VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

12.01. Išlaisvinta vergovė, pavergta laisvė. Kaip gaminama nelygybė. Ir kaip žymima

Jonas Kaziškis

Jonas A.Patriubavičius

Lietuvybė, lietuviškumas, Lietuvis (kaip tautybė, šį terminą pagal anglų tradiciją rašome didžiąja) mūsų žmonėms tapo socialine etikete, kad būtų matomi, kai dominuojančioms jėgoms reikia juos nuvaryti į pašalį, neprileidžiant ne tik prie gėrybių, bet ir galimybių stalo. Tokiu būdu, Lietuvis tampa antrarūšiu (pažemintas, dar kitaip inferiorizuotas, ima į save, ir savo Tėvynę, žvelgti neigiamai). Kai pabėga nuo skurdo ir perspektyvos nebuvimo į turtingą šalį, pavyzdžiui, Olandiją, iš jo galima atimti vaikus, mokėti trečdalį atlyginimo, neleisti įsigyti nekilnojamojo turto (kad nuomotų didele kaina ir taip palaikytų turtingosios šalies ekonomiką; viskas apgalvota: neduoda kreditų kaip vietiniams ir t.t.), galima versti dirbti nešvarius ir pavojingus darbus (pavyzdžiui, tulpių plantacijose, kur daug chemijos) ir t.t. ir pan. Pasaulį turėtų stebinti daugelio laisvos Lietuvos piliečių elgesys, kai jie reiškia pretenzijas lietuvių kalbos gramatikai, vietoj to, kad pareikalautų iš savo politinės klasės atsakomybės už milijoną pabėgėlių, pareikalautų rimtų, teisinei valstybei būdingų, struktūrinių reformų (teisingumo kanclerio, ombudsmeno, kurio rekomendacijos būtų privalomos, ir kt.), pareikalautų teisingų, proporcingų ir nedidelių mokesčių (kad biudžetas būtų toks kaip Estijos). O reikalauja, kad būtų pakeista gramatika. Nes, pažeminti skurdo, supranta, kad yra silpni paveikti politinę klasę atstovaujančią tik kapitalo interesus, kad socialinio neteisingumo (vieniems privaloma mokėti mokesčius, kiti gali išsisukti)  neįveiks, o lietuvių kalbos gramatiką gali įveikti (jau ir lietuvių kalbos komisijos vadovas samprotauja per televiziją, kad lietuvių kalbą reikia modernizuoti).

Vietoj įžangos

Norime paaiškinti sau ir anūkams, kodėl Lietuviai elgiasi kaip pažemintos, kenčiančios nuo diskriminacijos, dažnai gyvenančios getuose bendruomenės ar grupės, tokios kaip Žydai prie nacių, Afroamerikiečiai, kai dar vadinosi negrais, homoseksualai, kai dar nesivadino gėjais. Kodėl Lietuvoje daugėja antilietuviškų Lietuvių, kurie atsisako savo tapatybės, savo šeimos, savo religijos, savo pilietybės. Ar todėl, kad padarė didelį nusikaltimą kaip Petro Cvirkos Frank Kruk (jis nužudė, tada bėgo į Ameriką, kur pradėjo nuo nulio)? O gal prieš Lietuvius padarytas mirtinas nusikaltimas? Norime suprasti kur čia šuo pakastas. Pateiksime ir gyvenimiškų pavyzdžių, istorijų, naratyvų (kaip sako mūsų filosofai). Tai, viską perskaičius,  turėtų būti aiškiau

5.01. Už gėrio ir lygybės ribų

Kaip jau ne kartą sakyta, gyvename ir gyvensime, kaip dabar mėgsta sakyti, demokratinėje visuomenėje, kurioje triumfuoja nelygybė (ta esmė dažnai nutylima, nes kertasi su demokratijos sąvoka). Vyksta kova už būvį ir privilegijas, kaip užuovėją nuo nesėkmės, o sėkmė bet kokia kaina, nesiskaitant su priemonėmis, taip pat ir kriminalinėmis, paskelbta didžiausiu prioritetu ir gėriu. Akcininkas, pasiglemžęs visas akcijas, kuriomis dalijosi su partneriu, išvijęs savo verslo partnerį (dažnai kriminaliniais metodais, dar gerai, jeigu neatėmė gyvybės), naudojasi visomis privilegijomis, taip pat ir visuomenės pagarba, įvertinamas titulais, pareigomis ir apdovanojamas ordinais.

Šiuose tekstuose (norint susidaryti vaizdą, kur šuo pakastas, reikėtų perskaityti visus) mums svarbus gausių, kitų žmonių žeminamų žmonių grupių, kurios neturi ar neturėjo jokių privilegijų, kasdienis elgesys. Tai inferiorizuotieji žmonės, dominavimo procese lyg ir pasistatę sau ragus (dėl to negražiai atrodo, nefotogeniški), kad išliktų, pagal sutartus viešpataujančiųjų mitus yra dėl to antrarūšiai (atpažįstami iš tų ragų, t.y. iš elgesio).

Tai žydai, juodaodžiai, gėjai, palestiniečiai, Romai (Čigonai), o dabar ir demokratijos laisves išsikovoję Lietuviai, kurių elgesys atrodo keistas (sėkmės riteriai aiškina taip: toks mentalitetas). Įdomu ir labai keista, kad visų šių čia paminėtų grupių, tokių skirtingų,  kasdienis elgesys absoliučiai vienodas. Prisiliesti prie šių grupių (taip ir Lietuvių), reikia atsargiai, pavojinga (po ledu gal ir nepakiš, bet suteps, sumaišys su purvu tai tikrai), nes mūsų visuomenė dar gyvena išlaisvintos vergovės sąlygomis. Tai nereiškia, kad tie žmonės nešvarūs, nešvari visuomenė, kuri įpratusi tyčiotis iš silpnesniųjų ir pažemintųjų, kuriuos tokiais ir padarė.

Bet kito kelio nėra, tenka remtis knygomis ir tyrimais, kurie kitose vietose, labiau civilizuotose, seniai atlikti ir kurie nieko nestebina. Ir tie, kurie užsiima šia socialine psichologija arba psichologine sociologija, seniai paseno kaip laureatai. Mums belieka tik statyti perkūnsargius iš laureatų citatų.

5.02 Pažeminimų dialektika

Friedrich Nietzsche: „Rūšis (taigi ir antrarūšių rūšis – pastaba mūsų J.K.) prasideda nuo tipo. Šis tampa fiksuotas  atsparus (nesikeičia) per ilgą kovą su iš esmės pastoviai nepakenčiamomis sąlygomis“ Friedrich Nietzsche „Beyond Good and Evil“, p.210.

Kitaip sakant, tos didelės pažemintųjų (inferiorizuotų) žmonių grupės, tokia rūšis, atsiranda, kai individai reaguoja į pažeminimus, stengiasi susitaikyti su savo likimu, pabėgti nuo tokio likimo arba jį sušvelninti, kad tik išliktų.

Dar viena citata. „Žydiškumas, juoda odos spalva ir gėjiškumas negali būti savaime aiškios (angl. self-evident) ar ne probleminės kategorijos. Vyksta nepertraukiama socialinė žydo, juodaodžio ar gėjaus identiteto gamyba, vis kitaip žymima: tai bausmės etikete, tai privilegijų; keičiasi ir atpažinimo kriterijai. Paskirstant socialines vertybes pagal šias etiketes, susidaro didelės grupės, kurios savo ruožtu gali būti gerai organizuotos, kad galėtų derėtis dėl tai etiketei priskiriamos prasmės. Socialinei nelygybei sukurti reikia priemonių, kaip tarp visuomenės narių atskirti panašumą (angl. „sameness“, pavyzdžiui, Negrą pagal spalvą ) ir skirtingumą, savą ir ne savą (angl. the Other). Nereikia didelio proto ar pastangų nustatyti, kad bruožai (pagal kuriuos tie ar kiti žmonės, stovintys eilėje prie socialinių galimybių kraitės, išstumiami iš tos eilės) yra neįtikėtinai trivialūs, banalūs.“ (Barry D.Adams „The Survival of Domination“ Elsevier New York, p.p. 11-12).

Iš tikrųjų, kas gali būti banalesnio už odos spalvą, pagal kurią nustatoma, kokia žmogaus rūšis, kas jam galima, ko ne, ką jis gali, ko ne?

5.03 Lietuviškumas – nauja socialinė etiketė

Čia, šiose citatose, nekalbama apie Lietuviškumą, kaip etiketę, pagal kurią užblokuojamos socialinės galimybės keisti savo gyvenimą į gerąją pusę, nes tuo metu, kai minėta studija buvo parašyta, Lietuviai dar buvo Rytų kolonijos vergai. Dabar jau išėjo iš vergijos, bet į laisvę neatėjo, taigi gali būti analizės objektu –  kaip iš geto išėję žydai, iš vergijos negrai ir „pride“ paradų reikalaujantys gėjai. Mes tokią analizę mėginsime padaryti, bet pirmiausia aptarsime, kaip atrodo tos Žydo, Juodaodžio ar gėjaus etiketės, pagal kurias iš jų atimdavo ateitį.

Iš tikrųjų, kaip sako profesorius Barry D.Adams, tos etiketės, tie bruožai, pagal kuriuos baudžiama nelaisve, t.y. apribojamos egzistencijos galimybės, yra trivialios.


Ne tik žmonėms, bet ir daiktams prilipdoma banali etiketė ir paskiriamas  likimas, kai norima tuos daiktus ar reiškinius ideologiniais ar kitokiais sumetimais, pavyzdžiui, iš pavydo, sunaikinti. Čia geras pavyzdys yra „Lietuvos aidas“, kuriam ne viena Lietuvos valdžia paskyrė juodą likimą (būti sienlaikraščiu), nors šis laikraštis, paskelbęs Nepriklausomybės deklaraciją, įėjo į istoriją ir turėtų išlikti ne tik dėl pliuralizmo (be kurio spauda negyva), bet ir kaip paminklas, mistiniais ryšiais susijęs su laisve ir nepriklausomybe. Kas žino, gal nelikus LA ir Lietuvos neliks? Ir kažin ar tas procesas jau neprasidėjo? Nes aiškiai matome, kad ne tik LA vegetuoja, bet ir Lietuva? Dabar šis laikraštis leidžiamas nedidelio būrio entuziastų, lyg ir emigrantų, kaip kokie „Tėviškės žiburiai“ (leidžiamas Toronte vietos lietuvių: patys maketuoja, patys spausdina, patys rašo, patys skaito). „Lietuvos aidas“ negauna dotacijų, kurios dosniai pažeriamos geltonajai spaudai. Sakysim, LRT (dabar jau su pliusu) neskaito jo apžvalgų, nors tai vienintelis Lietuvos laikraštis, kuris labai tiksliai nusakė, kodėl Lietuva negyvena taip kaip Estija. O reklamą, kad Lietuva yra „g-spot“, LRT su pliusu vis transliuoja (ir tai už mokesčių mokėtojų pinigus, tokia LRT savarankiška, subsidiari ir nepriklausoma, drįsta siūlyti Lietuvai alternatyvą, iš kurios visas Vakarų pasaulis juokiasi).

„Lietuvos aidas“ negauna dotacijų, kurios dosniai pažeriamos geltonajai spaudai

Labai keista, kad dabartinė valdžia, kuriai prikaišiojama dėl „Naisių vasaros“ (atseit tęsia rinkimų kampaniją), kažkodėl nesusiprotėjo (dar ir dabar gali) atgaivinti valstybės laikraštį, paskirdama tokias dotacijas kaip geltoniesiems tos pačios „g-spot“ liberastams.   Lietuvoje yra tokių spaudos organų, kurie skelbia vien fake news (netikras naujienas), purvinas apkalbas, sufleruoja visokias nesąmones, pila vandenį ant rytietiškos tvarkos malūno (šis ir be jų gerai maltų mūsų sąmonę). Ir jie kažkodėl klesti, nes ir valdantiesiems tai visaip naudinga. O štai valstybės laikraštis, paskelbęs Nepriklausomybę, ignoruojamas. Kas trukdo valdžiai jį atgaivinti ir padaryti rimtu spaudos vedliu, kuris pirmą puslapį pradėtų nuo tarptautinių žinių ir nuo to kas darosi Estijoje ir Latvijoje (toks buvo smetoniškas Aidas). Jeigu tarsime, kad dabartinis režimas skiriasi nuo konservatorių, tai kas neleidžia šiai valdžiai  sukurti akibrokštą (taip pat ir rinkiminį) tiems, kurie deklaruoja vieninteliai besirūpiną tauta, šeima ir krikščioniškomis vertybėmis? Tai kaip –  skiriasi opozicija nuo pozicijos ar nesiskiria? Ar ir šie susitarę nesitarti, kad viskas būtų kaip visada? Pavyzdžiui, pliuralizmui būtų padarytas galas.


5.04 Banalioji biologija

Kaip socialinės nelygybės pagrindu pasitarnauja lytis (kai kuriose visuomenėse, kur dominuoja vyrai, iš moterų atimamos ir elementarios teisės, nors Koranas to ir neleidžia), odos spalva, meilės prioritetai, nosies pavidalai. Šie bruožai, per se, biologiniai, trivialūs, bet tampa kategoriškai svarbiais socialiniais, kai dominuojanti klasė, tauta, partinė grupė, kerštaujantys nugalėtojai pagal tai skirsto socialinius išteklius (kam gyventi, kam mirti, kam skursti) ir galimybes. Šie skiriamieji bruožai susiformuoja per ilgą laiką, kai individai, kaip sakė F. Nietzsche, kovoja su juos gniuždančia aplinka.

Pasaulį turėtų stebinti daugelio laisvos Lietuvos piliečių elgesys

Paskui tie bruožai padaromi nelygios visuomenės, nelygių galimybių kūrimo instrumentu. Reikia tik vieną jų suabsoliutinti, padarant likimo matu. Užkariautojai, tokie, kaip pavyzdžiui, Kartaginą užgrobusi Roma, tautinę priklausomybę staiga, per dieną, po mūšio paverčia socialinių išteklių ir žmogaus teisių skirstymo matu. Taip buvo visais istoriniais laikais.

 


 

Neiškentę dar kartą pacituosime profesorių Barry D. Adams, nes šios problemos niekas taip koncentruotai neapibrėžė, kaip šis kanadietis, Toronto universiteto profesorius: „Priėjimas prie socialinių galimybių tampa bet kokio žmogaus bruožo, kuris paskelbtas nepaprastai svarbiu (angl. „significant“), funkcija. Privilegijuotieji sugalvoja ideologijas ir prievartos priemones priėjimo hierarchijai institucionalizuoti. Inferiorizuotieji (pažemintieji) atiduodami rūstiems išmėginimams“ ( The Survival of Domination. Inferiorization in Everyday Life“, p. 10.)


Šitaip dirbtinai, pagal banalų požymį,  iš visuomenės išskirtos grupės nariams (citata) „suteikiamas specialusis socialinis statusas ir paskiriamas likimas. Reaguodami į pažeminimą, šie individai suvokia, kad niekur nesidėsi, kad jų laukia bendras likimas, o kai perima dominuojančiųjų jiems primestą savo imidžą, tai ratas (pažeminimo) užsidaro.“ Citatos pabaiga“ ( L.Singer „Ethnogenesis and Negro-American Today“, p.424).

4. 05 Sartre;o pamokymas skirtinas lietuviškiems Prancūzams

O štai kaip apie tai rašė Jean‘as Paul‘is Sartre‘as: „Le collectif se definit per so centre, c‘est-a-dire en tant que toute proxis se constitute par lui comme simple exis: c‘est un object materiel et enorganique du champ practico-inerte en tant qu‘une multiciplite discrete agissants se produit en lui sous le signe de l‘Autre comme synthese passive et en tant que l‘object constitue se pose essentiel et que son inertine penetre choque proxis individuelle come sa determination fonamentale par unite passive, c‘est-a-dire par I‘terprenetration prealable et donnee de tours en tant qu‘Autres („Crtique de la raison dialectique“, p.p. 307 – 308).

Tai jau sociologinė algebra ir mes nedrįstame tos pastraipos išversti, tik pasakysime, kad joje kalbame apie tai, ką mes tik ką jau kalbėjome: apie bendrą likimą žmonių, kurie yra pažeminti ir nelaimingi. Manome, kad šią citatą paskaitys ir supras ir tie Lietuviai, ekonominiai ar meilės pabėgėliai, kurie dabar gyvena Prancūzijoje.

5. 05 Kam ir kaip kliudo lietuvybė

Įdomu, kaip funkcionuoja, atrodo, banali žmogaus savybė (tokia, kaip tautybė, šiuo atveju Lietuvybė), kai ji padaroma socialine etikete, t.y. žmonėms, kuriems buvo lemta gimti Lietuviais, diskvalifikuoti (lyg už narkotikų vartojimą) ir nuvyti nuo gėrybių stalo. Kai Lietuvis pabėgėlis, bėgdamas nuo skurdo Tėvynėje, neteisingumo ir perspektyvos nebuvimo, atsikrausto į Prancūziją, turi įsijungti į visuomenę, kurioje dominuoja Sarte‘o tėvynainiai. Ir kaip jis gali su jais susilyginti ir konkuruoti, jeigu jam reiktų bent dvidešimt metų studijų, kad suprastų tą proto dialektikos kritiką, iš kurios paimta citata. Vadinasi jam, kad ir Vilniaus universitetą baigusiam, belieka nusižeminti ir imtis darbo, kurio nenori prancūzai, pavyzdžiui, tualetų valymo, žuvų skrodimo ar senuko žarnų krapštymo.

Dar labiau dėl tautybės diskriminuojami ir dėl to kenčia vadinamieji meilės pabėgėliai ir, ypač, pabėgėlės. Šioms, jeigu išteka ir iš pradžių patiria ekstazių, tenka gyventi kultūroje, kur dominuoja paleistuvystė.  Štai ir jų prezidentas mopedu, be sargybos, važiavo pas paną. Meilės pabėgėlės jaučiasi nesaugios, todėl jų elgesyje daug pasigyrimų, kaip jų partneris joms bučiuoja, kasdien, rankas. Įprasta, kai romantika išsisklaido kaip dūmai (paaiškėja, kad mylimasis turi dešimtis meilužių, ne tik moterų, bet ir vyrų), meluojama sau pačiam.


Tai kaip, ar ne keistai kasdieniame gyvenime elgiasi šie Lietuviai, šie žmonės, kai iš nevilties ar infantilizmo pasitiki svetimais? Savaime suprantama, kad jiems kuo greičiau reikia atsikratyti savo šaknų, savo prisiminimų, savo tėvų, savo kapų, savo medžių, t.y. savo Lietuviškumo, nes tai labai kliudo. Ir pabėgėlis labai greitai tampa nelietuviškas Lietuvis (angl. Non-Lithuanian Lithuanian arba Anti-Lithuanian Lithuanian), kuris priverstas vaizduoti, kad nekenčia savo Tėvynės, o tas, kuris iš tikrųjų nekenčia, nesusimąsto, kad dėl to kalta ne Tėvynė, o jos elitas, susigrobęs visas socialines galimybes ir gėrybes, ir padaręs šiuos žmones nereikalingais, išvarė iš namų ir dar sukūrė ideologiją, kad tai didžiausias gėris, kuris atsirado prisijungus prie Vakarų.


Dabar štai vyko rinkimai į Europos Parlamentą (tekstas rašytas prieš 4 m.) kuris, iš dalies įsikūręs ir Prancūzijoje. Tai kodėl mūsų deputatai, jų yra 11, nereikalauja, kad ekonominiai pabėgėliai iš Lietuvos nebūtų išnaudojami, kad jiems būtų mokama bent jau toks pat atlyginimas kaip prancūzui. Ir, žinoma, Prancūzija ir kitos didžiosios valstybės turi atsisakyti mažų tautų asimiliavimo politikos, kuri labai glaustai buvo išdėstyta nacių kalbose (žr. Heidrich Himmler „Poznan Speech“). Citata iš tos kalbos: „Mums nesvarbu, ką jaučia rusė ar čekė, kurios kasa prieštankinį griovį. Mums svarbu, kad griovys reichui būtų iškastas“,-  taip kalbėjo Himleris savo sėbrams 1943 m. Poznanėje.

Ar gražu demokratinei Europai daryti įspūdį, kad perima, kiek sušvelninusi, metodus ir sąmoningų žmogžudžių ideologiją, kai siūloma parduoti savo tapatybę už duonos kąsnį su sviestu? Ir kodėl prancūzai, anglai, vokiečiai neklausia, kaip jaučiasi asimiliuotis verčiamas Lietuvis. O gal jis, keičiantis klimatui, norėtų, pavyzdžiui, būti rusu ar lenku?


Tais atvejais, kai valstybė, kai joje ima dominuoti jos institucijas privatizavusios grupės, nenori ir nesistengia sumažinti nelygybės (kad ir žemesnieji sluoksniai gyventų oriau, bent jau nebėgtų į Vakarų viešnamius), tą funkciją iš dalies perima šeima. Ispanijoje 40 proc. jaunų žmonių neturi darbo, tai jiems išgyventi, išlikti, nebėgti į Brrrexit šalį padeda seneliai, močiutės, turtingesni giminaičiai. Tačiau šiuo metu Vakarų Europoje šeima paskelbta neandertalietiška atgyvena (tą buvo padarę ir bolševikai po Spalio perversmo), ji visaip puolama, norima ją likviduoti. Tai daroma tam, kad lietuviškasis identitetas (lietuviškumas) nebūtų atkuriamas ir netrukdytų mažųjų tautų asimiliacijos veikėjams įgyvendinti savo planus. Dėl to Vaikų auklėjamas perduodamas biurokratams. Jiems suteikta teisė atimti vaikus iš tėvų (tai yra didžiausias smurtas, kurio nepatyrė net ir vaikai, kuriuos karą paskelbusi tarybų valdžia vežė į Sibirą, bet nuo motinų neatskyrė).  Lietuva priėmė vakarietišką įstatymą prieš vaikų smurtą, bet nemoka jo įgyvendinti, o gal ir sąmoningai jį naudoja šeimos kompromitavimo akcijose: štai kaip, jeigu turėsite vaikų, tai turėsite didelių nemalonumų. Obalsis toks: geriau neturėti vaikų.


Taip pat reikėtų pasirūpinti, kad būtų nustatytos kvotos, kiek mūsų jaunų žmonių atiduoti į vergovę, kai jie tampa žmonių prekybos aukomis ir turi dirbti Prancūzijos, Vokietijos, Olandijos viešnamiuose. Jeigu pas mus viskas bendra, bendra politika, nustatomos pieno, kiaulių auginimo kvotos, tai kodėl nenustatoma seniausios profesijos kvotos? Šias įstaigas turėtų nuolat prižiūrėti žmogaus teisių organizacijos. Lietuva turėtų paskelbti duomenis, kiek mūsų pabėgėlių tenkina beširdes privilegijuotųjų tautų belyčių piliečių aistras, kiek dirba sveikatai pavojingus darbus, kiek jų tampa invalidais ir t.t. (Daugiau apie tai žiūrėkite skyrių „Pažeminimų ir pažemintųjų istorijos: Lietuvis“).


Lietuva neapgynė ir negina savo mažų vaikų, kurie su tėvais dėl socialinės prarajos atsidūrė didžiosiose demokratijose: Norvegijoje, Anglijoje. Neskelbiama, kiek tų vaikų „teisėtai“ (nes per teismus) pagrobė iš tėvų (ir Lietuvos) šių šalių vaikų gerovės apsaugos tarnybos. Visos šios bylos buvo atsiųstos mūsų Vaikų apsaugos tarnyboms, bet jos įkišo į stalčių. Ir užrakino. Bet ne dėl to mūsų „demokratiška ir pliuralistinė“ spauda ir mūsų išlaikoma LRT su pliusu nepaskelbė nė vienos bylos. Nes nenorėjo, nes suinteresuotos ekonomiškai to nedaryti. Nes Norvegija kalėjimams atnaujinti davė pinigų, duoda kitoms nevyriausybinėms organizacijoms, kad užmerktų akis prieš šį neregėtą smurtą prieš vaikus. Priminsime, ką matėme, ir realiai matėme Pikeliškių globos namuose: vaikai laukia nesulaukia savo motinų, kurios galbūt ir nebuvo jiems tokios geros kaip legendinės pasakų mamos.

Lietuvos piliečiai dabar, prieš rinkimus, turi pareikalauti, kad pagrobtų vaikų skaičius, bylos ir grobimo istorijos būtų paskelbtos internete. Ir visi matytų, kokia mūsų politinės klasės veiksmų trajektorija dėl smurto prieš vaikus užkardymo. Toks Lietuvos piliečių reikalavimas yra teisėtas ir nieko nestebintų, Lietuvą tik išgarsintų, nes yra precedentas. Kai prezidentas Donaldas Trampas per internetą nurodė atskirti migrantų vaikus nuo jų motinų, sukilo visa humaniškoji Amerika ir vaikai buvo grąžinti motinoms.


5.06. Kas aš esu?

Kai žmogus saugus, kai jo ateitis garantuota, jam nelabai svarbu, kas jis yra. Ir jis savęs neklausia: Lietuvis ar ne lietuvis, Negras ar baltasis, Žydas ar arijas. Visai kitaip, kai žmogus gyvena visuomenėje, kurioje dominuoja didelės grupės žmonių (pavyzdžiui, prieš karą naciai Vokietijoje), paverčiančios savo bendrapiliečių gyvenimą pragaru ir pažeminimui skirtas žmogus ima jaustis nesaugus. Ir turi galvoti, kaip jam gyventi, kaip elgtis, kad išliktų.

Kai tokių žmonių, kurių identitetas, dominuojančiųjų valia, paskelbiamas neigiamu (Anti - Jewish, Anti-Lithuanian), patys žmonės jau suvokia save kaip neigiamus, atsiranda didelės šiai kategorijai priskirtų žmonių grupės, kurių nariai dalijasi savo likimu ir kurie atpažįstami pagal tą charakteristiką (etiketę). Jie ir patys save atpažįsta ir jungiasi į kolektyvus, kur gyvena uždarai, tarsi gete, mėgindami sušvelninti savo likimą.

Tokiuose getuose atsiranda varžybos vadinamos angliškai „rats‘ race“: pažemintieji stengiasi padaryti tuos bruožus (juos jiems parenka privilegijų riteriai), pagal kuriuos jie matomi kaip pažemintieji, mažiau matomais. Pavyzdžiui, vienu istorijos periodu, Negrams, kurių odos spalva nebuvo tokia intensyvi (kaip Malio negrų) pavykdavo gauti baltiesiems skirtus darbus, kai kur jiems mokėdavo didesnius atlyginimus, mažiau užgauliodavo. Taip, pavyzdžiui, Nelsonas Mandela tapo advokato padėjėju, o paskui ir advokatu.


Kai Lietuviai tampa anti -Lietuviais, stengiasi neparodyti savo Lietuviškumo, pavyzdžiui, Hamburgo parduotuvėse vienas su kitu slebizavoja (netaisyklingai kalba) vokiškai. Įsigyja ir kitų keistumų: pavyzdžiui, susitrumpina savo pavardes, o vardus išverčia į anglų kalbą, taip Jonas tampa Džoniu. Kaip žinoma, vienas iš pirmųjų buvo Pranas Krukelis. Amerikoje jis tapo Frank Kruk („crook“ angliškai „sukčius“). Dabar mūsų liberalai visaip dergia Petrą Cvirką už tą personažą, kad netrikdytų tų, kurie keičia savo pavardes. Ir nori nuversti paminklą rašytojui, parašiusiam „Cukrinius avinėlius“. Susidaro įspūdis, kad dar ir materialinės naudos turėtų: tame kampe galėtų pastatyti (labai gera ir brangi vieta), kokį nors viešbutį, kuriame būtų ir individualaus pasilinksminimo kambarių)


Savo traktate „The Non-Jewish Jew“ Isaac‘as Deutscher‘is apie tai rašė taip: „Man žydų bendruomenė vis dar neigiama... Kodėl aš žydas? Religija? Aš – ateistas. Žydų nacionalizmas? Aš – internacionalistas (kosmopolitas). Vadinasi, bet kuria prasme aš nesu žydas, o toks kaip kiti. Tačiau aš esu žydas dėl besąlygiško solidarumo su persekiotais ir išžudytaisiais. Esu žydas, nes pergyvenu žydų tragediją kaip savo asmeninę, jaučiu žydų istorijos pulsą; norėčiau padaryti viską, ką galiu, kad žydai jaustųsi realiai saugūs ir būtų gerbiamai už tai, kad jie –  žydai“.

Akivaizdu, kad dominuojančioms grupėms siekiant galimybių ir gyvenimo išteklių perdalijimo, reikia pažeminti tuos, iš kurių tos gėrybės vagiamos. Todėl pažemintieji vis atsiduria dėmesio centre, kaip scenoje, ir tai juos trikdo, ir jie atrodo ir elgiasi keistai.


Ar jums dar nesuprantama, kodėl Lietuvoje spauda, televizijos, užsienio komentatoriai ir reporteriai, vykdantys oligarchų užsakymus,  Lietuvius vis vaizduoja neigiamai? Viską daro, kad prisegtų kokią nors žvaigždę, kad būtų matomi ir patys suprastų, jog yra niekiniai, tinkami tik juodiems ir nešvariems darbams. Tai ko dar reikia, kad suprastų, jog jų lemtis –tenkinti kitų interesus? Iš tikrųjų tai yra ir savotiška terapija. Kai žmogus įtikinamas, kad jis yra niekas arba netikęs, paskui, kai realiai kenčia dėl nelygybės, tas kančias gali lengviau iškęsti. Gal gi nesižudys, jeigu staiga būtų ištiktas šoko dėl dar vieno pažeminimo, taip išvengia vadinamojo Pausanijaus (jis, dvigubai pažemintas, nužudė Makedonijos karalių Pilypą II) sindromo, kuris atpažįstamas iš elgesio, susiformavusio po kelių pažeminimų.


In sum, Identiteto funkcija yra išsiskirti iš kitų, suvokti, jog interesų konfliktas neišvengiamas (o iš gimtinės atsineštos vertybės tik trukdo). Kai kada reikia tos funkcijos galią silpninti, kad netrukdytų gyventi ir išlikti. Štai kodėl, sąmoningai, Lietuvių pabėgėliai, įtikinti aplinkos, kad yra antrarūšiai, svetimuose kraštuose elgiasi taip, lyg būtų vietiniai gyventojai: atsisako savo tapatybės, labai džiaugiasi, kai jų vaikai mokykloje ar darželyje susiranda draugų ir užmiršta močiutes. Ir tai yra pirmas žingsnis atsikratyti dėl dominavimo įgyto nepilnavertiškumo, nors iki pilnos integracijos į naują aplinką dar labai toli, dar laukia daug pavojų, gali prisireikti ir alkoholio ar narkotikų ramento.

5.07.Bendrystė ir bendruomenė

Mūsų Tėvynėje dėl su praeitimi susijusių grupių dominavimo ir dėl perspektyvos nebuvimo kenčiantys Lietuviai stengiasi persiimti neapykanta dar labiau puolusioms ar nustumtoms visuomenės grupėms. Pavyzdžiui, bomžams, alkoholikams, mirties artumo pažymėtiems seniams. Taip parengtyje palaikomas neapykantos, patyčių, mechanizmas. (Priminsime vokiečių filosofo posakį, kad pesimizmas yra vergo maistas.) Tai pažemintųjų (dominuojamųjų) regresinis elgesys, kuris veda į visos visuomenės ar tautos destrukciją ir susinaikinimą, kai tas mechanizmas vis paleidžiamas. Privilegijų turėtojams to reikia, bet tai Pyro pergalė, tai Pyro sėkmė.

Kaip minėjome, kai atsiranda daug tam tikru socialiniu (neigiamu) ženklu pažymėtų individų, jie jungiais į grupes. Savo bendrystės, savo bendro likimo suvokimas veda prie bendruomenės atsiradimo. Tai verčia daryti ir panašios, asmenybę žlugdančios egzistencinės sąlygos. Tai jau progresyvus elgesys, nes tokiose bendruomenėse žmogus mato, kad jis – ne vienas, kad daug tokių ir jaučiais saugesnis. Jeigu bendruomenės stiprios, pavyzdžiui, su religiniu atšvaitu, pažemintieji ir nuskriaustieji sveiksta bendraudami.


Kai žmogus sutrauko savo šaknis (atsisako savo religijos, šeimos, tradicijų, kalbos),jo sieloje atsiranda tuštuma. Kaip ir gamtoje, tuštuma neilgai būna tuščia. Patekęs į naują aplinką, naujas žmogus ieško turinio. Jeigu apsirinka, praranda save. Sunku neApsirikti, kai tiek pagundų. Kaip kaip teigia už galvų susiėmę anglų parlamento nariai, kokaino apyvarta Brrexit sostinėje –  11 mlrd. svarų sterlingų. Tokioje aplinkoje pabėgėlis persikvalifikuoja į narkotikų prekeivius ir vartotojus. Gerai, jei žus kur nors kaifuodamas ant Temzės kranto, bet, jeigu praradęs, save parčiuoš į Tėvynę, besveikatis ir sunykęs, taps didele problema Lietuvos biudžetui. Narkomanija visiškai nepagydoma, o palaikyti AIDS aukos gyvybę (gyvena beveik normaliai, sako, net sveikų vaikų gali turėti) reikia 5 tūkstančių dolerių per metus. Reikia priminti, kad universalios žmogaus teisės ligoniams yra privalomai prioritetinės, kad farmacijos kampanijos turėtų gerus pelnus..


Nelygybės ideologijos amžinumo pranašai, asocialūs turčiai, visokio plauko liberalai, dabar sudarantys dominavimo jėgas, suvokia, kad kapitalistinė visuomenės piktžaizdės yra nepagydomos. Siekiant saugumo patiems, reikia sudaryti vaizdą, kad būna kapitalizmo ir su žmogiškus veidu. Todėl bendrystė ir bendruomenės sveikinamos.

 


 

Dabar pasaulis susvetimėjęs taip, kad prireikė imtis dirbtinių priemonių bendravimui skatinti. Tėvai nesusikalba su vaikais, kunigai su tikinčiaisiais, daktarai su ligoniais (kai neduoda pinigų), valdžia su piliečiais (kai neduoda otkato). Prieita iki to, kad valdantieji imasi reformų tik tada, kai žmonės išeina į Maidaną ar Tahriri aikštę. Deja, revoliucija, palyginti su gyvenimu, būna trumpalaikė, todėl nieko neišsprendžia. Kaip sakė vienas rusų poetas: „Da, my vsie etot kostior podžigali, da, soviest‘ pravdu govorit, što naši predčiuvstvija nevrali, što naše serdze v niom sgorit. Rus: /Taip, mes visi šį laužą kurstėme; /taip, mūsų sąžinė tiesą sako,/ kad nuojauta mums nemelavo,/ jog mūsų širdis šiame lauže sudegs./


Dominuojančios klasės rado išeitį, nors ir laikiną: davė kenčiantiems dėl nelygybės žmonėms žaisliukų: mobilų telefoną, televizorių, visokias planšetes ir nešiojamus kompiuterius, specialią muziką trenkiančią į pasąmonę. . Varoma propaganda, kad informacija yra jėga ir ginklas, kad nereikia nieko mokytis, galima viską susirasti internete, Sako, dabar lengva pasijusti stipriam, vadinasi, dominuoti, tokiu būdu neutralizuojant tikrąsias dominuojančias jėgas.

Ir ką gi: troleibusuose ir savo automobiliuose matome žmones, kurie tik maigo klavišus, tik maigo, akys kaip šaškės, nepastebi, ar vasara už lango, ar žiema, ar mėnulis šviečia ar saulė. Iš tikrųjų tie žaisliukai gal ir pakeičia gyvą bendravimą ir gal žmogus, neturintis jokių perspektyvų, myli tą žaisliuką ir ši kompensacija saugo jį nuo visiško susvetimėjimo ar pamišimo. Deja, yra požymių, kad totalus susižavėjimas daiktais, žmones paverčia mankurtais ir robotais, tai yra nužmogina. Žr. priedą Nr... Manfred Spitzer istorija.

5. 08. Terminų painiava

Kai pažemintasis, inferiorizuotas individas įsilieja į tokią pačią bendruomenę, identitetas pasikeičia. Tai jau progresyvus (pozityvus) momentas, nors dominuojamoji aplinka išlieka. Dominuojantieji ir toliau spaudžia, engia, išnaudoja, tik dominuojamiesiems atrodo, kad skauda mažiau. Tai užfiksuota ir terminologijoje.

Didelės žmonių grupės, kurių kasdienis elgesys mums čia rūpi, t.y. Negrai Žydai ir homoseskualai, perėjo kelis, bent jau du, tapatybės etapus ir tai atsispindi terminuose. Kaip jau sakyta, šių grupių elgesį aprašė ir ištyrinėjo Vakarų sociologai ir psichologai, kuriuos čia citavome ir dar daug cituosime, jie ir surado žodžius.


Neprisimenu, kokia Lietuvos televizija, galgi LRT, reklamuoja dainininką, kuri prieš Naujuosius metus dainuos Metropolitan operoje. Bet jis ten dainuos ne savo lietuviška pavarde, berods bus Benedykt (plius pavardė). Įdomu, kodėl tautinė pavardė netrukdo toje operoje dainuoti Annai Netrebko. Na, ir kas, kad pavardė nelabai muzikali, na ir kas, kad koks nors biznierius, užmokėjęs tūkstantį dolerių už bilietą į galiorką, laužys savo liežuvį tardamas dainininkės pavardę. Kodėl vienai svarbu parodyti, kad neturi nepilnavertiškumo kompleksų (nes rusė), o kitam svarbu tokius kompleksus išstatyti viešai (kas žino, kad dainininkas – ne Benedykt). Kokia čia komercija? Ar tai ji atvedė į šią tendenciją ir tokią keistą elgesio trajektoriją?


Čia galima priminti, gal nebus kitos progos, kodėl tiek daug jėgų, tyrimų ir rašalo, skirtas šių grupių kasdieniam elgesiui tyrinėti. Tai reikėjo padaryti, kad nustačius elgesio dėsnius ir stereotipus, atsiradusius dėl pažeminimų, būtų galima pakeisti normaliu elgesiu. Bet tai padaryti, reikia norėti, reikia turėti politinės valios. Liberalai to neturi ir niekada neturės.

Kai afro-amerikiečiai buvo vergai ar egzistavo po vergovės panaikinimo, jie buvo visur identifikuojami kaip Negrai. Įdomu, kad Negrų išlaisvinimą pradėjo baltieji, iš pradžių tarp šio sąjūdžio lyderių juodaodžių nebuvo. Kai sąjūdis išsiplėtė, ir afro-amerikiečiai jau gavo teisių, identitetą imta apibrėžti kaip juodaodžių. Žodis „negras“ tapo įžeidžiamas, afro-amerikiečiai nenorėjo, kad šis žodis, lydėjęs jų gyvenimą kaip vergų, jiems primintų praeitį. Daugiau apie tai žr. skyrių „Pažemintųjų ir pažeminimų istorijos: Negras


Žydai sugrįžę į pažadėtąją žemę, įkūrę savo valstybę, pasivadino izraeliečiais, Izraelio piliečiais. Taip irgi buvo stengiamasi atsitolinti nuo žodžio „žydas“, su kuriuo susiję persekiojimai ir didžiausia tragedija – Holokaustas. Daugiau apie tai žr. skyrių „Pažeminimų ir pažemintųjų istorijos: Žydas


Matyt, panašus likimas laukia ir žodžio „homoseksualas“, matyt, bus oficaliai pakeistas į „gėjus“. Žodis „homoseksualas“ apriboja žmogaus tapatybę kaip priklausymą tik nuo seksualinės orientacijos, apie kurią sprendžiama pasitelkiant elgesio, teisės ar psichiatrijos kategorijas (Tarybų Sąjungoje homoseksualams priskirdavo vyrus, kurių šlapume rado spermatozoidų). „Žodis „gay, kurios etimologinės šaknys nežinomos, nurodo į tam tikrą gyvumą (angl „liveliness“), kuris lydi individą, kai išeina į viešumą (kai kas tai vadina ekstaze): nusimetama kaukė, prisiimama tikroji tapatybė, švenčiamas brolybės ritualas be stigmos ir slaptumo ir kitos prasmės seksualumas (angl. „sexuality within this world of meanings“)“. (Barry Dank „Coming OUt in the Gay World“, p. 150—151).

Kaip jau sakęme, inferiorizuotų (dėl neteisingumo, socialinės atskirties, prilygstančios rasizmo mastams, vis dar bujojančio praeities kultūros, pasireiškiančios nepaprasta korupcija, šleifo) Lietuvių elgesys niekuo nesiskiria nuo ribinėse situacijose, kai iš jų tyčiojasi, atsidūrusių Negrų, Žydų, gėjų elgesio. Vadinasi, ir Lietuvai turėtų surasti naują sąvoką savo naujam identitetui žymėti.

 5. 09 Matomumo dialektika

Kaip jau sakyta, individai, pažymėti tam tikru likimo ženklu, kaip žydai Dovydo žvaigžde Nacių Vokietijoje, buvo nuvaromi nuo socialinių gėrybių ir teisių stalo. Tas ženklas, nebūtinai toks ryškus kaip Dovydo žvaigždė (šiuolaikinių lietuvių tas ženklas yra tautybė: Lietuvis), prisegamas tam, kad šie individai būtų matomi ir juos galima būtų nuvaryti, jeigu norėtų praeiti pro vartus prie dominuojančios grupės privilegijų stalo (tokia privilegija gali būti ir galimybės susidėti iškritusius dantis).

Tačiau ir inferiorizuotieji (pažemintieji) individai turi būti suinteresuoti matomumu (angl. visibility). Kol Amerikos Negrai nesusiorganizavo į sąjūdį (iš pradžių, kaip sakėme, jam vadovavo baltieji žmogaus teisių gynėjai), kol nebuvo matomi, kad jie tokie pat žmonės kaip ir baltieji, tik be teisių, niekas nesikeitė: jie dirbo nešvarius darbus kaip šiukšlių rinkėjai, teismai jiems skirdavo mirties bausmes be eilės, policininkai baudė maksimaliomis baudomis už minimaliausius eismo taisyklių pažeidimus, o Kuk- kuks- klanas linčiavo. Ir tik tada, kai Martinas Liuteris Kingas per mitingus pasakė turįs svajonę, kad ateis laikas, kai baltieji ir negrai gyvens kaip broliai su baltaisiais, šie, kai kurie grieždami dantimis, pasislinko ir pasidalijo savo privilegijomis (į mokslą, socialinę apsaugą, ir t.t.).

Matomumas apsunkina dominuojantiems vykdyti veiksmus nuvarant  inferiorizuotuosius nuo socialinių gėrybių ir galimybių paskirstymo šaltinių. Amerikoje baltieji, gindami savo privilegijas, dažnai naudojosi vadinamuoju teisiniu objektyvizmu: jeigu teismas nutarė, vadinasi, reikia ne diskutuoti, o vykdyti. Tačiau, kai milžiniškos minios negrų ir juos palaikančių baltųjų užtvindydavo aikštę prieš Baltuosius rūmus, teismai jau nedrįsdavo priiminėti rasizmu pagrįstų sprendimu. Beje, šį principą, teisinio objektyvumo (Senovės Romoje buvo vadinamas „būrimu iš jaknų“), dažnai naudoja ir Lietuvoje dominuojančios klasės, siekdamas išlaikyti savo status quo. Kaip tai daro, žr. sk. Pažeminimų ir pažemintųjų istorijos: Lietuviai,


Kaimas išsižiojęs: dešimtokė pabėgo į Seulą pas berniuką

Dabar gana teorijos, pažvelkite į tikrovę per šį juodą langą. Dešimtokė, paėmusi reprodukcines teises į savo rankas, tikrai pabėgo į Pietų Korėją pas berniuką. Ir tai atsitiko mūsų kaime, Ir ją ten gerai priėmė, dabar ji gyvena Seule pas berniuko mamą ir seserį ir yra patenkinta. Kol kas reprodukcinės teisės nekonsumuotos, nes korėjieti s tarnauja kariuomenėje, iš ten „samovolkon“ neišeisi, pas paną mopedu nenuvažiuosi, drausmė, nes Pietų Korėja vis dar karo stovyje. . Mergaitė, turbūt, nežino, kad Rytų kultūrose įprasta, kad motinos pasirūpina savo sūnų seksualiniais reikalais, jeigu mato, kad sūnūs netikę, nemoka flirtuoti, drovūs. Tai matėme japonų filmuose, (berods, „Rasiomonas“) Taigi šis atvejis, kai mūsų kaimo mergaitė per Londoną pabėgo į Seulą pas kitokios kultūros berniuką, yra gera kuriozų tikrovės iliustracija, nesumeluota, tikra.

Ir tik mergaitės mamai neramu, šluosto ašaras. Bet gal viskas baigsis gerai. Tik nesuprantama, kodėl dešimtokė tokia drąsi, kodėl nesupranta, kad rizikuoja, nes yra absoliučiai nesaugi? O kas, jeigu ją už skolas sumanys parduoti?

Dabar paskaitykite, ką pasakoja mūsų televizija. Devyniolikametė su savo berniuku išvažiavo į Nyderlandus pinigų sužadėtuvėms, paskui, vestuvėms, užsidirbti. Kadangi Lietuviai, taigi antrarūšiai, darbą gavo prie bambukų rauginimo, paskui prie obuolių fasavimo. Darbas šlapias, bet ne ta esmė. Pasijuto, kaip Pravieniškių kalėjime, kai jiems ėmė įsakinėti verchai – tokie pat pabėgėliai lenkai ir rumunai, kurie ten dominuoja. Pavyzdžiui, berniuką iš Kauno pastatė prie vieno konvejerio, o mergaitę prie kito. Ir sako mergaitei: „Nežiūrėkit į tą pusę, dirbk“. Algos pažadėjo 1400 eurų, bet davė tik 400. „

Dabar tie du Lietuviai dirba šiltnamyje, skina paprikas. Darbas nesunkus, uždarbis geras. Be to, ši firma pastatė barakus, tokius laikinus namelius iš lentų tokiems darbininkams atbėgėliams apgyvendinti. Dabar nereikia gyventi viename kambaryje su keliomis šeimomis. Tai jau beveik rojus...Ne kartą pažeminti, Lietuviai bėgo iš vieno darbo į kitą, kol surado tas paprikas. Ir sako, pasakoja visai Lietuvai, kad, nepaisant pažeminimų, vis tiek pasiliks Nyderlnduose, nusipirks namą ir čia įsikurs. Vaikšto po rožių ar tulpių plantacijas ir svajoja, kaip gers kavą.

Mūsų televizija, parodžiusi šią istoriją, tarsi vilioja ir kitus nesubrendėlius „rinktis iššūkius“. Kitaip sakant, būti antrąja rūšimi Nyderlanduose. Kai esi dvidešimties, nežinai, kas bus po dvidešimties. Kas žino, gal Nyderlandai dėl klimato kaitos ims skęsti. Ir niekas jiems neprimena, kad darbas šiltnamiuose ir rožynuose, yra pavojingas (dėl to olandai ir nedirba), nes gėlių auginimo technologijos pagrįstos chemikalais. Olandams kas, jiems nerūpi: šie susirgs ar numirs, atvyks kiti. Įdarbina ne valstybinės institucijos, o privačios firmos, „verslininkai“ iš tų pačių pabėgėlių. Žinoma, padirbti metus kitus chemikalų ūkuose, gal ir nesutrikdytų sveikatos, jeigu būtų galima užsidribti ir pabėgti namo. Deja, antrarūšiams iš Lietuviams paskirtas juodas likimas; uždirbti pinigus ir čia juo palikti (moka už lentinį būstą, kava ir roko koncertai taip pat brangūs, universitetas neprieinamas ir t.t.). Padaryta taip, kad iš vergovės neišlystų. Nyderlandams reikia antrarūšių Lietuvių, bet padaryta taip, kad juos eksploatuotų, žemintų, varinėtų, ir reikalautų girti tokią tvarką. LRT tai daro puikiai (giria tokią tvarką) už mokesčių mokėtojų pinigus.

In sum

Šuniukas Mikė (Pūkuotasis, žr. nuotr.) jokiu būdu neleis nukirpti ar sutrumpinti uodegos, nes tai jo identiteto dalis. Ir žinoma jokiu būdu neleis, kad o identitetas būsų sumaltas į dešras (Kaip Upton Sinklerio „Džiunglių“ personažų, pabėgėlių iš Lietuvos). Antilietuviški Lietuviai (tai tie, kurie į savo identitetą dėl komercinių ar nesveiko, sutrikusių jausmų ar sutrikusio proto sumetimų žvelgia neigiamai) galynėjasi su lietuvių kalbos gramatika, kad susitrumpintų savo pavardes, vardus, kad juos pakeistų, kai įsimylėjusios prancūzą reikalauja paso prancūziškais rašmenimis. (Jeigu tokia jau iš tikrųjų didelė meilė, tai tegu prancūzas įsimyli ir lietuvišką gramatiką. Kas jam neleidžia priimti lietuvišką panelės pavardę?)

Taip elgiamasi dar ir todėl, kad atrodo, jog toks elgesys išlaisvina. Iš tikrųjų nenorim prisipažinti, kad jaučiasi nelaisvi, t.y. antrarūšiai. Ir kai nukerpa dalį savo identiteto, jiems atrodo, kad padarė kažką, kas juos išlaisvina, ir kad jau prilygsta anglams, kurių pavardės trumpos, kaip kulkos. Ir susidaro įspūdis, kad susitrumpinus, jau tampi pusiau anglu.

Šuniukas Mikė (pavardė Pūkuotasis) jokiu būdu neleistų prikirpti uodegos, juo labiau, iš visų jėgų kovotų, jeigu visą jo, kaip gerojo gyvūno (angl. „pet“) identitetą kėsintųsi sumalti į dešras  Jono A.Patriubavičiaus nuotr.

Tai apgaulingas jausmas: ne su gramatika reikia kovoti, o su savo politinės klasės veidmainyste, manipuliacijomis ir demokratijos vertybių nepaisymu. Ne kirpti savo šaknis, o jas giliau įleisti. Politinė klasė turi tarnauti ne tik sau, bet ir visiems. Ir kas netarnauja, to nereikia rinkti. Jeigu būsimasis prezidentas nežada patvarkyti taip, kad BVP būtų perskirstytas bent taip, kaip Estijoje, tai už tokius nereikia balsuoti. Jeigu europarlamentarai nieko neveiks (kaip iki šiol), o ES ir toliau dalys paramą ne žmonėms, o biurokratams bei oligarchams, tai kam tokie reikalingi? Patys žmonės turi dėti pastangas išsilaisvinti ir tik jie gali pasakyti, ar laisvi, ar dar ne.

Atgal