VISUOMENĖ
12 09. Ko nori piliakalnių dvasios?
Egidijus Staigys
Lietuva, stovėdama Baltijos kelyje, tikėjosi labai daug. Ir iš tikro: Lietuvoje įvyko daug nuostabių dalykų, bet tuo pačiu metu įvyko žymiai daugiau įvykių, kurie neatitiko žmonių lūkesčių, kažkas panašaus pasikartojo su naryste ES, nėra tikėto šalies augimo, atlyginimų kilimo ir kt. Puikiai suprantama, jog ideali valstybė negali būti sukurta, nes ją sudaro visokių kategorijų žmonės, visi darom klaidas, bet iš kitos pusės - tiesiog negalima nepastebėti, jog egzistuoja būtinybė sugrįžti mūsų šaliai prie teisingumo ir priemonių, kurios galėtų sugražinti tikėjimą mūsų valstybe. Himno nuostatos tikrai neatitinka mūsų gyvenimo realijų. Pagaliau 15 partijų 3 mln. šaliai tikrai per daug. Dėl to, kas atsitiko Lietuvai, esame visi kalti – aišku, nevienodai, bet valdžios kaltė didžiausia. Apie 40 proc. žmonių reiktų pasodinti... Kas gi juos prižiūrės? Turėčiau sėsti ir aš, bet tikriausiai savo kaltę išpirkau, be to, 10 metų buvau tikrame totalinės izoliacijos kalėjime. Tikiu, jog Lietuva gali apsivalyti ir be kalėjimų, be susidorojimų ir t.t. Labai reikalinga diskusija, kodėl mūsų krašte pablogėjo žmonių santykiai. Juk pastoviai gali būti pažeidžiamos žmogaus teisės, ir tu nieko negali padaryti. Atėjo laikas, kai jau niekuo negali pasitikėti, išskyrus savo tėvus, kurgi dar ieškoti pasaulio pabaigos...
Net nebaigus politologijos mokslų, suprantama, jog teisingumo sugražinimui turėtų būti priimtos šios nuostatos: valdžiusių politikų savo veiklos įvertinimas ir jos išdava, tų žmonių, kurie tarybiniais laikais buvo persekiojami dėl politinių religinių įsitikinimų, turi būti atsiprašyta, jiems suteiktos kompensacijos, žmonės, kurie nepriklausomybės metais patyrė šmeižtus, visokį terorą - jų turi būti taip pat atsiprašyta, jiems suteiktos kompensacijos. Tie žmonės, kurie vienokiu ar kitokiu būdu apgavo valstybę finansiškai, savo noru turėtų aukoti į valstybės atkuriamąjį fondą, privatizacijos indeksacija tikrai reikalinga ir būtina... 90 procentų verslininkų vykdė finansinius nusikaltimus, daugelis iš jų buvo priversti tai daryti, bet vis tiek tai yra finansiniai nusikaltimai, kurie negali būti pamiršti. Po to ir tik po to galėtų prasidėti kuriamasis darbas: kaip pagerinti mūsų gyvenimą arba kurti XXI a valstybės modelį. Tiesiog negalima nepastebėti, jog egzistuoja labai efektyvūs ekonomikos atsigavimo keliai: pirma, tai valstybinio komercinio banko sukūrimas ir pagrindinių valstybinių įmonių darbas per jį, juk negalima atiduoti valstybės pinigų svetimiems; statybiniai užsakymai valstybės sektoriuje vykdomi rotacijos būdu, kad neliktų tų dažniausiai nesąžiningos konkurencijos dalykų, kurie buvo iki šiol; viešieji pirkimai turėtų būti daromi centralizuotai, taip būtų sutaupoma ne mažiau 20 proc. valstybės lėšų. Valstybei atsitiesus, realu vykdyti naujus lietuviškus projektus pasaulyje. Valstybinių įstaigų turi būti tik tiek, kiek realiai reikia. Apskritys Lietuvoje buvo ir turi būti tik keturios, mokykla turi atitikti mokyklos pavadinimą. Ten turi išmokti dalykų, kurie yra svarbiausi gyvenime, subalansuotas krūvis tarp dvasinių, intelektualinių, fizinių dalykų, atitikimas laikmečio reikalavimams, aukštosios mokyklos turi būti susijusios su šalies ūkiu ne tik realiu įsidarbinimo galimumu, bet ir vykdomais projektais studijų metu su uždarbio galimybe. Pagaliau šalyje turi funkcionuoti normali atlyginimų sistema, nenumatanti tokių baisių atlyginimų žirklių, kokios yra daba, ir t.t. Dvasinė sfera tokia pat svarbi kaip ir ekonominė, čia turi būti suprantama, jog religija, paprotinė teisė ar dvasinio ugdymo sistema turi būti sujungta su konstitucija, su šeima, su mokykla ir t.t. Bedarbių nėra ir negali būti, vykdomi keli valstybiniai projektai, kurie įdarbina žmones. Sutiykim, jog kone visi šalies pagrindiniai rodikliai yra neigiami ir kone visos sritys gerokai degeneravusios. Pateikime kelis pavyzdžius: valstybės išlaidos viršijo pajamas, importas - eksportą, santuokų ir ištuokų saldo, savižudybių procentas, emigracija, imigracija ir daugelis kitų… Labai svarbu, jog veiktų geras mechanizmas, kaip į valstybės svarbius postus patektų būtent geriausi - turėtų veikti suminis vektorius viena kryptim. Manau, jog korupcijos liūne niekas nenori maudytis, ir nėra taip paprasta to išvengti. Net galingos kompanijos turi savo padalinius ir paperka pirkėjus, kad galėtų gyvuoti. Panašu, kad korupcijos virusas užsinešė iš užsienio, ir jis nėra toks jau vienareikšmis kaip atrodo, bet tikrai nugalimas, pagrinde atsisakant tarpininkų. Pasikalbėjus su daugeliu verslininkų, jie tau pasakys, jog mes priversti slėpti mokesčius arba mokėti duokles. Valdininkai pasakys, jog mums verslininkai duoda kyšius, mes nekalti. Drąsesni pasakys, jog mes privalom imti, nes reikia atiduoti partijai ar kitiems, kad įsilaikytų poste. Juk vadovo išmetimas iš kėdės nieko nepakeitė ir nepakeis, kol drakonas gyvas, turbūt svarbiau susiaurinti drakono veikimo ribas... Iškelkim idėją, jog Lietuvoje gali atsirasti objektas, kuris būtų pasaulinio stebuklo statuso, iš to turizmas galėtų išaugti - ir ne tik. Prašykim Dievo ir mūsų šalies politikų, kad prasidėtų tai, kas turi prasidėti… ir turėjo prasidėti. Kol kas Lietuva labai atsilikus šalis su šmeižto, skandalo, korupcijos šešėliu, bet norisi tikėti, jog tai praeis. Krepšinis patapo vos ne dievu, o tai dar vienas indikatorius, kad esame ne per aukštai. Taigi pagal gamtos dėsnius: kur žmogus gimė, ten jam turėtų būti gera gyventi, geriau negu kitur, bet kol kas lietuviams taip nėra...
Atgal
.jpg)
(1).png)
