VISUOMENĖ
12 13. Stoties vaizdai
Mantas Šaltenis
Skuba žmonės, o skubėdami ir kitaip atrodo…
Štai vienas mina plačiu žingsniu, kitas atkarpą matuoja smulkučiais tapu, tapu…
Pirmasis jau toli, antrasis dar tik įpusėjo. Vienas skubėdamas pūškuoja kaip garvežys, kitas, pamokytas medikų, kas 4 žingsniai įkvepia ir kas 4 iškvepia… Tas, aišku, ilgiau tvers... Vienas lagaminą tempia, o gudresnis jį ratukais veža.
Skubam, skubam, skubam į gele-, auto-, oro stotis, bėgam kartu su gyvenimu. Taip ir gyvenime: nubėgom - ir kelio atgal nėra. Ne, šiek tiek kitaip. Čia dar gali pasukti atgal, gali grįžti, bet į tą patį laiką niekada…
Taigi Vilniaus geležinkelio stotis. Buvo laikai, kai ji knibždėte knibždėjo žmonėmis.
Dabar kitaip… Per parą keli priemiestiniai, tarpmiestiniai, vienas kitas tarptautinis traukinys išvyksta ar pravažiuoja. Tiesa, labai daug pustuščių. Net keista, varinėjamas traukinukas į oro uostą. Pasižiūrėkit, jo languose - tuštuma. Tačiau stoties pranešėjos balsas visada žvalus: „Išvyksta traukinys į oro uostą”. Jai nepatogu pasakyti: „Tuščias išvyksta, tuščias parvyksta”. O pinigus kainuoja… Įdomu, kiek tuštuma kainuoja. Matyt, nemažai. Ir niekam nerūpi, kiek…
Neseniai teko važiuoti traukinuku į Marcinkonis. 10 val. išvyksta. Vagone 4 žmonės, kita tiek - kitame. Bildam… Gargiantis mašinisto (gal!) balsas praneša stoteles. Tačiau… nesuprasi, ką jis sako. Ar tas vidaus radijas iš karo laikų grįžęs, ar pranešėjo (kas jis?) balsas iš lianomis susipynusių laidų išlįsti negali… Bet užtat reikia matyti, kaip išdidžiai kontrolierė su klapsinčiom replėm (žymekliais) vaikštinėja. Ir taip nuo atlyginimo iki atlyginimo. Bet užtat - Kontrolierė. Reikia, aišku, reikia tokių žmonių. Gal tegu ir daugiau traukinukuose jų būna… Vis darbo vieta, vis iš mokesčių mokėtojų kišenės. Kita vertus, vis tiek iš kišenės į kišenę…
Grįžti atgal į geležinkelio stotį. Štai kasos: daug kasų, štai žmonės: mažai žmonių. 10 kasų, 20 žmonių… Kiekvienai kasininkei po 2 keleivius. Bet užtat kaip skubiai aptarnaujama: nereikia kojų varginti eilėje. Įsivaizduoji tik, kaip nuobodu kasininkėms. Bet įprantama. Ne veltui sakoma, kad šuo ir kariamas pripranta… Ryt, poryt… atlyginimas… Ir taip nuo…iki… Nuo… iki pensijos. Ne riebi ji bus… Koks darbas, toks ir atlygis…
Ko tik mūsų stoty nėra. Vilniaus panoramos maketas. Čia dažnai sustoja keleivis. Gražu. Ypač metro. Nykštukiniam miestui nykštukinis metro… Stebisi iš Maskvos, Sankt Peterburgo atvykusieji… Ir ironiškai klausia: „O ką, jūs dar neturite metro? Mes jau seniai turime… Reikia, reikia ir Jums”.
O mums ar tikrai reikia? Pinigų daug, o naudos?
O štai kitoje pusėje - mūsų geležinkelių tinklo panorama. Čia jau vaikams patinka. Jų būriai, ir klausimai tie patys: „Kodėl tiek mažai kelių?“ Atsakymas: „Kaip ir traukinių…“
Dabar… nori pabuvot Rusijoje, užsuk į tualetą (be jų juk niekur!). Stora apdribusi „matrioška” (tualeto atsakingoji darbuotoja!) pasitinka rusiškai: „Nu, …, kuda pašol. Otkryvaj kabinu, ty čto tam tak dolgo…” Ir vėl rusiški keiksmažodžiai su visomis rusiškomis raidėmis… Įdomu, ką galvoja atvykęs iš Rusijos žmogus... Gerai, kad vištos protelis nemoka anglų kalbos, tai ir angliškai laidytų keiksmažodžius…
Ir niekas nieko… Ir jos viršininkas (matyt, yra koks nors tualeto viršininkas, administratorius ar vedėjas: įstaiga gi!) negirdi arba nenori girdėt. O juk ši įstaiga irgi miesto veido dalis. Vieną kartą ten užėjęs, amžiais nenorėsi, nes vaidensis pasiutusi nuo rusiškų keiksmažodžių boba…
Šauk greičiau laukan, palydėtas jos nešvankių žodžių…
Stoties žmonės
Troleibusų stotelėje…
Senyva, metų naštos prislėgta moterėlė. Ji neturi namų, jos namai supakuoti 2-3 polietileno maišuose… Akys… akys geros, nelaimių šešėliu apgaubtos. Šiandien šalta, ji, vargšelė, sėdi susitraukusi, matyt, gavusi iš praeivių centą kitą, galėjo nusipirkti kavos ar arbatos (kas žino: garuoja – ir tiek). Sriūbčioja, drebančios lūpos apčiuopia vienkartinės plastikinės stiklinės kraštelius. Kažko ieško ne akimis, o rankomis maišuose - savo bute. Ranka kairėn, ranka dešinėn. Vargšelė neprisimena, kur ką padėjo… Aha. Ištraukia batono (apkramtyto jau: matyt, iš šiukšlių dėžės) gabalą ir greitai į bedantę burną. Taip šiandien, ryt, iki paskutinio atodūsio.
O, sako, buvusi turtinga. Viską surijo atsitiktinis gaisras. Ugniai neįsakysi… Nepaliko nieko… Vaikai… Vaikų neturi… Ir vaikščios iki paskutinės gyvenimo akimirkos su 2-3 - juose maišuose telpančiu butu…
O štai „plaštakė” atplasnojo… Tikriausiai iš kaimyninės šalies… Jas iškart atskirsi. Sijonėlis aukščiau užpakalio, dekoltė - žemiau bambos ir nagai… baisu pagalvoti, jeigu… jeigu… vyrai supras, kas norėta pasakyti.
Jos čia drąsios. „Kaip norite: taip ir šitaip galiu… Kaina… Kaina priklauso nuo kaip“.
Vienas pasakojo, kad parsivežė tokią skraiduolę namo, pasivaišino, ir perdaug pasivaišino… užmigo... Atsibudo… brangūs daiktai kartu su „gražuole” buvo dingę. Štai kuo baigėsi plaštakinė meilė… O jų, tokių, čia daug. Jos neprašo 500 ar dar kažkiek su dviem ar trim nuliais, pakanka kažkokio skaičiuko ir greta esančio nuliuko. Greita, pigu… Bet gydymasis gali būti ilgai trunkąs ir su keliais nuliukais, greta esančio skaičiuko…
Čia pat, troleibusų stotelėje, susirenka tie, kurie neturi namų, neturi šeimų, kurie vandens rankoms nusiplaut neturi, kurie nežino žodžio „pirtis”, kurie, kurie... Vyrai ir moterys, moterys, kurių veidai alkoholyje išmirkę ir dar vis alkoholio prašo... Daugiausia juos gaubia tyla. O ką šnekėsi, jei ištartino žodžio jau odekolono ar alaus buteliukas laukia. Ką šnekėsi apie vakar dieną, kurios nebuvo, ryt dieną, kurios nebus... Kur jų nakvynė? Stotyje ar kokioje landynėje, kai šalta, po krūmu nuvirtus, pavasarį ir vasarą. O nakvynės namai? Ne, jiems jų nereikia, nes įpratę būt laisvi. Laisvė, kokia ji bebūtų, yra laisvė...
Po darbo… po darbo vyrai namo skuba, o kurie neskuba, į alubarį užsuka. Jų, tų alaus kioskų, prie stoties bent keli. Sunumeruoti, kad nepasiklystum, ir draugui, dar tik skubančiam, SMS išsiųstum…Daugelis žino, kas kur renkasi. Štai šitame - prekiautojos savo (o gal ir draugių!) kūnu, aname - mėgstantys paskandinti savo darbo dieną alaus bokale…
Paslaugi barmenė įpils: viena, matydama, kad perdaug paėmęs, sudraus, kita, skambant kažkodėl tik rusiškai muzikai, dar daugiau…
O lauke, lauke stebima, kas kiek daugiau į save įsipila, pasirenkama... Siūlomasi palydėti, nesutinki, priverčiama - ir… mobiliojo telefono nėra. Piniginė išgaravo, kas vertingesnio buvo - irgi… Šauk, rėk: nei daiktų, o ir jų, „geradarių” jau seniai pėdos ataušo… Baigėsi rusiškos dainos, baigėsi alus - pasiliko tik prisiminimas - mėlynės po akim…
Policija… Ji - Čia ir toli…Neaišku, ką ji veikia... Pro šiuos barus retokai tevaikšto… O ką čia šmėžuosi… Vis tiek bus, kaip yra, yra taip, kai bus. Vagia - daug kur vagia, muša - daug kur muša. Vejasi ir nepaveja - daug ko nepaveja…
O ir vytis baisu, nors ir policininkas esi, ypač sutemus. Kažkodėl nuo autobusų stoties parduotuvės link takas asfalto nematęs ne vienerius metus… Ir vėl tas miesto veidas. Atvykstančiųjų daug: ir siaurų, ir plačių akių, ir baltaodžių, ir juodaodžių… Ką gali pagalvoti apie mūsų Vilnių, Lietuvos sostinę. Jei čia taip, tai gal ir visoj Lietuvoj ne kitaip…
Teko matyti, kaip, tikriausiai, kinė, o gal korėjietė tempė ratukinį lagaminą tuo taku. Vargšė… Lagaminas įstrigo lomoj, o ji atatupsta ant jo… gerai, kad ant savo daikto: vis ne taip skauda… Atsikvošėjo, matyt, nusikeikė, nes kažką pasakė, žinoma, ne ačiū, ir toliau jau nenuėjo, o nušlubavo… Turistinė kelionė prasidėjo svetingai pasitikusiame Vilniuje…
O jeigu čia užsuktų miesto šeimininkas, gal kitokį vaizdą svečiai išsivežtų...
Ji praeina... XVIII amžiaus ar gal XIX a. apranga ir žemės purvą siekiantis sijonas, kurio klostėse tik jam žinomos istorijos, batai, nežinantys, kas tai yra batų tepalas, paltą, nežinia kokioj „firminėj” parduotuvėj įsigytą, dengia įvairiaspalvis kandžių pasismaguriautas ir nuo kaklo beveik iki žemės besiraizgąs, šalikas. Visada su skrybėle, labai panašia į pliažinę, bet jai pačiai, matyt, labai patinkančia... Ir įvairiomis kosmetikos priemonėmis sodriai įfarširuotas veidas... Ją pažįsta visas Vilnius... Ji eina ir stabdo praeivius klausdama: „Ar neturi centų, reikia pasiekti namus, o bilietui neužtenka”. Ir visada taip, taip visada...
Atgal
.jpg)
(1).png)
