VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

12 27. Andersenas apie Vilniaus grožio kūrėjus

Kalėdų pasakos ir istorijos

Vytautas Paliukaitis

Keletą dienų prieš didžiąją katalikų šventę, Kristaus gimimo sukaktį, gavau žinią, kad į Vilnių atvyksta nemirtingas žodžio meistras Hansas Kristianas Andersenas. Jam rūpėjo iš lūpų, o ne iš raštų išgirsti gyvą žodį apie žmones, iškėlusius mūsų miesto prestižą į gražiausių Europos valstybių sostinių lygį. Skandinavistas turi svečiui parodyti tik tokius reiškinius, apie kuriuos savo kraštuose net ir nesapnuoja. Jausdamas pareigą pavedžioti Anderseną netradiciniu maršrutu, tikėjausi išgirsti subtilia satyra nuspalvintų pastabų.

Iš pradžių patraukėm į Rasų kapines, kur laikas sulygina visus. Sustoję prie antkapinio iš balto marmuro sukurto Antano Vivulskio portreto, gėrėjomės tauriais veido bruožais ir abu pajutome švelnią mus pervėrusią šilumos ir šviesos bangą. Ryškiausi architekto ir skulptoriaus darbai, išskyrus pirmąjį, kuris Paryžiuje jam buvo užsakytas, paskirti sakraliniams statiniams. Monumentalus Žalgirio mūšio 500-osioms metinėms paminėti skirtas figūrinis paminklas, iškilęs 1910 m. vasarą Krokuvoje, tapo ne tik gražios tautų draugystės simboliu, bet ir parodė, kad meno srityje kyla nauja žvaigždė. Trijų kryžių skulptūrinė kompozicija ant kalno už Vilnelės – vienintelis ir kasdien matomas A.Vivulskio ir miesto gyvenimui svarbus, didingas kūrinys. Apie tai ir plačiau aš svečiui papasakojau pakeliui į Vytenio gatvę. Rašytojas retkarčiais sustodavo, kai ką pasižymėdavo užrašų knygelėje, pakeldavo galvą ir nuo kalno pažvelgdavo į baltuojantį Trijų kryžių paminklą.

Švč. Jėzaus širdies bažnyčia, turėjusi įkūnyti dar architektūros studijų metais Vienoje kilusią svajonę – pastatyti Lietuvoje neregėtų formų, plastikos grožio maldos namus, kaip ir pirmieji du meistro kūriniai buvo sulyginti su žeme.

Po šių žodžių danų išminčius išplėtė akis, bet kai pasakiau apie svetimųjų siautėjimus, kaip pagal išlikusius brėžinius po karo vėl buvo atstatytas Žalgirio mūšio pergalei skirtas paminklas, o Vilniuje, sprogdinant Tris kryžius, dalis buvo vėl panaudota prikeliant monumentą naujam gyvenimui, svečias nusišypsojo. Jam įteikiau keletą foto nuotraukų, iš jų Andersenui patiko „Laiminantis Kristus“, skulptūrinis kūrinys, turėjęs iškilti virš bažnyčios. Originalas saugomas Nacionaliniame dailės muziejuje. Rašydamas straipsnį vienam mūsų laikraščių A.Vivulskio jubiliejaus proga, buvau surinkęs visą medžiagą apie mūsų Mikelandželą... Sąlytis su dramatizmu perpinta istorija analitiškai vertinančio kitų darbą rašytojo akyse įžiebė ugneles, kas mane būtent ir paskatino plačiau praskleisti dulkėtą laiko užuolaidą, paminėti didžiojo tautos sūnaus, įsidėmėjusio dar jaunam gautą iš tėvo pamokymą: „Laikykis prie lietuvių, nes mūs mažiau“. Pakartotinai susirgęs plaučių liga, paliko šį pasaulį ir nebaigtą statyti bažnyčią.

Liūdnų minčių lydimi leidžiamės link centro. „Čia stabtelėkime minutėlę“, - sakau savo bendrakeleiviui ir tylėdamas ranka parodau į Mindaugo ir J.Basanavičiaus gatvių kampe aukštai iškeltas 28-ias galvas. Juokingų istorijų kūrėjas mano akyse kaip mat pagyvėja. Pliaukštelėja delnais ir taip linksmai nusijuokia, kad mus pamatę keletas jaunuolių sustoja netoliese šaligatvyje, ir iš jų pirštais vienas kitam rodomų ženklų suprantu – tai nebyliai.

Tuščiagalviai, užimantys aukštas vietas! Jei šitokie tvarko miesto estetinį vaizdą, nesitikėkite, kad jūsiškis Mikelandželas, nežiūrėdamas Pirmojo pasaulinio karo sunkumų, dirbo čia kaip titanas, bažnyčios neatstatys. Tai ne Valdovų rūmai, o kur dar savo idėjas brukte bruka mokyklose ir kultūros įstaigose... Įmanytų jie - ir saulę uždengtų, kad tik visuomenė pamirštų, kiek katalikų kentėjo už savo įsitikinimus.

Turėjome paskubėti, nes norėjau išgirsti kaip poetinę lyriko prigimtį savyje išsaugojęs humanistas įvertins dar numatytus aplankyti skirtingose sostinės pusėse grožio ir gėrio nešėjus.

Prie Vilniaus Gaono Elijahu, 18 a. žydų mokslininko, skulptūrinio portreto pabandėme vaizduotėje persikelti į mūsų miesto mūro siena su gražiais vartais aptvertą teritoriją. Šioje vietoje stovėjęs namas, kuriame ištisus dešimtmečius gyveno švietėjas, kaip ir keletas ryškių šios tautos menininkų, po visą Europą garsino Lietuvos sostinę. Paklausus, ar patinka svečiui čia stovintis portretas, sukurtas daugiau kaip dekoratyvinis akcentas, bet neatspindintis asmenybės subtilumų, svečias žvilgtelėjo į pagal amžininkų dokumentus nupieštą Gaono veidą - išvydau tik santūrią šypsenėlę, o nuo kritikos šįkart susilaikė.

Kol pasiekėme Pašilaičius, rašytojui papasakojau legendą apie Eglę, be abejo, pagrįstą realiais įvykiais. Senovėje, kai žmones netikėtai užgriūdavusios nelaimės, dažniausiai jie pavirsdavę medžiais. Girios gyvūnija saugojusi savo paslaptis. Man, nuo vaikystės iki šių dienų, kai keliauju į Girininkų apylinkes, stebint iš gimtosios sodybos svyruojančias upės krantuose eglių viršūnes, jos primena karūnuotąją Eglę.

Štai ir įžengiame į mažą namelį, kuriame dirba grožio įsikūnijimas – supirktuvės kasininkė vardu Eglė. Ant stalo puikavosi kukliai papuošta maža eglutė, greta - supirktų antrinių žaliavų knyga. Baigusi tvarkyti dėžes, po minutės pasirodo švytinčiu veidu jauna moteris. Daug kartų čia esu užsukęs, nešdamas susidėvėjusių žurnalų ryšulį, morkų sulčių tarą ir visad, matydamas, kokiu neįtikėtinu tempu ji sveria, staigiai nuneša priimtus daiktus į jiems skirtą vietą, pagalvoju, štai kur gražios etikos nešėja. Atrodo, kad jos balse girdi laimingiausios vilnietės niuansus. Džiaugiasi kiekvienu čia apsilankiusiu. Kiek kasdien matome pasipūtėlių valdininkų, iš kurių net su replėmis gero žodžio neištrauksi, o čia dirbančios rotaciniu principu už kuklią algelę moterys atlieka sunkų, varginantį darbą. Anksčiau čia dirbusios Nijolės neiškentęs paklausiau, ar kūno neskauda, ir išgirdau, kad ji užsirišusi skausmą malšinančią juostą. Abu čia užtrukome neilgai, bet patyrėme neapsakomą katarsį, vėl sustiprėjo optimistinė nuotaika. Andersenas išeidamas iš šilto savo apsiausto kišenės išsitraukė sidabro siūlais, snaigių ornamentu apsiūtą knygelę ir be žodžių padėjo ant stalo prie eglutės. Atsisveikindamas nustebusiai Eglei paaiškinau, kad tai pasakų karaliaus, grožio ieškotojo dovanėlė. „Įspūdingas mažas stebuklas“, - susijaudinęs ištarė svečias. Kai pasukome link kalvelės, laukė kitokia staigmena. Priešais vaikų žaidimų aikštelę su medine įranga krante augo keletas spygliuočių ir beržų. Atkreipiau savo bendrakeleivio dėmesį į apnuogintas dviejų storokais kamienais pušaičių šaknis. Lygiai tokį patį vaizdą prieš savaitę mačiau Ateities gatvėje, kitapus gražios mormonų bažnyčios. Keletą minučių svečias žiūrėjo į mažųjų piktadarių padarinius, o patylėjęs pasakė: „Tai įvyksta laiminant suaugusiems, dabar žaloja gyventi norintį medelį, užaugę taps žmonių skriaudikais“. Už poros dienų gavau atvirlaiškį iš Krokuvos – danų keliautojas buvo sužavėtas Žalgirio skulptūriniu monumentu, dar kartą padėkojo už pasakojimą apie tikrojo grožio skleidėjus.

Atgal