VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

10 04. Mylima tai, ką stengiamasi neprarasti

Vaclovas Volkus

Tiek mane, tiek kėdainiečius, skaitančius „Lietuvos Aidą“, nemaloniai nuteikė Seimo nario Emanuelio Zingerio ir jo brolio rašytojo, Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus rengiama spaudai atsiminimų knyga apie savo tėvą, buvusį pedagogą, vidurinės mokyklos direktorių Mykolą Zingerį, kurios ištraukas iš būsimos knygos pradėjo spausdinti „Lietuvos Aidas“.

Tai, kad Zingerių tėvas Mykolas kilęs iš inteligentiškos šeimos, buvęs vokiečių kalbos mokytojas, mokyklos direktorius nieko nestebina. Tokių tarpukario Lietuvoje buvo šimtai. O tai, kad buvo ateistas, kirtosi su tarpukario Lietuvos tautinės mokyklos pagrindinėm nuostatom, reglamentuojančiom tautinės savimonės vertybes – Dievo ir Tėvynės meilę. Neatsitiktinai šis neeilinis švietimo darbuotojas iš savo aplinkos, žydų kolegų sulaukdavo priekaištų.

Mykolui Zingeriui, išsilavinusiam žmogui, turėjo būti žinoma, kad Lietuvos komunistų – bolševikų partija buvo nelegali, pogrindyje veikusi, antivyriausybinė politinė organizacija, Maskvos finansuojama agentūra, nuo 1919 metų rėmusi imperinius savo šeimininkų siekius – klasta ir jėga, pagal iš anksto ruošiamą scenarijų okupuoti ir aneksuoti Lietuvos valstybę. Šį puoselėtą tikslą, padedant niekingai saujelei Lietuvos komunistų, kurių dauguma sudarė žydai ir rusai, brutaliai įgyvendino 1940 metais.

Mykolui Zingeriui turėjo būti žinoma, kad rusiškasis bolševizmas kaip ir vokiškas nacizmas (dažnai vadinamas fašizmu) yra žmonijos blogio – neapykantos dvyniai. Vieni jų naikino žmones klasiniu požiūriu, kiti – nacionaliniu. Ant vienų ir kitų sąžinės guli milijonai nekaltų žmonių, sušaldytų, numarintų Sibiro gulaguose, kitų – sušaudyti, sudeginti koncentracijos stovyklų krematoriumuose.

Mykolas Zingeris turėjo žinoti, kad bolševikinė Rusija, pasivadinusi SSRS, vadovaujama diktatoriaus Josifo Stalino, ir nacistinė Vokietija, pasivadinusi Trečiuoju Reichu, vadovaujama tokio pat diktatoriaus Adolfo Hitlerio, yra blogio imperijos, nuo kurių skaudžiai nukentėjo ir Lietuva, jos piliečiai, gynę šalies laisvę ir nepriklausomą gyvenimą.

Nežiūrint to, Mykolo Zingerio, Lietuvos valstybės piliečio, teisė ir pareiga buvo ruoštis ginti savo ir savo tėvų Tėvynę – Lietuvą, o ne dešimt metų griauti savo tėvynės ir valstybės gynybines galias. Tai negarbinga, amoralu.

Aprašinėti valstybės grėsmės akivaizdoje mobilizuotam į kariuomenę (turima galvoje 1939 metų Antrojo pasaulinio karo sukėlėjus – diktatorius J. Staliną ir A. Hitlerį užpuolus ir pasidalinus Lenkiją) su draugais – Maskvos agentais – bolševikais per patikėtinius malinauskus, volfsovus, smirnovus vykdyti ardomąjį – antivalstybinį darbą, ruošti planus valstybės krizės atveju, užgrobti kariuomenės ginklų sandėlius, nuginkluoti, suimti dalinio karininkus kapitonus Puodžiūną, Drungą, Naujokaitį, leit. Matulį ir kitus, „susijungti su Raudonąja armija“ – „Lietuvos išvaduotoja“. Be reikalo draugas Mykolas Zingeris su savo Kremliaus liokajais stengėsi. Kremlius ir be jų pagalbos įgyvendino nuo 1919 metų savo svajonę. Įsiveržę į nepriklausomos Lietuvos žemes, okupavo šalį, suėmė, ištrėmė, sušaudė Lietuvos karininkiją, ištrėmė į gulagus, koncentracijos stovyklas jos šeimas, sunaikino patriotiškai nusiteikusią Lietuvos inteligentiją. Tokia buvo tikrovė per visus okupacijos dešimtmečius.

Aš nežinau, ką broliukai Zingeriai, vartydami savo tėvų memuarus, rašys, bet ir tai, kas dvejuose laikraščio numeriuose išspausdinta, primena brutalius, demagogiškus, bolševikinius rašinius, istorijos klastotes ir tą siaubą, tas skriaudas, kurias patyrė lietuvių tauta, bolševikams ieškant ir naikinantį „klasinį priešą – buržuazinius nacionalistus, klerikalinius ekstremistus“.

Ponams Seimo nariui E. Zingeriui, jo broliui Markui nedaro garbės mąstančios Lietuvos visuomenės akyse vartyti savo tėvo memuarus – atsiminimus ir jų pagrindu rašyti knygą apie pogrindinę nusikalstamą veiklą prieš savo Tėvynę, apie jos laisvės ir nepriklausomo gyvenimo laidojimą.

Per 50 sovietų okupacijos metų primesta sovietinė santvarka įaugo į nemažos dalies Lietuvos žmonių sąmonę. Ji niekur nedingo. Ji egzistuoja – laikas nuo laiko prasiveržia į paviršių, nuodija ir žaloja tautos siekius, per savo vienminčius veikėjus bando integruotis į dabartį. Tai akivaizdu.

Atgal