VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

10 28. Globalizacijos, tautiškumo, tapatybės klausimu

Ona Mažeikienė

Globalizacija, tautiškumas, tapatybė - dažnai girdimi žodžiai (Globalus – visuotinis, visiems bendras). Globalizacijos pasekmės ryškiai matomos, aptariamos ir vertinamos skirtingai. Globalizacija daugiaplanis procesas, kuris vyksta ne tik nuo mūsų noro ar valios, bet... norėdami ir mokėdami daug ką galime pakreipti sau rūpima linkme. Minimi klausimai aktualūs visiems, tai šiek tiek apie juos.

Pastaraisiais dešimtmečiais globalizacijos procesas sparčiai vyksta visose gyvenimo srityse: politikoje, ekonomikoje, kultūroje, socialinėje, informacinėje ir kitose sferose. Šį veiksmą labai paspartino komunikacijų technikos pasiekimai, kurie leidžia greitai bendrauti su visu pasauliu. Globalizacijos procesas vis tik labiausiai pasireiškia politikoje ir ekonomikoje. Deja, ekonominė globalizacija nėra susijusi su aukštesnėmis vertybėmis. Vertybės, kultūra, priklauso nuo bendruomenės ir atskirų individų, ir tai reiškia, kad kiekviena šalis gali procesą kažkiek paveikti, kas jai svarbiausia. Svarbu mums patiems turėtiprincipines nuostatas, būti įsisavinus moralines vertybes, kurios neprieštarautų mūsų pačių sąžinei, Lietuvos tradicijoms, kultūrai.

Globalizacija, kaip kiekviena lazda, turi du galus, kurie gali būti panaudota tiek teigiamai, tiek neigiamai. Pažinti ir priimti naujas technologijas, naujus išradimus kiekvienai šaliai svarbu, bendrai apsisaugoti nuo išorės grėsmės - gerai ir naudinga. Bet... yra ir antroji pusė, apie kurią išeivijos filosofas, psichologas ir visuomenės veikėjas prof. Vytautas Bieliauskas („Draugas“ 2004 m. rugsėjo mėn. 11 d) rašė: „Globalizacija yra tai, kad šis procesas tik remiasi technologija, ekonomika ir komunikacija. Jis nėra surištas nei su bet kokiomis aukštesnėmis vertybėmis, nei su morale. Dėl to nereikia stebėtis, matant, kad visuose globalizacijos paliestuose kraštuose vyksta korupcija: suktybės, vagystės, išnaudojimas ir neretai žmogaus teisių laužymas. Globalizacija domisi technologija, bet neskiria dėmesio kultūrai ir jos vertybėms“

Pacituota mintis atkreipia dėmesį į kylančias blogybes, prieš kurias reikia sutelktai priešintis. Kompleksinis globalizacijos procesas Lietuvai neturi būti priimtinas, ypač kur jis persismelkia į kultūros sritį. Kultūra - tai penas sielai. Labai svarbu patiems tvirtai žinoti, ko siekti: svarbu atkreipti dėmesį į Lietuvos kultūrinį paveldą bei moralines vertybes, priešingu atveju - globalizacijos procesas liks be turinio. Atsilaikyti globalizacijai reikia valios ir tarpusavio žmonių sutarimo. Kad išliktume savimi, privalome išsaugoti tautines vertybes, savitą kultūrinį paveldą. Užtenka dangstytis vadinama „demokratija“ (norai be atsakomybės). Demokratija be atsakomybės, be moralės, be sąžinės veda prie visiško išsigimimo.

Deja, daugelius patys įsileidžiame, netgi propaguojame menkaverčius ar net amoralius, Lietuvai visai nepriimtinus dalykus - ypatingai kultūros bei moralės srityse. Per amžius pasitaikė įvairiausių iškrypimų, apsigimimų, ir tai didelė žmogaus nelaimė... Propaguoti iškrypimus nebūtina. Mano nuomone, nereikia eiti tokių renginių žiūrėti. Jeigu nebus žiūrovų, tokie renginiai nevyks. Jiems svarbu, kad juos matytų ir taip - daugėtų jų gretos. Pastaruoju metu tiek ginčijamasi (jau nebežinoma), kas yra šeima. Koktu klausytis ne kurių asmenų ir netgi seimūnų postringavimų apie „demokratiją“, „kaip aš noriu gyventi, tai mano reikalas“, - teigia Seimo feministė. O kur atsakomybė, sąžinė, moralė?! Pagal G.Purvaneckienę „tradicinės šeimos“ nėra (!). Žiniasklaida poniai mielai antrina ir propaguoja tuos, kurie keičia antrąsias puses kaip sezoninius drabužius: čia Zvonkė, čia Bunkė. Tuo pati didžiuojasi ir afišuojasi... Gerai, kad pirmoje santuokoje neliko vaikų. O vaikai nori augti karu su abiem tėvais. Ar besiskiriantys galvoja apie tai, kokią žaizdą vaikams palieka tėvų skyrybos? (Žinau, kad šeimose pasitaiko visko, bet pastaruoju metu skyrybų pagrindinis argumentas „nesutampa charakteriai“...). Tradicinės šeimos, gyvenančios drauge, išauginusios ir išmokslinusius vaikus, žiniasklaidai nebeįdomios, senamadiškos. Kokioje šeimoje auga vaikai, tokį pavyzdį perima iš tėvų, dažniausiai taip ir patys elgiasi. Mano požiūriu, šeima buvo ir bus visuomenės dalis ir nuo šeimų priklauso Tautos ateitis.

Lietuvos geografinė padėtis (tarp Rytų ir Vakarų didžiųjų valstybių) lėmė, kad Lietuva ilgai nebuvo laisva ir savarankiška. Per visus amžius teko gintis nuo išorės pavergėjų, nuo svetimųjų primestų skriaudų ir įtakų: ginti savo kalbą, tikėjimą, papročius. Be abejo, sąlygos veikia. Antra vertus, amžių istorija mus mokė, kad stengiantis galima išlikti savimi: netgi gyvenant nelaisvėje, tarp svetimųjų, sunkiausiomis sąlygomis neprarasti savo kalbos, papročių, tradicijų. Labai daug priklauso nuo pačių žmonių supratimo ir jų sąmoningumo. Kultūrinė globalizacija neturi būti vienodai vertinama su ekonomika, kitų šalių išsivystymu (Iš kitų reikia mokytis pažangos, bet nepriimti, nesekti pigiausiais amoraliais dalykais).

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (XIV-XVIII a.) periodu bendra religija, bendra istorija su Lenkijos Karalyste bei XX a. I p. Rytų Lietuvos su Vilniumi okupacija (1920 -1939) Lietuvai turėjo neigiamos įtakos -nutautėti - nemaža dalis šalies gyventojų sulenkėjo (kapinėse ir kitur matome sulenkintas lietuvių pavardes. Šia tema daug rašė akademikas prof. Zigmas Zinkevičius). O, kaip žinoma, nutautėję žmonės visada yra agresyvesni už tikrus tautiečius (Todėl lenkiškumo problema iškyla ir šiandienos Lietuvoje). Kalbą ir lietuvybę prarasti per bažnyčią prisidėjo nutautėję kunigai, bet..., kita vertus, lietuvybę ir gaivinobūtent nenutautėję lietuviai kunigai. Arti pusantro šimto metų Lietuvos žmonėms teko patirti Rusijos okupaciją, 40 metų (1864 – 1904) ginti savo gimtąjį žodį. Atsilaikėme. Trumpas Nepriklausomybės (1918 – 1940) oro gurkšnelis, po to sekė sovietų, nacių ir vėl ilga sovietų okupacija, kuri sunaikino arba išvijo iš Lietuvos šviesiausius tautos žmones, naikino tapatybę, individualumą, iškreipė visuomenės moralines vertybes. Jaunimas dar nėra įsisavinęs tautinių vertybių, todėl labai svarbu jiems tvirtinti tautiškumo, nacionalinio identiteto sąvokas.

Tautiškumas yra žmogaus tapatybės ženklas. Prarasti savo tautiškumą, tapatybę Lietuvai grėsė ne vieną kartą. Tautiškumas negali egzistuoti be savo teritorijos, be savo papročių, be savo kalbos, kurią privalome gerai mokėti. Tautiškumą reikia ugdyti. Tiek lenkinimo, tiek rusinimo periodu lietuvių kalba buvo ypatingai svarbi lietuvybės išsaugojimo rodikliu. Labai svarbu neprarasti savo kalbos, žinoti tikrą, neiškreiptą Lietuvos istoriją ir būti ištikimais savo valstybei (atskirti Valstybę nuo valdžios), turėti tvirtus moralinius principus ir niekada neatsisakyti to, kas Tautai svarbiausia...

Globalizacijos akivaizdoje išlikti savimi, pasak Vytauto Kavolio, svarbiausia „būti lietuviu“. Daugiau kaip prieš šimtmetį inžinierius, kultūros mecenatas Petras Vileišis rašė, kad be tautinio supratimo nebus nei gero verslininko, nei ūkininko.

Atsispirti globalizacijai reikia norėti ir mokėti, daug lemia tautos kultūra. Aukštesnės kultūros tautos yra atsparesnės globalizacijai. Reikia nuo mažens vaikams ir jaunimui diegti tautiškumą ir patriotizmą - meilę savo Tėvynei. Lietuvos išlikimas priklausė ir priklauso nuo tautos vienybės. Tautiškumas turi savo dinamiką, jis nėra stabilus, nes ir žmonės, asmenybės yra dinamiškos, ir tai priklauso nuo aplinkybių. Tauta turi apsispręsti, ar ji nori būti savimi ir nepasiduoti kitų įtakoms. Tautiškumas nėra savaiminis procesas, jį reikia ugdyti, tvirtinti kiekviename žingsnyje. Būtina stengtis tautiškumą išlaikyti ne tik gyvenančiųjų Lietuvoje, bet puoselėti jį ir tarp svetur gyvenančiųjų.

Tapatybę žmonės turi susikurti savo valia. Lietuvybės išlikimo svarbą suprato ir senieji lietuvių išeiviai. Jie, gyvendami JAV ar kitose šalyse, kur tik gyveno lietuvių, būrėsi į draugijas, leido lietuvišką spauda, steigė lietuviškas parapijas, statė bažnyčias, mokyklėles, rengė bendrus susibūrimus - ir taip neprarado tapatybės. Tapatybei atsirasti labai padeda bendri interesai (pvz., kova prieš bendrą išorės priešą, ką mes patyrėme Sąjūdžio metais). Išauklėti lietuviu pirmiausia yra šeimos priedermė, žinoma, nuo šito neturi nusišalinti ir mokykla. Nuo mažens diegti tautinę savigarbą, tautinį sąmoningumą. Šiandien turime gerbti savo intelektualinį turtą, jį saugoti, parodyti ir mokėti juo dalintis. Tik savita nacionalinė kultūra garsina mūsų kraštą. Daugiau turėtų prisidėti prie patriotinio auklėjimo žiniasklaida. Deja, ji daugiau mėgsta rašyti apie neigiamus dalykus.

Tautos tapatybės išsaugojimas priklauso žmogaus protui, jo dvasiai, jausmams, nuo jo intelektualinio išprusimo. Tapatybei išlaikyti labai svarbu doros šeimos. Pirmiausia turime būti Lietuvos piliečiais ir savo krašto patriotais, o tik po to europiečiais. Pirmenybę tapatybei duoda prigimtis, tačiau globalizacijos procese daugėja mišrių šeimų arba išvis jų nėra. Liūdnai skamba, kad pasaulį valdo pinigai, o kapitalas neturi nei tautybės, nei tapatybės, nei moralės – tik interesus. Nepasiduokime globalizacijos atneštam svetimam pigiam blizgesiui. Prisiminkime seną patarlę: „Kad ir stori lino marškiniai, bet... jie savi“. Kas sava, kas lietuviška, amžių patikrinta turi tapti mūsų savastimi, ir jokia globalizacija nesunaikins savitą kultūrą, papročius, tradicijas turinčios Lietuvos... Tad puoselėkime visa tai, kas lietuviška, taip mes išliksime ir būsime įdomūs globaliam pasauliui.

Straipsnį noriu apibendrinti kardinolo Audrio Bačkio Sausio 13 d. minėjime pasakyta viltinga ir sektina mintimi: „...Mūsų tautos istorinė atmintis liudija, kad tikėjimo dėka tremtyje, Sibiro šaltyje, kalėjimų kamerose, lagerių nelaisvėje – dauguma mūsų brolių ir sesių nepalūžo, išlaikė savo žmogiškąjį orumą, tautinį tapatumą ir viltį“.

Atgal