VISUOMENĖ
Žmonės, būkite atsargūs dėl naujųjų judėjimų
Apie diskusijų forumą „Tauta, piliečiai, valstybė“
Inga Volskytė
Politikos apžvalgininkė
2010 m. lapkričio23 d. 18 val. Lietuvos mokslų akademijos salėje (Gedimino pr. 3) įvyko visuomeninio diskusijų forumo „Tauta, piliečiai, valstybė“ susitikimas tema „Tauta ir piliečiai: Ar esame savo valstybės šeimininkai?“ Renginyje dalyvavo filosofai Bronius Genzelis, Romualdas Ozolas, rašytojas, kultūrologas Vytautas Rubavičius, o vietoj susirgusio teisininko Kęstučio Čilinsko kalbėjo jo dukra. Įžanginį žodį tarė Lietuvos mokslų akademijos Prezidentas Valdemaras Razumas ir poetas Justinas Marcinkevičius. Renginį vedė politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas. Dalyvavo daug žmonių, akademinės bendruomenės, kultūros ir meno pasaulio, studentijos atstovų, visuomeninių organizacijų narių, užpildžiusių visą didžiulę salę. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad čia susirinko visi, „kam rūpi Lietuvos valstybė ir jos ateitis, kurie yra įsitikinę, jog tauta ir piliečiai turi imtis atsakomybės bei iniciatyvos už savo valstybės ir tautos likimą“. Dauguma kalbėjusių išsakė pozityvių minčių, kad ir kritikuodami vyriausybę bei partijas, pvz., prof. Br.Genzelis taikliai pastebėjo, kad Tėvynės Sąjungos narys, parlamentaras A. Mamėnas palaiko iniciatyvą išjudinti priešingos krypties sąjūdį, kurio šūkiu galėtų būti „stabdyk lietuvinimą“. Ir dabar patys lietuviai, dar neva išsilavinę patriotai svaičioja, kaip paniekinti lietuvių kalbos puoselėjimą, gryninimą? Profesorius klausia, kaip reaguoja konservatorių partijos kolegos ir išvis, ar jie domisi. O reikia domėtis, netgi tartis su tais, kurie valdančiąją pusę kritikuoja, ir ypač su tais, kurie jus palaiko ir turi valstybingumo idėjų. Užtenka jau vienos pamokos, kai dužo Seimo langai. O VSD netgi nepramatė ir neįspėjo.
Daugiausia kritikos strėlės krito vyriausybei, ypač premjerui V Kubiliui. Net keli pasisakiusieji kirto dėl „Leo LT“ aferos, kaip ten baigėsi: išardyta, bet ar nauja nesudaryta tik kita forma. Tik neaišku, kodėl kalbėtojai „nežinojo“, kad buvusio premjero Kirkilo žmonos sūnus sugalvojo „Leo LT“ kaip pasipelnymo šaltinį? Tiesa, ir aš tada negirdėjau opozicijos tuometinio lyderio V. Kubiliaus aiškaus pasipriešinimo vyriausybei, o posakis „2 k“ buvo labai populiariai komentuojamas ir „Leo LT“ prasme.
Taigi pirmas įspūdis, kad valdžia (dabartinė) visokiais būdais tiktai skandina valstybę, nebėra gerų politikų, buvo kurstomas vien nihilizmas. „Draugai“, jeigu valdžios visos ir vienodos, tai kairieji valdė tris kadencijas, o Kirkilo vyriausybės kai kurioms ministerijos dar net paliko skolas ateinančiai (dabartinei valdžiai). Jokio vyriausybinio pramatymo nebuvo dėl ateinančios krizės.
Tai kodėl nebuvo jokios kritikos (nebent kažkokia užuomina), kad buvę kolektyvinio turto sergėtojai sukūrė laukinį kapitalizmą? Poetas J.Marcinkevičius tik užsiminė apie „nekontroliuojamą privatizaciją“. O kas gi ją darė? Pertvarkos metais privatizavimo iniciatyvą galėjo paimti tik buvę komunistai, nes nepartiniai beveik niekur sovietų Lietuvoje negalėjo užimti valdančiojo posto. Taip atrodo, kad daugelis sąjūdiečių su specialia užduotimi ėjo į Sąjūdį, kad paskui galėtų sugriauti žmonių pasitikėjimą valdžia. Žinoma, dalinai mes dar esame neatsikratę sovietinio mentaliteto, be to, dar neišėjo tie, kurie mus „išvadavo“, jie tebedirba, jaukdami mūsų protus. Sąjungininkams okupavus Vokietiją, įvedus kariuomenę, buvo priimti įstatymai, kad naciai negali užimti vadovaujančių postų ir viskas greitai užgijo, tauta atsigavo. O mes to negalėjome padaryti. Jeigu prof. V. Landsbergis vos griežčiau pasisakydavo, tuoj žiniasklaida šaukdavo: „auga diktatūra“, tada atsirasdavo intelektualų laiškai, o juozaičiai imdavo įrodinėti „istorines klaidas“ (Jis rašė, kad išrinktas Seimo pirmininku prof. V. Landsbergis turėjo atsisakyti ir pakviesti poną A. Brazauską būti Seimo pirmininku). Aišku, kur būtų jis nuvedęs. Visą laiką įvairiausiais metodais buvo žlugdoma tautos prisikėlimo dvasia. Todėl taip ir gaunasi, anot poeto J.Marcinkevičiaus: „Mes prieš dvidešimtmetį sukūrėme valdžios principus, atrodo, demokratinius principus (rinkimai, skyrimai, partijų veikla). Deja, visa tai neduoda rezultatų. Pavirtome kažkokia mase“... Gaila, kad mūsų didis poetas Justinas Marcinkevičius konkrečiai nieko neįvardijo, o abstrakčiomis mintimis kaltina tuos vargšus apgautus žmones.
Pagrindinė mintis persmelkė, kad jeigu mušama tik į vienus vartus, reiškia šiandieninė vyriausybė dirba gerai, jau tvarko energetiką ir klanas nebeteks pinigų.
Jeigu nori Tėvynės Sąjunga ir Krikščionių partija, kad tauta jus remtų, jūsų pozityvius žingsnius, jūs pasižymėkite skaidrumu, kad nepriliptų šita kritika. Pagaliau nutilus „Leo LT“ istorijai, taip ir liko netišku, kaip baigėsi, gal labai gerai šitiems ponams atsilyginote, o tuo tarpu veržiate diržus iš paskutiniųjų pensininkams, motinų ir vaikų pašalpas, mažinate pensijas. Tad jeigu jūs skiriatės nuo tų, kurie nori engti Lietuvą, darykite spaudos konferencijas ir viešai duokite išsamias ataskaitas, atsakyti dar reikia oficialiai, o ne iš žiniasklaidos gaudyti, kaip buvo atsisveikinta su „Leo LT“ magnatais. Profesionalai, kurie tuo domisi, gal ir žino, bet eiliniam skaitytojui sunku suprasti. Turite bendrauti su žmonėmis, kad vieną kartą įsiklausytumėte į liaudies opiniją ir suprastumėte, kiek jinai gali būti suvedžiota ir kiek jūs esate „tokie pat“? Tai yra objektyvus ir išmąstytas prašymas, pergyvenant, kodėl tokie kaip Navickas ilgai galėjo išsėdėti mero poste? Tad kadrų politikoje neduokite pagrindo tokioms „racijoms“. Parodykite paslaugumą ir dėmesį projektams, iniciatyvoms, o dabar dauguma sako, kad tiek kairieji, tiek dešinieji sutvarko greitai savo vilas, firmas, o tu paprašyk, ką nors dėl tautos reikalų, jie sunkiai supranta arba laiko neturi.
Pagaliau jokia vyriausybė negali efektyviai dirbti, kai Seime yra pakankami destruktyvių elementų. Pagalvojome, kad kalbėjusieji atsigręš į savo kampą ir papasakos, kaip ministrė ES lėšas panaudojo. O gal mes klystame, tai forume galima išsiaiškinti. Juk kas ne kas, betgi R Ozolas žino, kodėl ir kas pakėlė kainas tą nelemtą dieną, kai Seimo rusakalbiai vos neužėmė. Dar įdomiau, kada gerb. R. Ozolas Europos Sąjungą palygino su Sovietų ir Liublino unija, „ir kas iš to išėjo lietuviams“. Vedantysis teigė rimtu tonu, kad „niekas nežino, kas rašė Sovietų Sąjungos konstituciją, o ar žinote, kas rašė ES konstituciją“. Argi galima okupantus sulyginti su tais, kurie mums nieko blogo nėra padarę, bet tų valstybių žmonės buvo už Lietuvos laisvę. Čia mes referendumu, neturėdami kito pasirinkimo, beveik vienbalsiai pasirinkome ES.
Rimtomis, tikrai akis badančiomis temomis vedantieji nekalbėjo. Nepatogu. O kaip pasakyti, kad aukštas partijos „Tvarka ir teisingumas“ narys sutartinai yra davęs vizitinę kortelę kontrabandos bosams, kaip ženklą, kad ją parodžius prie sienos muitinėje, kontrabandistas būtų praleistas. O šiandien jis Seime atstovauja rinkėjus partijoje „Tvarka ir teisingumas“. O kad prokurorai nesusitvarko su V. Uspaskichu, kuris nelegaliai atsivežęs 25 mln., daro rinkiminę kompaniją - apie tai niekas nieko nekalbėjo. Taigi yra užburtas ratas, kuriame sukasi infiltruoti ir dažnokai korumpuoti pareigūnai vyriausybėje, Seime, teisėsaugoje ir žiniasklaidoje. Ar šiandieninė VSD pasidomės pareigūnu, kuris per interviu pareiškė, kad atominė elektrinė yra statyti per brangu, geriau investuoti į Karaliaučiuje statomą atominę elektrinę (kad per brangi, tai čia yra protinga nagrinėti)? Užuot pareiškęs protestą, kad prie Lietuvos sienų statomos atominės elektrinės, jis dar netgi pasiūlo bendradarbiavimą. Ir „nežino“, kad jos gali vienu metu „sugesti“ kaip, pvz., naftotiekis „Družba“ - ir nebėra investuotų pinigų. Ačiū Prezidentei, kuri maloniai V Putinui padėkojo už pasiūlymą ir atsisakė prisidėti prie to projekto.
Forume vietoj problemų sprendimo buvo daug filosofijos, pvz., kultūrologas atrado naują dėsnį, kad valstybė gali apseiti be partijų. Ir ką tu atsakysi į tokią genialią mintį? (Kartais prezidentai būna išrenkami nepartiniai, bet šiaip yra pasaulinė praktika, kad partijos teikia rinkėjams programas, o jie atsirenka, kuri geresnė, bet išrinktieji stengiasi ir įvykdyti) Kokie žodžiai: „Lietuvos valdymo sistema, kurta 1990-aisiais, buvo paremta tuo, kad visuomenė kuo toliau būtų nustumta nuo valdžios. Sistema neturi to turinio, kuris būtų naudingas demokratijai. Ją kūrė sovietinė nomenklatūra“. Deja, dalis „sovietinių“ buvo ir gerų žmonių, kurie sąžiningai atsigręžė į Lietuvą. Užmiršo pasiūlyti, kad žmonės sugebėtų atsirinkti, kas trukdo vystyti ekonomiką, gerovę? Labiausiai tai svetimos valstybės atvykę vyrai, kurdami „darbo“ partijas. Visuomenė visame pasaulyje neturi tos brandos, kuri reikalinga tautai, o ją sudaro šiandien Lietuvoje gal 10 proc. Toliau kultūrologas V. Rubavičius tęsė: „Iki šiol Lietuvą valdo partiniai, tokiu pačiu principu, kaip kad buvo iki nepriklausomybės atgavimo. Tai, kad ši sistema nustūmė visuomenę, yra akivaizdu. Iki šiol nebuvo nė vieno partinio lyderio, kuris siūlytų įtraukti visuomenę. Visuomenė tėra tik elektoratas, reikalingas rinkimuose“.
Nėra gerai, kai veikia keliolika partijų, tada gaunasi košė, ir piliečiai tampa pasyvūs, netgi Italijoje svarstoma, kad būtų dešinės, kairės ir centro partija kaip JAV. Tada žmonėms lengviau yra orientuotis, kaip kuri vyriausybė spręstų problemas. Jeigu būtų pasiūlyta, kad partijos rinkimų metu pareikštų, su kuo sudarytų koaliciją laimėjusios, tai būtų konstituciškai teisu. O kada išrinktieji žaidžia, kaip nori, norėtume žinoti iš anksto. Kaip politikas V Kubilius pralaimėjo, kviesdamas pono Uspaskicho „chebrą“ į koaliciją. O šis viešai pasityčiojo.
Tie, kurie nelinko kritikuoti, žarstė katedrines filosofines, bet teisingas mintis apie tautą, suverenumą. Gražios kalbos, bet jos iš esmės nieko neįvardija, o greičiau užglosto tikrą problematiką. Buvo ir tokių aktorių, kurie liepė atsistoti, prisiimti atsakomybę ir klausė, ar eisime į gatves? Atsistojo vienas kunigas kalbėti, matyt, jau buvo sudirgintas, nes per garsiai kalbėjo, bet už tai visi girdėjo. Jo mintys tokios: „Gerbiamieji, tiek daug galėję, tiek negalėję, laisvę laimėję, bet kad po 20 metų keliamas klausimas, „ar esame savo valstybės šeimininkai“, rodo liūdną valstybės padėtį. Atsakas yra vienas: reikia kurti naują sąjūdį ne tautiniams jausmams dilginti, bet nagrinėti konkrečiai problemas - ypač ekonomines, taip kaip nagrinėjo nužudytas karininkas Pociūnas. Čia tiek išsakyta įdomių minčių, bet vis tik politikai turėtų suvokti tautos strategiją, o dabar, kai vienas pirmyn, kitas atgal, tai tauta yra plėšiama. Jau mūsų kunigaikščiai svajojo apie Vakarų Europą. Privalom būti ES viduje ir ją kritikuoti, tobulinti. Keista, kad nei vienas iš kalbėjusiųjų nepastebėjo, kad drumsčiamas vanduo sąmoningai. Kudakuojama, ar buvo CŽV kalėjimai, tuo tarpu nemato, anot M. Laurinkaus, kad Lietuvoje dirba trys tūkstančiai Rusijos agentų. Ką jie dirba? Taip, kad mes nebūtume savo krašto šeimininkais, o bėgtume svetur. Gamta nemėgsta tuštumos, ją užpildo kiti. Mano pažiūros nei dešinios, nei kairios ir už tautų draugystę. Tad telaimina Dievas naują tikrą Sąjūdį. Tegyvuoja amžinas Baltijos kelias Europos Sąjungoje rėmuose“. Patriotai plojo, o kiti pasimetė po atviro žodžio griausmo.
Atrodė, kad mus visus jungia tas nerimas dėl Lietuvos išnykimo. Verta pagarbiai pakartoti V. Radžvilos žodžius: „Jeigu tauta nežino, kokios valstybės ji nori, tai ji tėra tautybė. Jau dvidešimt metų Lietuvoje yra kuriama pilietinė visuomenė, tačiau pilietinė visuomenė nebūtinai yra pilietiška visuomenė. Galima ugdyti piliečiais, nepaaiškinus, kieno tu esi pilietis - ar pasaulio, ar valstybės, ar miesto. Valstybė yra tas kevalas, kuris saugo tautą nuo išnykimo. Kol neateis supratimas, kad galime išnykti, tol niekas nepasikeis“.
Grįžtant namo ir apsvarsčius kalbų tūrinį, drįsčiau teigti, kad Forumo pradžia yra labai neaiškios kilmės. Neįžeidžiant Forumo rengėjų, kurių dalis turi gerą intenciją ir logiką. „Jeigu būtų daugiau pasitikėjimo savo valstybe, manau, kad daugiau žmonių galvotų apie tai, kaip gyventi Lietuvoj, kaip čia kurti, o ne galvoti, kad aš čia vienus metus pagyvensiu, o paskui galvosiu, kur išvykti“, - priežastis, dėl kurios būtent dabar atsirado poreikis organizuoti tokį susibūrimą, taip teisingai pastebėjo forumo organizatorius A. Medalinskas.
O praėjusį šeštadienį vėl trinktelėjo naujas judėjimas, įžeisdamas visą mūsų tautą. Vėl išlindo išdaviko sūnus eksparlamentaras Algirdas Paleckis, steigdamas „Antinacistinį judėjimą“. „Vilniuje kuriamas antifašistinis judėjimas, kovosiantis su nacizmo idėjų plėtra Lietuvoje“. Jis, atseit, „grėsmę nacizmo idėjų plėtrai mato jau nuo mokyklos suolo“. A. Paleckis sieks demaskuoti „neonacizmo apraiškas Lietuvoje“. Kur, žmogau, matai nacizmą, pirmiau pasidomėk Rusijos „demokratija“. Kažin, ar naujas forumas į tai atkreips dėmesį? O gal mes kurkime tokį Sąjūdį, kuris imtų kontroliuoti VSD veiklą, kažin, ar Lietuvos saugumas užkirs jiems kelią trukdyti tautai žengti demokratijos keliu ir stiprinti nepriklausomybę. Ar jie pasikvies iš Rusijos spec. tarnybas kovoti su „teroristais“, kaip su Kusaite? Čia mes jau kreipiamės ir į Prezidentę, kad piliečiai nėra saugomi nuo užsienio žvalgybų sekimo ir net dalyvavimo tardyme. Konstitucijos pažeidimai daromi ypatingos paskirties pareigūnų. O gal sąmoningai valoma tauta Rusijos įtakos zonai atkurti?
Žmonės, būkite budrūs, nes valstybę griauna iš visų pusių, kas tik nori.
Atgal
.jpg)
