VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

10 11.Padiskutuokime, Leonidai!

Jonas Duoba

Pastaraisiais mėnesiais europarlamentaras profesorius Leonidas Donskis aktyviai pasireiškė Lietuvos spaudoje įvairiais visuomenę dominančiais klausimais. Norėčiau išsakyti savo nuomonę dėl dviejų ryškesnių. Vienu atveju gerbiamam profesoriui pritariu visu šimtu procentų (nors daug kas tam energingai prieštarauja), kitu – visiškai nepritariu.

Pirmasis atvejis

Profesorius sako, kad mūsų kalbininkai ir politikai užvirė karštą košę, sukėlė didelį triukšmą tiesiog dėl niekalo, reikalaudami lenkų tautybės Lietuvos piliečiams vardus ir pavardes rašyti lietuviška maniera, o ne originalo forma, kaip rašydavo jų tėvai. Manau, daugelio veikėjų vartojami terminai „lietuviškos raidės“, „lenkiškos raidės“ nėra teisingi, juk tiek lietuviai, tiek lenkai vartoja lotynišką abėcėlę, kiekvieni įsivesdami sau kai kurias korekcijas, būtent, lietuviai: ą, ę, į, ų, ė, ū, š, ž, gi lenkai: ą, ę, ó, ś, ź, ż. Beje, tiek buvusioje Sovietų Sąjungoje, tiek visose trijose Baltijos respublikose, kaip ir visose Europos šalyse, buvo vartojamas lotyniškas raidynas su kai kuriomis savomis korekcijomis, o kitos respublikos, jų tarpe ir Rusija, kaip pašmaikštavo viena gydytoja iš Berlyno, vartojo „hieroglifus, ne raides“, ypač siaubingai atrodė jai rusų „ž“.

Daugelį šimtmečių Lietuvoje gražiai sugyvendavo įvairių tautybių žmonės. Tuo labiau šis solidarumas turėtų būti išlaikytas šiuo metu, kai abi kaimyninės šalys – Lietuva ir Lenkija - yra bendroje Europos tautų šeimoje. Tačiau pastaraisiais mėnesiais daug girdėjome ir skaitėme apie apgailėtiną kibirkščiavimą tarp abiejų šalių, apie tariamas lenkų bendruomenės „aštrias“ problemas. Be abejo, čia padarė klaidų ne vienas atsakingas veikėjas tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Kad ir dėl vardų bei pavardžių rašymo. Pvz., jei žmogus pageidauja, kad jam pase būtų rašoma Tadeusz Okuniewicz, t.y. panašia maniera, kaip jo tėvams buvo rašoma, reikėtų atsižvelgti į piliečio norą, o ne primesti jam formą „Tadeušas Okunevičius“. Juk kitų šalių piliečių ir atsakingų veikėjų vardus ir pavardes nebijome rašyti originalo forma, kaip buvo daroma ir tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje. Pvz., tada rašėme ir dabar rašome vieno įžymiausių anglų politikų pavardę „Churchill‘is, tik sovietmečiu rašėme taip, kaip tariame: „Čerčilis“.

Dar praeitą žiemą kai kurie Lietuvos valdininkai daug triukšmavo spaudoje, per televiziją, darė spaudimą vietinėms savivaldoms, kam Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyvenančių gatvių pavadinimai lentelėse pažymėti dviem kalbomis – lietuviškai ir lenkiškai, pvz., „Kernavės g./ul. Kiernowska“ – kai kas čia bandė iš adatos priskaldyti vežimą, t.y. numatė net laipsnišką lietuvių kalbos ir Lietuvos nepriklausomybės žlugimą. Ir vietinėms seniūnijoms, savivaldybėms buvo išsiuntinėti griežti reikalavimai nukabinti dvikalbes lenteles ir pakabinti naujas tik su lietuviškais užrašais, už to nevykdymą buvo grasinama stambiomis baudomis. Kuriai tautai gali patikti tokie grasinimai, toks despotizmas? Ar ne geriau buvo mūsų valdininkams pasirinkti tokią kalbos ir veiklos kryptį, kuri nudžiugintų tiek lietuvius, tiek lenkus? Pvz., nurodant, jog jeigu tuose rajonuose gyvena dviejų draugiškų tautų – lietuvių ir lenkų – žmonės, tai abipusiai yra malonu ir gražu, pagerbiamos abi kalbos, tad gatvių pavadinimai rašomi abejomis kalbomis.

Šis kai kurių Lietuvos valdininkų netaktas po keleto mėnesių iššaukė adekvačią reakciją ir Lenkijoje, Punsko valsčiuje, kur 80 proc. gyventojų yra lietuviai (panašiai kaip ir Šalčininkų rajone apie 80 proc. gyventojų - lenkai). 16 Punsko valsčiaus gyvenviečių pavadinimai lentelėse pažymėti dvejomis kalbomis – lenkiškai ir lietuviškai, pvz., Ożeliszki/Oželiškiai. Lietuvoje kilo didelis pasipiktinimas, kai vieną rytą buvo pastebėta, kad lenkų vandalai nakties metu dažais užtepliojo lentelėse lietuviškus vietovių pavadinimus, paliekant tik lenkiškus, sureagavo ir lenkų valdžia, net bandyta atsiprašyti Lietuvos. Gal toks ekscesas ir nebūtų įvykęs, jei keliais mėnesiais anksčiau nebūtų sukeltas Lietuvoje triukšmas dėl dvikalbių vardų žymint gatvių pavadinimus.

Blogai ir negražu, kad tiek eiliniai piliečiai, tiek ir valdininkai kartais pamiršta tautų toleranciją viena kitai, visų kalbų gerbimą. Praėjo tie seni laikai, kada kariaudavo tauta prieš tautą, religija prieš religiją. O dabar, kai esame draugiškoje daugelio Europos tautų sąjungoje, visiems reikia siekti tolerancijos, sugyventi gražiai, taikoje. Įdomus yra šiuolaikinis Vokietijos ir Rusijos pavyzdys. Abi šalys XX-me šimtmetyje kariavo du pasaulinius karus viena prieš kitą, abipusiai žuvo milijonai nekaltų žmonių. O dabar abi šalys draugauja. Pati Vokietija, sukursčiusi du pasaulinius karus, dabar ES yra aktyviausia kovotoja už tautų solidarumą, pagarbą viena kitai ir tvirtą taiką Europoje. Tai gražu ir teisinga. Vienas mano draugas, gyvenantis Dortmunde, sakė, kad vokiečiai dabar turi pasitvirtinę įstatymą dėl tautų viena kitai pagarbos. Tik pabandyk gatvėje kam nors pasakyti, jog „netikiu, kad naciai nužudė net 6 milijonus žydų, bet žymiai mažiau...“ - ir jei tai nugirs policininkas ar kitas veikėjas, tai gali gauti 6 metus kalėjimo. Ir nebandyk sakyti, kad „tas negras“ ar „anas žydas“ padarė taip ir taip, o sakyk tiesiog „žmogus padarė tai ir tai...“

Dėl lietuvių ir lenkų santykių, tai per savo netrumpą gyvenimą teko matyti daug gražių abiejų tautų atstovų bendravimo pavyzdžių, aš pats turiu daug gerų lenkų tautybės draugų, tačiau yra tekę stebėti ir negražių, tamsuoliškų, nekultūringų atvejų. Dar sovietmečiu buvau su kolegomis pasiųstas į vieną Vilniaus rajono sovchozą derliaus nuėmimo darbams. Ūkyje gyveno ir dirbo mažai lietuvių, dauguma buvo lenkai ir rusai. Stovėjo mūsų būrelis kieme, laukėme darbo užduočių, o viena mergina iš mūsų grupės paėjusi kiek toliau kalbėjosi su vietine mergina lietuvaite. Iš trobos išėjo vietinė lenkaitė, pamatė savo draugę kalbantis su atvykusia talkininke. Priėjusi lenkaitė išgirdo, kad jos draugė kalba su viešnia lietuviškai – ir už tai pradėjo tąsyti ją už plaukų, smūgiuoti į veidą, nosį, pasipylė kraujas. Tik pamanykit – mušė savo draugę už tai, kad ji... Lietuvoje kalbėjo lietuviškai. Koks aršus nacionalizmas!

Kažką panašaus man dabar primena Valdemaras Tomaševskis. Atstovaudamas Lietuvą Europarlamente, jis skundžia Lietuvą aukštoms Europos institucijoms, kiršina nacionalines aistras Lietuvoje ir Lenkijoje. Jo elgesiui nepritaria kitas Lietuvos lenkas aukštas pareigūnas – Seimo narys Ryšardas Maceikianecas, siūlydamas abiem pusėms nesikarščiuoti, ramaus dialogo forma spręsti kylančias problemas.

Geras pavyzdys - du krepšininkai milžinai broliai dvyniai Lavrinovičiai. Jie – Lietuvos lenkai, noriai žaidžia Lietuvos rinktinėje, kovoja už Lietuvos garbę, gražiai kalba lietuviškai ir neprieštarauja, kai juos pavadina lietuviais.

Dar sovietmečio laikais susirašinėjau su lenkų istoriku iš Krokuvos. Viename laiške jis manęs paklausė, kodėl lietuviai nemėgsta lenkų. Atsakiau, kad visuotine prasme taip tvirtinti nereikėtų, nes yra daug gražių abipusės draugystės ir bendradarbiavimo pavyzdžių. Tačiau daugeliui lietuvių širdyse liko stipri nuoskauda nuo 1920 metų, kada lenkai sulaužė Suvalkų taikos sutartį su Lietuva ir jų kariuomenė, vadovaujama generolo Želigovskio, užgrobė Vilnių ir Vilnijos kraštą. Krokuvietis labai įsižeidė, parašė man griežtą, piktą laišką, jog Vilnius – tai ne lietuvių, o lenkų miestas, toks jis visados buvo ir tebėra, o tikroji Lietuva prasideda tik nuo Ukmergės ir Kaišiadorių, kad tie žemaičiai yra labai tamsūs ir nekultūringi žmonės, kurių dabar (1973 m.) kažin ar bus tik 10 000?..

Nutariau su juo daugiau nepolemizuoti, į tą laišką neatsakiau.

Antrasis atvejis

Prof. L.Donskis viename savo straipsnių akcentavo, kad su kaliniais – buvusiais nusikaltėliais reikia elgtis švelniai, humaniškai.

Čia su gerbiamu ponu Leonidu negaliu sutikti. Aš pritariu mūsų gerbiamos prezidentės D.Grybauskaitės minčiai, jog nusikaltėliams pas mus taikomos per švelnios bausmės, kad jas reikia sustiprinti bent 10 kartų. Labai geras pasiūlymas. Manau, kad sunkius nusikaltimus įvykdžiusiems nusikaltėliams vertėtų bausmes dar labiau sugriežtinti – ir 20 kartų, ir dar daugiau.

Lietuvos spaudoje nekartą buvo atvirai rašoma, kad mūsų teisingumo organai ir policija yra per daug atlaidūs nusikaltėliams, skiria per švelnias bausmes. Manoma, kad daugiausia tai korupcijos pasekmė. Žmonių kalbose girdisi drąsi gaidelė, jog jeigu pavogsi nors ir nebrangų daiktelį, tai būsi griežtai nubaustas, net į kalėjimą pasodintas, bet jeigu pavogsi milijoną ar dar daugiau – tai būsi išteisintas, net ir už grotų nepateksi. Viename leidinyje prieš keletą metų buvo atvira užuomina: „Kieno pusėje pinigai, ten ir teisybė“.

Teisingumo organams visai neteikia garbės tokie pranešimai spaudoje, kad už tyčinį nekalto žmogaus nužudymą budelis gavo vos 7 ar 10 metų kalėjimo. Jei jau Europos Sąjungoje panaikinta mirties bausmė, tai tyčiniams žudikams be jokių išlygų turėtų būti skiriamas griežto režimo kalėjimas iki gyvos galvos. Arba vėl skaitome, kad buvo sugautas nusikaltėlis, teistas 7 ar 10 kartų... O kodėl jo nenuteisus taip, kad užtektų vieno, daugiausiai – dviejų kartų?

Apie mūsų policijos požiūrį į nusikaltėlius

Kartą vienas tipas mane apvogė, bet policija greitai jį sugavo ir nuvežė mus kartu į nuovadą. Mano daiktus iš jo atėmė ir grąžino, atliko abiejų apklausą skirtinguose kabinetuose. Manau, kad tai neteisinga praktika nusikaltėlį klausinėti nukentėjusiajam negirdint, tada nusikaltėlis gali daug primeluoti ir policijos tyrėjai tuo patikės. Baigus apklausą, man davė pasirašyti keliose vietose. Tuo tarp iš kito kabineto užėjusi policijos pareigūnė paklausė savo kolegos, ką jis čia su manimi ir pagautu vagimi veikia. Jis atsakė, kad apiformino vagystės atvejį. Moteris paklausus apie pavogtus daiktus pasakė, jog atiduoti savininkui. Ji tarė: „jei daiktai sugrąžinti savininkui, tai „tą žmogų“ (t.y. vagį) paleisk namo, kam čia jį kankini...“ Aš sakau: „Gerbiamoji ponia, argi galima taip lengvai paleisti nusikaltėlį, nenumačius jam bausmės?..“ „Juk esame Europos Sąjungoje, tai reikia būti humaniškiems vienas kito atžvilgiu“, - atsakė policininkė. Manau, kad humanizmas ir banditizmas yra dvi nesutaikomos priešingybės, kad nusikaltėliui turi būti paskirta užsitarnauta bausmė, kaip sako rusai – „po zaslugam i nagrada“ (pagal nuopelnus – ir atlygis). O jei nusikaltėlis bus lengvai paleistas į gatvę be jokios nuobaudos, tai jis ten tik kvatosis iš jūsų lengvabūdiškumo ir darys dar didesnius nusikaltimus.

Ir vis tik jį tada paleido! Be jokios nuobaudos! Nebuvo užvesta byla, manęs daugiau nekvietė. Tad jei policija nusikaltėliams, atsiprašau už išsireiškimą, sėdynes ir nugaras meiliai glosto, tai juos tik skatina ir drąsina tolesniems nusikaltimams.

Štai, kad ir autobusų-troleibusų stotelėse įrengtos gražios, patogios stiklinės pastogės keleiviams pasislėpti nuo nemalonaus vėjo ir lietaus. Gera ir gražu! Ir gana dažnai po nakties tenka matyti piktų ir niekingų vandalų tas gražias ir patogias užuovėjas suniokotas, kai riogso tik metaliniai rėmai ir stiklo trupinių krūvos. Neteko girdėti, kad būtų rimtai imtasi sugauti ir griežtai nubausti nors vieną piktadarį, paviešinant jį, neslepiant jo duomenų, įspėjant kitus, kurie ryžtųsi niekšybėms, skelbiant kaip įprasta, ne „... jaunuolis V.K. padarė tai ir tai...“, bet „...vandalas Vardenis Pavardenis padarė tai ir tai...“ Žodis „jaunuolis“, „vaikinas“ tinka tik padoriam jaunam žmogui, o nusikaltėliams yra atitinkami vardai, kaip „banditas“, „plėšikas“, „vandalas“, „piktadarys“ ir pan.

Policijos ir teisininkų nuolankumas ir „humaniškumas“ leido privisti visuomenėje daug banditų, įvairaus tipo nusikaltėlių. Ir aš pats per pastarąjį pusmetį du kartus labai netikėtai tapau banditų užpuolimo auka, nors ir stengiuosi visur ir visada būti atsargus. Pirmoji nelaimė užklupo kovo gale, betemstant, kai išėjau iš parduotuvės su dviem pirkinių krepšiais, o prie jų dar turėjau portfelį, kuriame buvo svarbūs dokumentai ir kiti vertingi daiktai. Einant per aikštelę link namų, staiga pasipylė smūgiai man į nugarą, į šoną, galvą. Parkritau purvinoje aikštelėje, buvau netekęs sąmonės. Atsipeikėjęs neradau nei pirkinių, bei portfelio, iš kišenės ištraukta piniginė su 115 Lt, nuolaidų kortelės bei svarbūs dokumentai. Su policininku-tyrėju priskaičiavome žalos už 720 Lt, o medikai nustatė dviejų šonkaulių lūžius, mentikaulio skilimą ir kitus kūno sužalojimus. Nuo tada sutemus vengiu eiti į gatvę, o parduotuvėn einu tik dieną. Tačiau antrą banditų antpuolį patyriau rugpjūčio pabaigoje dar saulei šviečiant, kai grįžęs iš pašto įėjau į savo namo liftą, o šiam pradėjus judėti mane puolė smaugti du nepažįstami tipai. Kai pabandžiau priešintis ir neleisti iš kišenės ištraukti piniginės su 103 Lt ir naujai supirktomis nuolaidų kortelėmis bei dokumentais, pasipylė smūgių kruša į galvą, šonus, krūtinę, nugarą. Vėl – trys kaulų lūžiai, galvos smegenų sukrėtimas ir t.t. 10 dienų išgulėjau ligoninėje. Po šių baisių incidentų gavau policijos nuovados viršininko laiškelius-informacijas, kad „iškelta baudžiamoji byla dėl vagystės“, antru atveju „...dėl piniginės pavogimo“. Ir toks policijos požiūris! Žmogaus sveikatos sužalojimas, stresas gal milijoną kartų nuostolingesni už piniginę su visu jos turiniu. Ar galima šių įvykių baisumą – fizinės ir moralinės sveikatos sužalojimą - lyginti su „piniginės pavogimu“?

Jei jau koks tipas dėl kelių litų kėsinasi į žmogaus gyvybę, be jokio sąžinės graužimo sužaloja, apiplėšia, toks niekšas nevertas vadintis žmogumi – jis baisesnis už pikčiausią laukinį žvėrį, jam būtina atitinkama bausmė, o ne „humaniškumo rodymas“ – kaip rekomenduoja garbingasis profesorius Leonidas Donskis. Juk ne kiekvienas iš mūsų nukentėjęs galime rodyti banditui-užpuolikui išskirtinį humaniškumą, atlaidumo jausmą, ką parodė nuostabiausias visų laikų popiežius Jonas Paulius II, atleisdamas į jo gyvybę pasikėsinusiam niekšui, dargi jį aplankęs ligoninėje.

Nukentėjusių nuo banditų žmonių yra ir daugiau, net užsieniečių, kas nedaro garbės Vilniui ne tik prieš Europą, bet ir prieš visą pasaulį. Dar balandžio mėn. viename Vilniaus prekybos centre vykusioje tautų mugėje sutikau pažįstamą vokietį inžinierių, komandiruotą iš Štutgarto į vieną Vilniaus gamyklą dirbti ekspertu-patarėju. Paklausęs Vilniaus vokiečių bendrijos choro atliekamų dainų, jis choristams pasakė, jog vienoje iš atliktų dainų – „Miške yra plėšikų“, būtina pakeisti žodžius, jog plėšikų yra ne tik miške, bei ir Vilniuje. Jis papasakojo, kad neseniai temstant Antakalnio žiedo stotelėje laukiant troleibuso jį užpuolė du plėšikai, vienas ėmė smaugti, kitas atėmė 1500 Lt kainavusį mobilųjį telefoną ir piniginę su dokumentais ir pinigais. Gal ten buvo ir tie patys banditai, du kartus užpuolę mane?.. Deja, policija sugauna tik apie 30 proc. nusikaltėlių, o kiti atvejai taip ir lieka neišaiškinti.

Banditizmo-vandalizmo problema pas mus yra labai opi ir jai įveikti reikia mūsų valdžios, teisingumo organų pusės ne mažiau pastangų ir išradingumo, kaip ir įveikti finansinę-ekonominę krizę. Reikia pasiekti tokį tvarkos lygį, kad eilinis pilietis nebijotų išeiti į gatvę nei dienos metu, nei sutemus.

Prieš keletą mėnesių viename laikraštyje rašyta, kaip Niujorko gyventojai dėl vandalų siautėjimo bijodavo išeiti į gatvę net dienos metu. Bet miestas gavo jauną, energingą, protingą merą, kurio pastangomis buvo žymiai sustiprintos bausmės nusikaltėliams. Ir netrukus jo dėka mieste įsiviešpatavo tvarka, žmonės pajuto ramų ir saugų gyvenimą.

Taigi, pone Leonidai, aš manau, kad apie nusikaltėlius reikia kalbėti rimčiau ir griežčiau, skirti pelnytas bausmes, o ne rodyti gailestingumą ir humaniškumą.

Atgal