VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

10 21. Ar tik sovietinę simboliką propaguoja valstybinė mokesčių inspekcija?

Viktoras Jencius - Butautas

Nors konservatoriai 2011-uosius metus įvardijo kaip Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metus, tačiau viešoje erdvėje toliau propaguojami sovietiniai simboliai. Deja, kalbu ne privačius tinklapius, o Lietuvos Respublikos valdiškas institucijas, kurios dėl joms priskirtų funkcijų turi didelę įtaką gyventojams. Lietuvos Respublikos administracinių teisių pažeidimo kodekso 188 str. vienareikšmiškai teigia, kad nacistinių ar komunistinių organizacijų simbolių (…) naudojimas (…) užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų. Dar keisčiau atrodo sovietinės simbolikos propagavimas, kai ruošiamasi sovietinio periodo neįtraukti į pensijų skaičiavimo schemą. Kaip bebūtų, pensijos nieko bendro su sovietinės simbolikos propaganda neturi.

Sveiku protu negali suvokti, kodėl Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų vadovaujantys asmenys linkę girtis savo priklausymu sovietų okupacinio režimo ideologinėms struktūroms, kurios ne tik auklėjo jaunąją kartą, bet ir talkino represinėms struktūroms. Dar nenuėjo užmarštin komjaunimo lyderių standartiniai klausimėliai, „kodėl tu pametei komjaunimo bilietą, o ne pasą“, priversdavę drebėti ne vieną lietuvaitį ar lietuvaitę… Vienaip ar kitaip, Vidas Osipovas, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotojas, internetiniame tinklapyje pristatomas nurodant, kad 1987– 1991 m. buvo LLKJS Panevėžio skyriaus instruktoriumi, II-uoju sekretoriumi. LLKJS – tai atviras priminimas ir propagavimas ideologinės organizacijos, kurios nariai padėjo pokaryje naikinti Lietuvos partizanus. Šitas sovietinis simbolis iššifruojamas taip: Lietuvos Lenino komunistinio jaunimo sąjunga. LLKJS, sudėtinė SSRS komjaunimo dalis, pavaldi LKP (Lietuvos komunistų partija), masinė, nesavarankiška kelių šimtų tūkstančių narių jaunimo organizacija, suirusi 1989-1990 m. LLKJS vadovai buvo LKP vadovų rezervas. Propaguojant sovietinę simboliką, reikia būti nuosekliais ir prie LLKJS simbolio pridėti tuos šešis ordinus už komunizmo idealų įgyvendinimą.

Vidas Osipovas garsėja savo kova su ūkininkais, siekdamas nugręžti nuo jų Europos Sąjungos išmokas, o kur jos iškeliaus, niekas nežino... Todėl nereikia stebėtis, kad Europos Sąjunga, stebėdama procesus Lietuvoje, nelinkusi didinti išmokų žemdirbiams, nes pinigai pas juos neužsibūna...

Tiesa, gudragalviai pasakys, kad ir tada, 1991 metais, jis dirbo Lietuvai, o dabar auklėja rubliu, atleiskite, muša litu. Pasikeitė laikai, pasikeitė metodai, bet esmė liko ta pati - ne tam atėmė, kad dabar sugrąžintų: dvarus, palivarkus ir kitas kilnojamas vertybes, už viską reikia susimokėti. Ir moka Lietuvos piliečiai teismų sistemai.

Nemato draugai iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, kaip kažkas praturtėjo natūra, įsigijęs Bystrampolio dvarą, esant gyvam jo paveldėtojui... Viskas vyksta pagal planą: „grab nagrablenoje“ (vok pavogtą). Deja, Genocido ir rezistencijos centras nemato realiai egzistuojančių postgenocidinių problemų, tai yra tolimesnės genocido tąsos, kai turtas negrąžinamas 1940-1941 metų genocido aukoms ir jų teisių perėmėjams.

1940 m. pradėtas Lietuvos piliečių genocidas tęsiamas ir šiandien, nes turtą siekiančius susigrąžinti arba dalinai jį susigrąžinusius persekioja įvairios Lietuvos valstybės institucijos, spekuliuojančios tariamu patriotizmu arba jį ignoruojančios. Norom nenorom tenka sutikti, kad ši tolimesnė genocido tąsa yra geriau organizuota ir labiau ciniška: „Jūs turite teisę kreiptis į teismą“, tokie žodžiai palydi kiekvieną emigrantą. Teisė yra, kaip ir sovietų laikais, tačiau nėra institucijų, kurios užtikrintų prigimtinių teisių realizavimą. Ką tokiu atveju veikia visas Lietuvos valstybės aparatas, neužtikrinantis turto perdavimo sovietų genocido aukoms ir jų teisių perėmėjams? Gal tik pažymą Baltarusijos KGB prašymu ir temoka parašyti...

Atgal