausimus atsakysime privačių klientų aptarnavimo telefonu 1817 arba klientų aptarnavimo skyriuose. Iš anksto dėkojame už geranoriškumą ir viliamės, kad per nurodytą laiką Jūs skolą sumokėsite. Pagarbiai. Atsiskaitymų grupės vadovė Natalija Pankina.“
Tai štai toks pagarbus sveikinimas 75-mečio proga. Jonas sako, kad TEO LT, AB grasinimas įtraukti jį į nepatikimų klientų sąrašą ir atiduoti sudoroti minėtoms bendrovėms absurdiškas, nes Jonas buvęs kelis dešimtmečius lojalus Telekomo klientas, nuo 2011 metų pavasario šios Bendrovės paslaugomis nesinaudoja, nutraukė debetinę sutartį, kai prisijungė prie „VDnet“ tinklo, paskui prie „C-Gates“, ir dabar šios bendrovės jam teikia fiksuoto ryšio, interneto ir kabelinės televizijos paslaugas, pustrečio karto pigiau negu „TEO LT, AB“.
 Jonas sako, kad anksčiau, kelis dešimtmečius, taip pat ir klastingais suomio Parmos laikais, buvo lojalus Telekomo klientas, kas mėnesį už internetą ir fiksuotą ryšį mokėjo dešimtadalį savo mėnesinių pajamų.
 Storas įsijungė savo išmanųjį telefoną ir čia pat, „Bitės“ padedamas, sužinojo, kad TEO LT, AB priklauso švedų ir suomių kapitalo bendrovei TeliaSONERA Group, kuri turi filialus visame pasaulyje ir per metus gauna daugiau kaip 200 mlrd. kronų pelno. Storas juokiasi, sako, ir Jonas prisidėjęs prie šio kapitalo, o dabar jį smaugia už jo paties pinigus nupirkta virve.
 Sakau, susidaro įspūdis, kad TEO LT, AB keršija savo lojaliam klientui už tai, kad jis perėjo į kitą bendrovę, t.y. „C-Gates“. Vadinasi, pažeistas pagrindinis rinkos principas, kad paslaugos ir kapitalas turi laisvai judėti. Dabar išeina, kad atsiranda bendrovių, kurios klientus laiko savo nuosavybe.
 Sakau, kad Jonas pakliuvo į situaciją kaip sovietinių laikų kalėjimo kalinys, kai „verchai“ skolininkui įjungdavo skaitiklį. Jeigu kalinys pasiskolindavo cigaretę ir negrąžindavo, „verchas“ nustatydavo terminą, iki kurio reikią tą cigaretę atiduoti. Palūkanos augdavo kas pusvalandį ir po paros jau reikėjo grąžinti visą pakelį. Jeigu skolininkas neatiduodavo, jį paversdavo „dūchu“. Patariu Jonui kuo greičiau sumokėti reikalaujamą sumą, nes ir su juo tą patį padarys.
 Jonas susierzinęs sako, kad iš TEO LT, AB jokio cigaretės nesiskolino. Bet tikrai panašu, kad jam įjungė skambutį. Nors TEO LT, AB teikia telefono paslaugas, bet per visą vasarą Jonui nepaskambino, nepaklausė, kodėl jis nutraukė debetinę sutartį, neatsiuntė mokestinių reikalavimų ir sąskaitos faktūros. Jonas visam troleibusui sako, kad jis nieko TEO LT, AB neskolingas: Bendrovė negali pateikti išklotinės, su kuo jis, naudodamasis jos paslaugomis, kalbėjo (be to, pagal įstatymą, vykdydama saugumo direktyvą, turi fiksuoti pokalbius ir juos kurį laiką saugoti). O juk mokama už pokalbių minutes ir už interneto baitus (angl. „bytes“), kuriuos paleidžia į jo kompiuterį. Atkreiptinas dėmesys į Natalijos Pankinos raštą: čia nėra jokių paaiškinimų, už ką reikia mokėti: už kiek minučių ir už kiek baitų, už kokį mėnesį, nuo kurio mėnesio, skola - ir tiek. Čia tik suma, kurią patys susigalvojo, ir grasinimai susidoroti per skolų išmušinėjimo kontoras. Bet juk skola atsiranda tik tada, kai ją abi pusės pripažįsta. Tokių neteisingumo nebūdavo net sovietiniame kalėjime. Pasirodo, kad kapitalizmo vergovė - dar didesnis kalėjimas su dar piktesniais „verchais“.
 Sakau, kad atvejis įdomus: galbūt TEO LT, AB galvoja, kad Jonas pažeidė sutartį, netinkamai (nutraukdamas debetinę sutartį) pranešė, kad perėjo į kitą bendrovę. Bet tokiu atveju TEO LT, AB turėtų, galbūt per teismą, reikalauti kompensacijos už sutarties nutraukimą, o ne už „paslaugas“.
 Storas siūlo parašyti laišką Švedijos Karaliui ir paprašyti paauklėti švedų kapitalą, kad įgytų žmonišką veidą. Čia pas mus yra nemažai šio kapitalo bendrovių, keli bankai, ir toks jų elgesys, kai grasinama ir reikalaujama už „paslaugas“, kuriomis nesinaudota, įžeidžia Karalių, teisingumo garantą.
 Jonas sako, kad nedrįstų Švedijos Karaliaus tokio dalyko prašyti, nors pritaria, kad toks švediško kapitalo bendrovių elgesys, kurios parveža į Švediją milžiniškus pelnus, tikrai įžeidžia Karalių, jeigu jų pelnas įgyjamas negarbingu būdu. Tačiau nebūtų garbinga trukdyti Jo Ekscelencijos. Pasak Jono, aną dieną, kai buvo įteikiamos Nobelio premijos, per ceremoniją matė Karalių, pasiramsčiuojantį lazda - tokia, pačia, su kuria ir pats Jonas nuo pavasario, kai pakilo iš lovos, vaikščiojąs. Be to, jis žavisi Švedijos reformomis ir Švedijos tvarka, vienu metu net manė, kad būtų gerai, jeigu Lietuva taptų protektoratu, nes viena, be išorinio poveikio, kažin ar susitvarkys, ypač su alkoholizmu.
 Galvojam, ką daryti. Nusprendžiame susimesti, surinkti Jonui tuos tris šimtus litų ir mokėti „už paslaugas“. Be to, visų labdarių vardu kreiptis į Vartotojų apsaugos tarnybą, galbūt į prokuratūrą, prašant klientus apsaugoti nuo reketo, taip pat į mūsų skaitytojus, kad žinotų, jog sudarydami sutartis su svetimo kapitalo bendrovėmis gali pakliūti į vergiją ir būti nelaimingi.
Kokia žinias skaitė mūsų tėvai
Dabar visaip garbinamas internetas, sakoma, kad dabar žmonės labai išsilavinę, gauna daug informacijos, tokie laisvi, labai laisvi, tolerantiški ir neprietaringi. Mūsų nuomone, iš interneto nieko gero, išskyrus pelną, kurį susigrobia svetimo kapitalo bendrovės. Iš tikrųjų kažin ar dabarties žmonės daugiau žino apie savo ateitį negu, pavyzdžiui, mūsų tėvai, gyvenę kaimuose ir skaitę prastame popieriuje spausdintus tekstus, nes internetas išsijuosęs dirba tiems, kas nori valdyti praeitį, kad jie galėtų valdyti ateitį. Būtų gerai tą procesą kaip nors sutrikdyti, nes ir dabartinius žmones, nežinančius savo praeities, ištiks katastrofa, gal net didesnė negu mūsų tėvus.
 Pasirausę savo tėvų archyvuose, galime nustatyti, kad mūsų tėvai buvo labai gerai informuoti. Kas buvo nekvailas, galėjo nesunkiai nustatyti, kad eina baisūs laikai.
Kas dedasi Vokietijoje
Tokį tekstą 1935 m. birželio mėnesį išspausdino mėnesinis sąsiuvinio formato žurnaliukas „Aš esu visur“. Jame buvo nušviečiami įvykiai pasaulyje. Iki karo buvo likę keturi metai. Tai ką mūsų tėvai žinojo apie padėtį Vokietijoje?
 „Aš esu visur“ remiasi prancūzų žurnalu „Le Monde“. Pasakoja vokietis, po dviejų metų emigracijos Prancūzijoje sugrįžęs į „faterlandą“.
 „Aš buvau nustebintas žmonių nepasitenkinimo paaštrėjimo“, – rašo vokietis. – „Daug kartų Paryžiuje su didžiausiu nerimu savęs klausiau, ar iš tikrųjų ginkluodamasis, atstatydamas armiją, išvystęs nežabotą šovinistinę propagandą Hitleris pajėgė mano šalyje sukelti tą pačią militarinę nuotaiką, kuri siautė 1914 metais ir kuri pražudė milijonus mano tautiečių. Pasirodo to visai nėra. (...) Dabar išblaškyta daugybė vidurinės klasės iliuzijų“.
Toliau vokietis pateikia pavyzdžių: „Mano mėsininkas yra ir mažos fermos savininkas. Pamenu jį iš prieškarinių laikų – tai buvo smagus žmogus. Krizės nualintas jis pasidarė pirmuoju naciu mūsų kaime. Jis tebėra nacis ir šiandien. Bet štai ką jis kalba: „Viskas eina blogyn. Žmonės neturi kelių pfenigių mėsai nusipirkti. Štai šis bedarbis, kuris tik ką išėjo iš krautuvės, paėmė pusę svaro mėsos, bet neturėjo kuo užmokėti. Mums, naciams, kiek geriau, mus neverčia taip punktualiai mokėti mokesčius. Bet galiausia jie parduos ir mano namus“.
 Štai kokia buvo tvarka: kas nesumokėdavo mokesčių, parduodavo jų turtą.
 Toliau vokietis, du metus gyvenęs emigracijoje Prancūzijoje, pateikia pavyzdį, kokius mokesčius nacių laikais reikėjo mokėti: „Aš kalbėjau su vienu savo draugu vaistininku. Nuo 1929 m. jo uždarbis sumažėjo 25 proc. Jis – 35 metų viengungis ir gauna didžiausią uždarbį. Kadangi toje pačioje įmonėje jis dirba jau 10 metų, jam moka 30 proc. aukščiau tarifo, iš viso - 500 markių. Bet jis turi mokėti 50 markių į pensijų fondą, 61,5 markės savivaldybinių mokesčių, 10 markių socialiniam draudimui, 12,5 markės nedarbo mokesčio. Jam lieka nedaugiau kaip 310 markų. Su tokiais pinigais galima tik skursti. (...) Mokesčiai išieškomi visu griežtumu. Žmonės manė, kad mokesčių sistemos supaprastinimas palengvins jų būklę, bet mokesčių našta tik padidėjo. Aš ir mano draugas įpratome vaikščioti sekmadieniais į miesto pašonėj esantį kaimą. Čia alinėje pasikalbėdavom su nedidelės fermos savininku. Paskutinį kartą ten nuėję jo neradome, nors ir buvo susikalbėta. Po poros dienų sutikau jį mieste, paklausiau, kodėl neatėjo. „Visai aišku“, - atsakė jis. – „Aš neturėjau iš ko susimokėti už alų“.
 Tekstas „Kas darosi Vokietijoje“ baigiamas tokia pastraipa: „Kiekvieną dieną kalbama apie naujus areštus. Vieno mažo miestelio apylinkėse suimta 300 žmonių. Tačiau įskundimų žymiai sumažėjo. Darbininkai sudarę vieningą frontą, vieni kitų neišduoda. Kaimuose nelegalus veikimas labai silpnas. Tačiau užtenka pasikalbėti su valstiečiais ir paaiškėja, kad įsitikintume, jog ir jie pasiruošę kovai. „Le Monde“ Paris“ („Aš esu visur“, 1935 m. birželis, psl. 45 – 47).
 Atrodo, kad šis tekstas skirtas suklaidinti prancūzams, kurie tik linksminosi viešnamiuose ir nesiruošė karui. Vokietis, gal nacis, pasakodamas apie blogą padėtį Vokietijoje, pasipriešinimą naciams, lengvabūdžiams prancūzams teikė vilčių, kad Vokietija patruks ir liaudis neleis karo pradėti. Deja, po šešerių metų Paryžius krito.
Kaip Petras Cvirka ir kiti sutiko Raudonąją armiją
Įdomu, ką mūsų tėvai galvojo, skaitydami žurnalą, ant kurio viršelio - raudona žvaigždutė. Dabar mūsų rankose 1941 m. vasario mėn. - Lietuva jau buvo okupuota - literatūrinis žurnalas „Raštai“, kurį redagavo Petras Cvirkas, Kostas Korsakas, Teofilis Tilvytis, Antanas Venclova, Salomėja Nėris. Žurnalas pradėtas leisti, kai Raudonoji armija užėmė Lietuvą. Šie žmonės buvo talentingi, bet žurnalo literatūra prasta. Pagrindinė tema – kokia šauni Raudonoji armija, mūsų mergelės turi prieš raudonarmiečius išsirengti nuogos, nieko negailėti, juos mylėti ir mylėti. Pirmame numerio puslapyje - Jurgio Strakšio eilėraštis „Raudonarmiečiai“. Tai tikras socialistinio realizmo šedevras. „Artojai įsirėmę žagrėm dairos: „Tai šaunus būrys. Tegul mūsų žemėn priešas pamėgins. Aistringą valsą sukime, mergaite, išskirs pusiaunaktis pajuodęs mus – tu bėgsi tekinom į savo kamaraitę, į tėvo mylimus namus. Aš į milinę susisupsiu širdį, prispausiu ją geltonu dirželiu, tavuoju žvilgsniu nusigirdęs, nueisiu kaimo takeliu“.
Šiame „Raštų“ numeryje spausdinamas ir Liudo Dovydėno prozos veikalas „Kariai – draugai“. Jame, be kitko, rašoma: „Keistas vaiskas, ir gana, pasakysiu, – įsikišdamas užantin pypkutę, kalbėjo petingas ūkininkas, pradėjus šnekėti apie raudonąją armiją. – Kai palygini su caro kareiviais – plaukai ant galvos stojasi. Tikrai. Aš pats tarnavau prie Mozūrų ežerų, vos kelnes išnešiau. Pažįstu caro armiją. O šita armija kaip iš dangaus nukritusi, tik regėk kiek čia metų, o kaip pasikeitė. Aš galvoju sau, tokios kariuomenės jokia galybė nenugalės. – Kodėl? – paklausiau. – Jinai turės daug draugų“
Toliau autorius aprašo, kaip raudonarmiečiai pavėžėjo pas daktarą į miestelį einančią valstietę, kaip autoriaus, kuris iš vakarėlio, po linksmybių ėjo namo prasidėjus komendanto valandai, raudonarmietis pasigailėjo, nesuėmė, nemušė, nesušaudė, o liepė kuo greičiau nešdinti namo.“
 Kaip žinoma, Liudui Dovydėnui ir paskui sekėsi. Jis su kitais važiavo saulės iš Maskvos parvežti, buvo žinomas kolaborantas, bet vokiečių okupacijos metais atsivertė ir jau rašė prieš rusus. Paskui pabėgo į Vakarus ir ten laimingai gyveno.
 Storas, perskaitęs Liudo Dovydėno prozą, pasakė: „Ir kur čia talentas? Ir aš taip parašyčiau“.
 

Atgal