VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

01 03. Stoties vaizdai - 2

Mantas Šaltenis

Štai nuo autobusų stoties skubriu žingsniu geležinkelio stoties link skuba jaunuolis. Jo ėjimas panašus į bėgimą. Akys dar skubiau bėgioja kairėn, dešinėn... Aha. Pamatė užsienietį, tempiantį lagaminą. Staigus posūkis – ir sveikinimasis. Siūlomos paslaugos - padėti rasti viešbutį, parodyti miestą, o kad ir visai čia pat esančią geležinkelio stotį. Finalas vienas. Ištiesta ranka ir žvilgsnis, prašantis pinigų. Kartais įkrenta euras, o kartais ir daugiau. Per dieną susirenka sumelė iš patikliųjų.

Štai jis jau troleibusų stotelėje. Akys rodo, iš kurio kišenės skatikas gali įkrist... Ilgokai deramasi, ilgokai įrodinėjama. Nepasisekė... tačiau kita auka – moteris, matyt, iš kaimo važiuojanti anūkų ar dukros aplankyti. Jai giedama kita giesmė: neturiu ką valgyti, va, neužtenka bilietui į Klaipėdą, Marijampolę (išvardijami tolesni maršrutai - ir ne veltui: galima daugiau prašyti), ar dar – tik ką mane apvogė: dingo ir asmens dokumentai, ir pinigai... Ir pasiseka - užjaučia žmonės, kaip ir ši moterėlė, nuo anūkų kokį litą nuglemžusi.

O vaikis toliau bėga. Jau kitoj gatvės pusėj: jaunos kojos greit neša, akys mato auką, smegenys kuria naują istoriją...

Gal galėtų jaunas vaikis dirbt? Bet argi čia ne darbas. Bendravimas su žmonėmis. Smegenų trynimas. Irgi mokėti reikia. Patogu – ir mokesčių nieks neišskaičiuoja. Pašvilpkit...

O dabar atsisuk veidu į geležinkelio stotį. Dešinėje pusėje – taksi stotelė. Stebėk, kas čia vyksta. Gal daug kartų matei, bet nepastebėjai... kas ir kur važiuoja iš čia? Pirmiausia tau kris važiuoti pasirengusių veidai. Jie blyškūs kaip vata. Juose šypsena retas svečias.

Bet jie prieina prie taksistų (matyt, gerai važnyčiotojams pažįstamų): vieno neveža, tas ieško kitų. Kompanija (du, trys ar daugiau) akies mirksniu jau taksi. Taksistas nelaukia nė sekundės – suurzgia motoras, ir ekipažas skrieja tik jam žinomu keliu, o gal ir visiems žinomu (nes vis tuo pačiu!), tik ne reklamuojamu...

O štai čia pat bankas. Įdomūs veidai prie jo laukia. Regis, miega, regis, snaudžia, bet pasąmonė visados budi. Sako, kad arklys gali stovėdamas miegoti. Taip ir čia... Gali pamatyti, kaip arklio funkcijas žmogus atlieka. Taip, jis stovėdamas miega... ir į žemės traukos dėsnį jam nusispjaut (o ir seilių nėra: burna perdžiuvus kaip Sacharos dykuma). Tiesa, retkarčiais pakelia nusvirusią galvą, lyg norėdamas pažiūrėti, kas čia darosi, bet kaklas neišlaiko „proto bokšto“, ir šis nusvyra vėl. Kas tai ir kodėl taip – gali pasakyti tik kokie nors specialistai.

Stoties LEZ

Nemoki iššifruoti? Tai labai paprasta: laisvoji ekonomikos zona. Taip, čia pat stotyje, o gal, tiksliau, alaus kioskuose. Atnešama visko, ir ne savo pinigu uždirbto. Nes, kas gi pardavinės pigiau, negu parduotuvėje kainuoja. O parduotuvės čia pat... Keli žingsniai... reikia tik vikrių rankų, greitos orientacijos ir, aišku, svarbiausio - įgūdžių, gal įgimtų, gal padovanotų tam tikrose įstaigose – ir būsima jau pigesnė prekė tavo. Realizavimas paprastas: prieinama, siūloma, ir kas keista... be jokio PVM. Įsigyt gali dešros, mėsytės, kitų maisto produktų, atnešama ir kvepalų bei kitokių prekių, pasipuošusių dar šviežiomis etiketėmis. Daugelį jų gali įsigyti ir įsigyja (o kam mokėt brangiau, kai galima - pusvelčiui) barmenės, daugelį jų – jau „įkalę“ klientai. Pasirodo ir kitokių „pardavėjų“. Jie irgi nori alaus... Parduoda jiems veltui duotus „Maisto banko“ produktus. Kaip sakoma, matyt, ne iš gero gyvenimo.

Stoties siaubas – kažkoks vos 1,5 metro vyras, visų vadinamas „Kolobokas“. Tiksliau, alaus kioskuose besilankančiųjų siaubas. Gali prikibti bet kada, sukelti muštynes ir jose sudalyvauti. Patenka į policiją, ir kažkodėl vėl grįžta kaip nekaltas. Įdomi policijos pozicija šio „žmogaus” atžvilgiu.

Atgal