VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

11 11. Juodojoje jūroje glūdi nuskendusių aisčių miestų paslaptys

Dr. Egidijus Mažintas

Ar įmanoma iš vandens stiklinės atspėti, kokios paslaptys slepiasi jūroje, ežere? Arba iš gilaus žemės sluoksnyje, atkasto su nesuprantamais ženklais, paženklintų akmenų sužinoti čia gyvenusių seniausių Europos gyventojų - latvių ir lietuvių - gyvenimo būdą, papročius, tradicijas? Taip, galima. Dauguma įsitikinusių žmonių tiki stebuklais. Ne vienam teko skaityti apie žmonių gebėjimus nuspėti įvykius. Yra ekstrasensų ir žiniuonių, kurie ne tik gali, bet ir išpranašauja, kokiose vietose reikia ieškoti dingusių laivų ar kokiose vietose kils cunamis, netikėtos audros sunaikins klestintį miestą. Arba kurie pilkapiai slepia buvusių šventviečių, ankstesnių laikų baltų bendruomenių telkinius, buvusius miestus ir gyvenvietes, klestėjusias dar 3-4 tūkstančiai metų prieš Kristų.

Ar mūsų protėviai mokėjo prakalbinti vandenį ir medžius?

Kaunietis bioenergetikas Algimantas Reklys susikalba su medžiais, akmenimis. Šiandiena jau nekyla abejonių, kad informaciją saugo akmenys, medžiai, ežerai. Tačiau kiek šimtmečių mes gyvenome, neigiant tokius informacijos saugotojus ir žeminant žmones, kurie tvirtino turį tokių gebėjimų. Mūsų protėviams kalbėjimas su medžiais, akmenimis, žvėrimis nekėlė kokių problemų. Tai atrodė suprantama ir natūralu. Šiandiena apie pavienius žmones, atkūrusius ar sugebėjusius priartėti prie gamtos tiek, kad suprastų, ką gamta nori perduoti mums, nėra daug. A.Reklio pasiūlymai, kaip išsaugoti kultūrinio paveldo objektus, yra išskirtinės mokslinės vertės, tačiau paskaitykime valdininkiškų institucijų atsakymus į mokslininko norą įsitraukti į šiuos procesus ir padėti. Į daugumą laiškų bioenergetikas atsakymo nesulaukė...

Pasidomėjau, kokius sunkumus šie puikūs žmonės patiria, bandydami savo gebėjimus pritaikyti visuomenės reikmėms. Patyčias, pažeminimus. Netgi šeimos nariai kartais nenori, kad jų giminaitis ką nors panašaus gebėtų. Standartinis mastymas, valdininkiškas, uniforminis paklusnumas labai pakenkė sovietmečiu. Šiandiena reikalai krypsta dar baisesne kryptimi. Bandoma mūsų pačių rankomis užčiaupti burnas baltų mitologijos, etnokultūros tyrinėtojams, bandantiems sudrausminti Seimo narių ir jų klanų, grupuočių ketinimus statyti savo gyvenimo būstus ant senųjų pilkapių piliakalnių, didžiųjų kunigaikščių apeigų, ritualų vietose, gamtos draustiniuose. Bandoma sunaikinti Didžiojo Kunigaikščio Algirdo palaikų sudeginimo vietą prie Pociūnų kaimo netoli Vilniaus. Ateities planuose nuostabiame piliakalnyje numatyti lobistikos sandėlių kompleksai, o kitoje asfalto pusėje - gyvenamųjų namų kompleksas išrinktiesiems tautos valdininkijos atstovams. Kastiniams klanų gaujų statytiniams.

Apie kokią demokratiją kalbama Lietuvoje? Tai demokratija teisininkų, valdininkų, biurokratų luomams. Bet ne eiliniams šalies gyventojams. Kodėl prie senovinių šventųjų ežerų ir piliakalnių gyvenimo būstus veržiasi statyti mažažiūris šalies valdininkijos luomas? Maži visada nori būti šalia didelių. Ir prie Didžiojo lokio guolio ar vilko uolos visada būdavo prisišliejusių blakių, tarakonų ir šiaip vabzdžių. Taip yra ir gyvenime. Prie didžiųjų mūsų praeities didvyrių visada veržėsi visokios nomenklatūrinės smulkmės, bakterijos. Žmonių domėjimasis vandenyje slypinčiais miestais ir karalystėmis atsispindi daugelio tautų legendose, padavimuose, sakmėse. Kas iš mūsų vaikystėje nesiklausė lietuvių liaudies pasakų apie vandens karalystes ir nesižavėjo Maironio poema „Jūratė ir Kastytis“? Tačiau daugelis į tai numoja ranka: tai tik legendos ir nieko daugiau. Filosofijos mylėtojai, kruopščiai studijuojantys senuosius raštus, yra aptikę Platono pasakojimą apie Atlantidą (anot vieno maskviečių profesoriaus lietuviai ir buvo atlantai), biblinį mitą apie pasaulinį tvaną, indų padavimą apie legendinį Lemūrijos žemyną, senovės rusų sakmių apie Kitežo miestą, Naugardo pirklio Sadko keliones, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žynių pasakojimų apie Baltijos jūroje slypinčius aisčių miestus... Ištisus šimtmečius buvo manoma, kad kai kurie kažkada LDK Juodosios jūros pakrantėje nusidriekę miestai, apie kuriuos pasakojama liaudies padavimuose, yra pramanyti. Juodosios jūros šiaurinės pakrantės antikinių miestų išnykimo paslaptis jaudino dar Aristotelį, kuris IV a. pr. Kr. viduryje svarstė jūrų kranto linijos kitimo priežastis. Jis ypač domėjosi Meotijos ežeru (Azovo jūra), kurio pakrantės plotas, jo nuomone, didėjo ir krantas kilo aukštyn dėl upių sąnašų, kurias atneša Tanaisas (Donas), Hianisas (Kubanė) ir kitos upės. Aristotelis sakė, kad jo laikais į Paazovę galėdavo atplaukti gerokai mažesnės talpos laivai negu prieš 60 metų. O ir pats Tamanės pusiasalis nebuvo toks kaip dabar. Pavyzdžiui, niekas nežinojo, kur dingo dideli senovės baltų miestai ir uostai, kuriuos talentingai iškapstė VPU garbės daktarė Jūratė Statkutė de Rosales. Anot mano daugiamečių tyrinėjimų, aisčių miestai būtent ir padėjo susikurti Balkanų tautoms, gudų ir aisčių kelionės, pasak padavimo - kad įkurtų argonautų (tai ir yra tie patys aisčiai), kurie kartu su Jasonu plaukė į Kolchidę ieškoti aukso vilnos. Niekas nežinojo, kokius griuvėsius matė Rusijos valdovės Jekaterinos II kareiviai XVIII a. devintojo dešimtmečio pradžioje, kai rusų kariuomenė, sutriuškinusi turkus, pasiekė vakarinį Krymo krantą. Jie manė, kad tai legendinė tvirtovė, iš tikrųjų tai ir buvo senovės aisčių miestas. Imperatorė, mėgusi naujus savo karinius uostus vadinti ne rusiškais o klasikiniais vardais, įkūrė Sevastopolį už 600 kilometrų nuo tos vietos, kur kitados iš tikrųjų buvo Lietuvių protėvių miestai, o Chersoną nukėlė į Dniepro žiotis.

Legendos apie senovinius piliakalnius, užtvindytus miestus ir kaimus

„Legendos apie senovinius piliakalnius, užtvindytus miestus ir kaimus – ne legendos, o tikri praeities įvykiai. Šiauliuose esančiame Kryžių kalne rasti ant kaulo Perkūno žirgeliai simboliai, vadinasi ten buvo senovės pagonių mūsų drąsių protėvių apeigų vieta, kurią labai jau norima paneigti“, – kalbėjo Lietuvos Krivis etnologas Jonas Trinkūnas.

Šio straipsnio autorius, remdamasis ilgamečiais tyrimais, tvirtina, kad tikslius aisčių miestus savo kūryboje yra nupiešęs lietuvis Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir apdainavęs poetas Adomas Mickevičius, jų kūryba yra raktas, kaip surasti tuos nuostabius miestus. 1978 m. autorius, lankydamasis LDK teritorijoje, surado apytikslius Perkūno ir Saulės miestų duomenis, remdamasis M.K.Čiurlionio užrašais, analizuodamas menininko simbolius. Jeigu pasitvirtins mano paieškos, tai galėsime prabilti apie 6000 metų senumo miestus, su 360 šventkapių - piramidžių kelis šimtus kartų daugiau nei jų rasta Egipte, kuriuose balzamuoti ilsisi aisčių kunigaikščiai.

Tačiau tie kasinėjimai ne visada baigiasi greitomis pergalėmis. Prisiminkime, kad ir Egipto pavyzdį, Tutanchamono kapavietė buvo rasta tik praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, dviems iškiliems britų mokslininkams suvienijus jėgas ir nepasitraukus iš priešiškai nusiteikusio miesčioniško plėšikavimo kapaviečių lauko. Šmeižto ir apkalbų jūros.

Mokslininkai analizavo ir tikrino visus archyvuose ir mituose rastus faktus. Ir tam labiausiai pasitarnavo legendos, kuriose ir buvo užkoduotos slėpinių metaforos. Daugybė nuskendusių miestų aptikta, žinoma, ir netoli paties helenizmo lopšio – Graikijos, taip pat Egėjo jūros salų. O daugelis Lietuvos piliakalnių, tame tarpe ir Kernavės, dar net nepradėti reikiamu moksliniu lygiu nagrinėti. Todėl šalies archeologai galėtų aktyviau savarankiškais tyrinėjimais sudominti ne tik visuomenę, bet ir mokslo centrus. Pavyzdžiui, prie Tenaro iškyšulio po vandeniu matyti senovės graikų miestas Gifionas, kurio gynybinės sienos – 2 metrų storio. Korinto įlankos pakrantėje aptiktos jūros užtvindytos Kalidono miesto sienos. Galbūt jų griuvėsiai yra susiję su senovės graikų miestais Buru ir Helike, kurie, pasak padavimo, kažkur čia nuskendo prieš 2500 metų. O ir paties senovinio Korinto uosto molai yra 3 metrų gylyje po vandeniu. Netoli kito miesto – Pirėjo uosto – jūros dugne atsidūrė senoviniai kapai – antikos laikų laidojimo rūsiai. Nuskendusių į 2 metrų gylį rūsių aptikta ir pietinėje Kretos salos pakrantėje, taip pat Milo saloje. Pakrantės zonoje, 200 metrų nuo Eginos salos, yra jūros palaidotos senosios gynybinės sienos. Eginos įlankos dugne Kenheroje palaidoti IV-V a. po Kr. bazilikos griuvėsiai. Pusiau paskendę Mochlas ir Chersonesas Kretoje, Salaminas – rytinėje Kipro pakrantėje. Prie Graikijos pajūrio miesto Katakolono jūros dugne rasta kolonų detalių, keramikos šukių, skulptūrų nuolaužų. Mokslininkai spėja, kad tai antikinės baltų kultūros pėdsakai. Vakarinėje Juodosios jūros pakrantėje, prie Bulgarijos krantų, dar ketvirtajame XX a. dešimtmetyje buvo ištirtos Apolonijos (dabar Sozopolis) liekanos. Netoli Nesebyro 1-2 metrų gylyje matyti antikinio Mesembrijos miesto sienos fragmentai. Varnoje (senovės Odesoje) rastas apsemtas molas. Rumunijos pakrantėje aptikti Istrijos ar Tomos (Konstancos), kur buvo ištremtas Ovidijus, statiniai. Šie statiniai susieti su gotų etnokultūra, jų svarba pasauliui atstatoma nauju J.Statkutės de Rosales moksliniu žvilgsniu.

Įdomu, kad šiuos mūsų tautiečių žygius griauna slavų ir germanų, palyginti jaunų tautų, stereotipus, kurie būtent buvo pastebėti šių dar jaunų tautų mitologijoje. Todėl nenuostabu, kad Lietuvoje yra didelis pasipriešinimas J.Statkutės de Rosales tyrimams. Mokslininkė moka ir žino daugelį kalbų. Kai mūsų senjorai istorikai, nesvarbu, kad ir profesoriai, be lenkų ir rusų kalbų kitų nemoka. Antra, jiems yra sunku peržiūrėti savo pažiūras, o tokių profesorių netrūksta šalies aukštosiose mokyklose, kurie ideologiškai dirba svetimų valstybių, o ne savų interesams. Dėl ko juos rodo televizijos? Šio fenomeno niekas negali paaiškinti, tik tiek, kad ir ten yra svetimų valstybių klapčiukų, kuriems jauninti mūsų seną kultūrą yra įprastas dalykas. „Koks čia atradimas, kad Lietuvos istoriją reikia skaičiuoti nuo raštiško paminėjimo kronikose,“ - nusistebėjo vienoje laidoje prof. V.Landsbergis. Lietuva iki krikščionybės jau buvo sukūrusi tvirtą savitą etninę kultūrą, kurios reliktų mes randame dar ir šiandienos mūsų lietuvių mąstysenoje, buityje. Suglumo vedantis laidą istorikas. Ar ne laikas mūsų istorikams pasimokyti iš kitų šalių istorikų, kaip reikia puoselėti ir atgaivinti senuosius papročius, tikėjimus, tradicijas. Iš jų ir semtis stimulo paieškoms. Mūsų tautosakoje, kurios yra milžiniški klodai, slypi tikrosios mūsų istorijos vertybės. Įdomių radinių aptikta Adrijos jūros Breno įlankoje. Tarp iškasenų dažnai dominuoja Mėnulio ir Saulės, Perkūno, Žaibo simboliai.

Ne paslaptis, kad senovėje astrologinės žmonių žinios buvo geresnės ir fundamentalesnės nei šiuo metu. Iš tikrųjų, Mėnulis skrieja apie Žemę lėčiau, negu Žemė sukasi apie savo ašį. Todėl potvynio banga vandenynuose vėluoja ir plūsteli ant sausumos. Vadinasi, vandenyno masių inercija stabdo ir lėtina Žemės sukimąsi. Astronominiai duomenys patvirtina, kad Mėnulis, nors ir po truputį, tolsta nuo mūsų planetos. Pavyzdžiui, JAV jūrų observatorijos astronomas T. Flandernas, 20 metų tyrinėjęs gravitacijos jėgas sistemoje Žemė-Mėnulis, aptiko svorio jėgos pagreičio „Q“ sumažėjimą.

Pagal mitus, pirmasis ir didžiausias potvynis vyko jūrų valdovo Poseidono, vyriausiojo dievo Dzeuso brolio, įsakymu. Didysis griausmavaldis Dzeusas, nusileidęs į Žemę, pamatė, kad žmonės gyvena gyvuliškai, neprotingai. Pasivertęs paprastu keliauninku, jis užėjo į Arkadijos karaliaus Likaono rūmus, o tas jį pamaitino žmogiena. Tai buvo laikoma baisiu įžeidimu. Štai tada Dzeusas liepė Poseidonui užlieti jūros bangomis Žemę. Iš tvano išsigelbėjo titano Prometėjo, davusio žmonėms ugnį ir už tai prikaustyto prie Kaukazo kalnų, sūnus (ar tai atsitiktinis ryšys su Juodosios jūros pakrančių miestų žuvimo vieta?). Dešimtą dieną prasidėjus tvanui, Deukaliono ir jo žmonos Piros laivas priplaukė Parnaso viršūnę, kuri nebuvo apsemta. Kitas tvano didvyris Dardanas (nuo jo kilo Dardanelų sąsiaurio pavadinimas) išsigelbėjo iš mirtinų prakeikimo bangų Mažojoje Azijoje. Šis vardas taip pat veda mus prie Juodosios jūros.

Be mitų, yra ir rimtesnių literatūrinių, svarstančių jūros krantų užtvindimo problemas, hipotezių. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas gerai išmanė astrologiją, mediciną, chiromantiją, alchemiją. Posūkis prie Juodosios jūros buvo vienas iš būdų išgauti paslaptingosios jūros dugne esančius senosios civilizacijos lobius. Vytautas Didysis ieškojo atsakymų ir galbūt juos rado. Napoleonas panašiai keliavo į pagoniškąjį Egiptą, kad įmintų piramidžių paslaptį? Nuo tada faktiškai ir prasidėjo egiptologijos tyrinėjimai. Kokią paslaptį atrado LDK kunigaikštis Vytautas apie dingusius miestus jo valdomoje teritorijoje?

Kodėl DK Vytautas keliavo į Juodąją jūrą?

Didįjį kunigaikštį Vytautą link Juodosios jūros siuntė motina didžioji kunigaikštienė Birutė, gamtadievystės ideologė. Ji jau tada suprato, kad mūsų senosios baltų valstybės miestai liko palaidoti po Juodosios jūros bangomis. Kodėl Juodosios? Kitos aplinkinių kraštų barbariškos gentys, nesuprasdamos mūsų protėvių papročių ir tradicijų, visus ritualus pavadino „Juodąja magija“ ir jūrą, laikui bėgant, pavadino Juodąja. Jei ne lenkų intrigos, tai Vytautas, nusivežęs mokslininkus prie Juodosios jūros, gal ir būtų sugebėjęs rasti būdų kaip ją nusausinti. Juk pamenate: sovietų laikais atsirado mokslininkų, kurie siūlė didžiules upes Oką ir Leną pasukti tekėti priešinga puse, netgi Karakumų dykumas svajota užlieti vandeniu. Ar mūsų protėviai, turėję aukščiausio lygio kultūrą ir etninę tradiciją, galėjo sulaikyti barbarų siautėjimą aplinkui? Jiems buvo labai sunku. Jie mokėjo prišaukti ir cunamius, ir ciklonus, ir tornado. Šiandiena jau nekyla abejonių, kad tai gali sukelti žmonės ritualinių apeigų metu.

Pasaulio vandenynų dugne tyrinėtojai yra suradę neįprastų radinių, kurie retai pakliūva ant mokslininkų stalo, jie dažniausiai keliauja į privačias milijonierių muziejų kolekcijas. Kolekcininkai gaudo ir jiems sekasi: druidų, keltų, graikų, baltų, slavų, egiptiečių ir romėnų keramikos dirbinių šukės, įvairios freskos, buitiniai reikmenys ir kiti meno dirbiniai patenka į šešėlinius muziejus. Kaip antai iš Irako muziejaus amerikiečių kareivių ir šiaip vagių išgrobstytos vertybės, bylojančios apie pasaulio civilizacijos pradžią, jau šiandien perpardavinėjamos ir nutupia Šiaurės Amerikos muziejuose, kuriuose vargu ar turi šansų apsilankyti eilinis mirtingasis. Kodėl? Vogti yra nusikaltimas. Už tai baudžia įstatymas.

Kada mes pamatysime povandeninės archeologijos radinius? Kaip atsidūrė po Juodosios jūros vandeniu senovės Sarmatijos miestai? Kodėl jie nugrimzdo į jūrų ir ežerų dugną? Tiesioginių atsakymų į šiuos klausimus žurnalo skaitytojas neras. Ir ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad, priešingai – jų pernelyg daug. Mokslas apskritai nemėgsta vienareikšmių sprendimų. Abejonė – jo varomoji jėga. Iš pradžių atrodė, kad reikia tik iš visų pusių apžiūrėti nuskendusius senovinius statinius, pačiupinėti juos rankomis, ištirti jų liekanas laboratorijose, ir viskas paaiškės. Tačiau pasirodė, kad juo daugiau jų randama ir tyrinėjama, tuo daugiau kyla klausimų ir tuo daugiau kuriama hipotezių apie jų žuvimo priežastis.

Tektoninė hipotezė teikia pirmenybę amžiniems Žemės paviršiaus svyravimams. Vidinės Žemės jėgos judina žemynus, kelia vienas sausumos dalis ir gramzdina kitas. Pavyzdžiui, šiaurinė Juodosios jūros pakrantė per metus įdumba 2-5 milimetrus. Atrodytų, labai nedaug. Tačiau, turint omenyje tai, kad daugumos nuskendusių miestų amžius skaičiuojamas šimtmečiais, tie keli milimetrai ilgainiui gali virsti daugeliu metrų.

Kita hipotezė pagrindiniu pajūrio miestų nugrimzdimo kaltininku laiko Pasaulinio vandenyno lygio pakilimą. Juk gyvename poledyniniu laikotarpiu, prasidėjusiu maždaug prieš 17 tūkstančių metų. Nuo to laiko, nors ir iš lėto, bet be paliovos tirpsta ledynai ir planetos polių sniego kepurės, todėl didėja jūrų ir vandenynų tūris, kyla jų vandens lygis.

Ir pagaliau – senovės paslapčių aiškinimas, remiantis šių dienų geodeziniais procesais. Dviejų stichijų riboje vyksta amžina kova. Polaidžio ir lietaus vandenys, susikaupę pakrantės nuogulose, prasisunkia gilyn iki molio sluoksnio, kuris sudrėkęs tampa šliaužimo paviršiumi. Kita vertus, bangų mūša, ardydama krantą, susilpnina pašlaitės nuogulų masyvų pusiausvyros atramą, kuri neleidžia jiems nuslinkti. Susilpnėjus atramai pajūrio šlaitas pasidaro nestabilus ir slenka žemyn į jūrą – susidaro nuošliauža. Pastaruoju metu nuošliaužos yra paplitusios beveik visoje šiaurinės ir rytinės Juodosios jūros pakrančių teritorijoje. Pavyzdžiui, pietinėje Krymo pakrantėje nuošliaužų ruožai sudaro apie 45 proc. viso naudingo ploto, kur būtų galima pastatyti naujų sanatorijų, pensionatų ir poilsio namų. Lietuviai verslininkai jau žvalgosi po šiuos plotus, sapnuose regėdami milijonus turistų, kurie vyksta pailsėti, pasigydyti ir išleisti savo sukauptų santaupų. Žinoma, mūsų laikais su nuošliaužomis sėkmingai kovojama. Viena pagrindinių priemonių jų išvengti – kranto tvirtinimas. Plačiai paplitusios atraminės sienelės su skersinėmis atsparomis; jos statomos žemutinėje šlaito dalyje ir sulaiko grunto slinkimą. Labai svarbu įrengti drenažą – jis surenka ir nukreipia požeminį vandenį ir neleidžia jam sudrėkinti bei susilpninti šliaužimo paviršiaus grunto. Įdomu, kad Lietuvoje drenažo sistemos liekanų randama iš X–XI a.

Didžiosios Jaltos kurorto apskrityje beveik visai nėra sąlygų nuošliaužoms susidaryti. Kitados buvusios grėsmingos Cukurlaro, Želtyševo, Masandros nuošliaužos dabar sustabdytos. Sunkiau būdavo senovės statybininkams, nes jie neturėjo nei žemkasių, nei gręžimo mašinų, nei gelžbetonio konstrukcijų. Todėl jiems nepavykdavo nugalėti stichijos ir išgelbėti savo miestų nuo užtvindimo. Kovos su nuošliaužomis pėdsakų aptikta Dioskūrijoje – Sebastopolyje, Olbijoje, Nimfėjuje. Tiriant senovės miestų nugrimzdimo problemas, matyt reikia atsižvelgti į įvairias priežastis. Tik nedaugeliu atvejų gali veikti vienas veiksnys, dažniausiai jų būna bent keletas, tik vieni jų būna mažiau, kiti – daugiau svarbūs. Džiugu, kad šiais metais lietuvių grupė, pasikinkiusi žemaitukus, leidosi keliauti Vytauto keliais link Juodosios jūros. Tačiau tai tik pirmas kregždės skrydis. Juk po 20 metų pertraukos pirmą kartą buvo normaliai atšvęstas Žalgirio mūšis. Juk tai buvo Lietuvos pergalė prieš Vakarus. Oi, kaip negražu, kad siekiant narystės ES lietuviai švęstų savo laimėjimus, neįjungtus į europietiškos krikščionybės glėbį. Vesdamas užsiėmimus studentams Žydų kultūros centre, paklausiau: kas būtų litvakams, jei sakykime Žalgirio mūšį lietuviai būtų pralošę Vakarams. Priminsiu, Lietuvoje niekada nėra buvę žydų pogromų, nors pas šalia esančius kaimynus Rusijoje, Ukrainoje ir daugelyje Vakarų kraštų žydų pogromai buvo normalus reikalas. Tiesiog kasdienybė. O nežydai čia gyveno kaip Dievo ausy. Jie kunigaikščiams atveždavo prekių, gerai mokėjo kalbas, todėl jų netrūko kunigaikščių rūmų kanceliarijoje. O trečia, litvakai gerai suprato, kad lietuvių kunigaikščių politiką reikia remti, nes taip remia savo kultūrą, kalbą, papročius, kai tuo tarpu Vakarai, kultūringi ir pavyzdingi, mokyti, nėra pakantūs žydams. Po Žalgirio mūšio praėjus pusantro šimto metų Vilniuje buvo daugiau kaip 100 sinagogų. Tai man patvirtino gerbiamas dr. S.Alperovičius. Daugiau kaip 100 Vilniaus sinagogų prieš 400 metų - tai trigubai daugiau nei šiandiena yra Vilniuje katalikiškų bažnyčių. Tai mieli skaitytojai, galite įsivaizduoti, kas būtų likę iš gerbiamos žydų kultūros ir tradicijų, jei į pagoniškąjį barbarų kraštą (taip vadinamą krikščioniškųjų misionierių) būtų atkeliavę tolerantiški kultūringi Vakarai?

Pogromai, ir tikrai ne tik kad 100 sinagogų Vilniuje būtų nelikę, bet ir nė vienos jų nebūtų leidę pasistatyti Telšiuose, Raseiniuose, Kaune, Plungėje, Kelmėje. Tad jauniems žydų mokslininkams derėtų savo magistrinius darbus skirti LDK žydų klausimams. Kodėl jų kultūra buvo pagoniškoje valstybėje taip toleruojama, nepersekiojama, ir čia buvo žydijos Meka, kur išaugo ir sutvirtėjo sionizmas, judėjiškos tradicijos, ir kur dar galima rasti apskritai aukštesnę pagarbą ir toleranciją bet kuriam svetimtaučiui, kai Perkūną ir Gabiją, Žemyną garbinusių lietuvių didžiųjų kunigaikščių tėvynėje? Mes ir Rusiją gindami keletą šimtmečių nuo kryžiuočių buvome karo stovyje. Tačiau ar rusai šiandiena dėkingi, kad mūsų Gediminaičiai davė jų valstybei Chovanskių, Galicinų, Romanovų, Trubeckųjų, Karatyginų klanus, kurie be pertraukų net tris šimtus metų valdė Rusiją? Rusijos žmonės turėtų šiandiena važiuoti į Lietuvą ir domėtis savo protėvių šaknimis. Juk daug baltų žemių buvo ir liko neaprėpiamose Rusijos platybėse. Jei mūsų kunigaikščiai būtų negynę Rusijos, tai šiandiena ten būtų buvę germanų miestai Niurnberg-3, Berlyn-2, Bona-4, Diuseldorf-2 ir t.t. O valstybinė kalba būtų vokiečių, rusiškai gal kalbėtų pora kaimelių Sibiro taigose. Nes krikščionybės skelbėjams buvo svarbiau nekilnojamas turtas ir žmonės, būsimi vergai, o ne bažnyčių statymas ir Dievo šviesa. Reikia tik rusų istorikų geranoriškumo, kad tikra lietuvių istorija būtų atkurta ne lenkiškos kultūros pavyzdžiu Rusijos mokyklų vadovėliuose, o tikrosios pagoniškosios lietuvių kunigaikščių tradicijos paveldo tikrąja prasme. Mūsų lietuvių kalba davė pagrindą susikurti visoms slaviškoms kalboms, ne tik rusų, lenkų, čekų, jugoslavų, bet ir germanų, anglų, prancūzų, kurios mūsų baltų aisčių kultūros prasme taip pat labai jaunos.

Monako pakrantėje iš jūros dugno iškelta korozijos apgadinta bronzinė panteros figūrėlė. Prie Italijos krantų taip pat rasta nuskendusių antikinių gyvenviečių liekanų. Pavyzdžiui, Neapolio įlankoje prie Pocuolio archeologai surado užtvindytą senovės Romos kurorto Bajevo rajoną; tai pagarsėjusi vieta, kur turtingi romėnai mėgdavo linksmintis. 10 m gylyje buvo aptikti monumentalių pastatų fragmentai. Jie buvo pastatyti iš romėnams būdingų plokščių su kalkių skiediniu. Ten pat netoli Pocuolio yra pusiau užtvindyta Jupiterio ir Serapio šventykla, pastatyta 105 m. pr. Kr. Jos pamatai dabar 2,5 m po vandeniu. Rašytiniai viduramžių šaltiniai teigia, kad III a. čia iš vandens kyšojo antikinių kolonų viršūnės. Šiek tiek vėlesniais laikais įlankos dugnas buvo truputį pakilęs (1748 m. šventykla visa buvo sausumoje), paskui jūros vanduo vėl pakilo ir apsėmė šventyklą. Pietinėje Sicilijos pakrantėje 7 m gylyje rasti marmuriniai blokai, iš viso sveriantys 350 tonų. Ten pat, prie Pasero iškyšulio, tokiame pat gylyje aptikti kolonų būgnai, kapitelių ir kitų marmurinių blokų dalys. 1907 m. Tuniso pakrantėje prie Machidijos 40 m gylyje buvo rastas nuskendęs senovinis laivas. Laivo ilgis – 40 m. Jo krovinys nepaprastas: triume gulėjo septynios eilės (65 vienetai) marmurinių kolonų, kiekviena - po 25 m ilgio. Taip pat buvo rasta bronzinių ir marmurinių skulptūrų. Spėjama, kad laivas nuskendo II-I a. pr. Kr. Laivu buvo gabenamos detalės didelei šventyklai statyti; tokios šventyklos paprastai būdavo statomos periferijoje iš surenkamų statybinių elementų, pagamintų metropolijoje.

Nuskendusių miestų prognozės

Praėjusio šimtmečio pabaigoje prasidėjo miestų, laivų ieškojimo karštligė. Pasaulio žiniasklaida, sutelkusi dėmesį, akylai seka tyrinėtojų ekspedicijas – ypač dirbančias prie Viduržemio, Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų krantų. Nuskendusių miestų likimai daug kuo panašūs. Nepaliaujamai didėjantis Žemės gyventojų skaičius, platus pramonės įmonių, gyvenamųjų namų, civilinių objektų, transporto ir žemės ūkio pastatų statybos mastas reikalauja vis naujų teritorijų beveik visuose Žemės rutulio žemynuose. Daugeliui pajūrio miestų plėstis į sausumą jau nėra kur, belieka jūra. Rio de Žaneire ant kranto neatsirado vietos aerouostui, jis pastatytas ant jūros. Honkongas nuolatos plečia savo teritoriją, ardydamas aplinkinius kalnus. Plaukiojantys miestai - jau ne fantastika, o architektų brėžiniai - atgyja Japonijoje. Ne fantastų prasimanymai ir povandeniniai miestai. Išmokti panaudoti vandenynų ir jūrų dugne gulinčius turtus – šių dienų uždavinys. Tyrinėtojai jau ilgokai gali gyventi povandeniniuose būstuose. Povandeninių tyrinėjimų specialistas naras Žakas Ivo Kusto teigia, kad žmogus jau gali gyventi iki 600 m gylyje.

Pokaryje vokiečių architekto Hermano Ziorgelio idėja nusausinti Viduržemio jūrą buvo sukėlusi tikrą audrą. Gaila, kad šiam genialiam projektui buvo pasipriešinta. Tam pakako, pagal H. Ziorgelio projektą, užtvenkti Gibraltaro sąsiaurį ir Bosforą, o visa kita padarytų saulė, garinanti Viduržemio jūros vandenis. Jūros lygis pradėtų žemėti, ir iškiltų teritorijos, kurių plotas didesnis už Prancūzijos. Beje, tyrinėjimai jau įrodė, kad ji ne kartą buvo beišdžiūvanti.

Ar galima būtų nusausinti Baltijos jūrą, kad ir 10 kilometrų nuo Palangos tilto? Įdomu, kokius miestus ir kuršių protėvių uostus atrastų mūsų tyrinėtojai. Gal iš tiesų tada turistai mieliau vyktų Palangos link nei į Filipinus ar į Kiprą?

Atgal