VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

12.01. Pagal „Asmenybių“ leidinį įmanoma Lietuvos savivaldybių rikiuotė

Arnoldas Piročkinas

 

Baigiasi jau tretieji metai, kai mūsų visuomenei pateiktas įspūdingas dviejų knygų leidinys. Šias knygas leidėjai vadina dalimis: „Asmenybės. 1990 – 2015 m. Lietuvos pasiekimai“ (I dalis. Istoriją kuria žmonės… - Kaunas: VšĮ leidybos idėjų centras, 2015. - 719 p.; II dalis <...> - Kaunas <...>. - 1199 p.). Leidinį sudaro dvi atskiros knygos, bet pavadinimai „dalimis“ kiek neapibrėžti. Tad, vengdami neapibrėžtumo ir įkyraus kartojimosi, vartosime sinonimą „knyga“.

Pirmoji leidinio dalis turi penkias padalas – skyrius: „Lietuvos simboliai ir svarbiausios datos“ (p. 16 – 19 ), „Valstybės valdžia“ (p. 21 – 63 ), kur penkiuose poskyriuose apžvelgiami Lietuvos Respublikos valdžios organai: Seimas, Prezidento institucija, Vyriausybė, teismai ir Lietuva Europos Sąjungoje. Trečiojo skyriaus „Kelias į nepriklausomybę“ (p. 66 – 97) keturiuose poskyriuose supažindinama su lietuvių išeivių ir disidentų pastangomis po 1940 metų okupacijos išlaikyti tautos sąmonėje gyvą Lietuvos nepriklausomybės idėją, kurią galiausiai sudėtingomis sąlygomis ėmė plėtoti ir 1990 m. realizavo Sąjūdis.

Šios dalies pati didžiausia padala – „Lietuvos pasiekimai“ (p. 98 – 716 ), apimanti 18 atsikūrusios Lietuvos Respublikos gyvenimo sričių: pradedant nuo aplinkosaugos ir baigiant žiniasklaida. Ši pirmoji leidinio dalis baigiama skyreliu „Naudota literatūra ir šaltiniai“ (p. 717 – 719).

Leidinio antroji dalis, t. y. knyga, struktūriniu požiūriu paprastesnė. Be trumpų skyrelių [„Pratarmė“ (p. 5) ir „Apdovanojimai” (p. 1190 – 1199 )],ją sudaro dvi padalos – skyriai: „In memoriam“ (p. 8 – 129 ) ir „Biografijos“ (p. 130 – 1189 ). Pirmojoje padaloje pateikiamos dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ypač nusipelniusių, bet jos dvidešimt penkerių metų sukakties nesulaukusių asmenų 264biografijos. Keliolika iš jų už nepriklausomybės atgavimą sumokėjusių savo gyvybėmis Vilniuje, Medininkuose ir kitur.

 Lietuvos žemėlapis

„Biografijų“ skyriuje pateikiami 2008 iškilių asmenybių 1990 – 2015 m. laikotarpio veiklos aprašymai ir jų mintys apie gyvenimą. Matyt, patiems šio kolosališko veikalo leidėjams knietėjo asmenybės problema – ką derėtų laikyti asmenybe? Todėl ir iš jų bus ėjęs skatinimas, kad turintys didelės patirties žmonės atsakytų į šį klausimą. Skaitant knygą, nesunku suvokti, kad asmenybių atranka „Biografijų“ skyriui nebuvo lengvas užmojis: ne visada aiškūs požymiai, pagal kuriuos prie asmens pavardės galima pridėti pažyminį „žymi asmenybė“. Tačiau šiame straipsnyje neketinama svarstyti tų kriterijų ir jais grįstų ginčytinų atrankos atvejų. Tai tolintų nuo mūsų tikslo paanalizuoti, kaip susiklostė leidinyje pateikiamų aktyviųjų Lietuvos žmonių skaičiai savivaldybėse.

Šią mūsų idėją subrandino skyriaus „Biografijos“ skaitymas. Iš anksto buvo suvokta, kad tas susiskirstymas bus nepaprastai didelis. Šiandien Lietuvoje yra 60 teritorinių savivaldybių. Bet kokios jos skirtingos! Štai turime Vilniaus miesto savivaldybę, kuriai 2014 m. (šie metai tinka ir kitoms) priklausė 540 000 gyventojų. Ar jai gali kuo prilygti, pavyzdžiui, Birštono (4000 gyv.) ar Neringos (3700 gyv.) savivaldybės, nors jų visų trijų administracinis rangas tolygus?

Gretinant asmenybių skaičius savivaldybėse, reikia turėti galvoje, kiek toji asmenybė priklauso kuriai savivaldybei. Juk mūsų laikais vargu ar rasis žmogus, kuris visą amžių pragyventų toje vietovėje, kurioje jis išvydo pasaulį. Asmenybės, kurias turime galvoje, gyvenamosios vietos pastovumu tikrai nepasižymi. Ir kuo iš mažesnės, nuošalesnės vietovės žmogus kilęs, tuo jam dažniau tenka keisti gyvenamąją vietą. Šiuo požiūriu žmogaus gyvenime yra pastoviausios dvi vietos: gimtoji ir mirties (dar ir palaidojimo vieta). Tačiau mes kalbame apie gyvuosius, tad kito pasirinkimo nelieka - tiktai asmenybes susieti su gimtuoju kraštu. Tebūnie jis to krašto – miesto ar miestelio, kitaip sakant, tos savivaldybės – atstovas, nors ten bus gyvenęs mažiau kaip metelius. Toks nusistatymas, kad ir ne be trūkumų, yra ir šio straipsnio autoriaus.

Atsižvelgiant į leidinyje apibūdintų asmenybių gimimo vietą, 60 savivaldybių išrikiuojama tokia eile. Pirmiausia eina keturi didieji Lietuvos miestai: Vilnius su 294 jame gimusiomis asmenybėmis, Kaunas – su 268, Šiauliai – su 69 ir Klaipėda – su 49. Panevėžys kažkodėl gerokai nuo jų atsiliko: su 33  (kaip ir kiti miestai) pritampa prie rajonų savivaldybių.

Iš šios kategorijos savivaldybių pirmauja Utenos rajono savivaldybė, kuriai atstovauja net 36 leidinyje esančios asmenybės. Taigi šiuo požiūriu rajonas lenkia Panevėžio miestą. O štai Marijampolės savivaldybė turi 33 rajone gimusius atstovus. Toliau leidinyje nurodoma, kad yra trys rajonai – Anykščių, Pasvalio ir Telšių, - kur yra gimę po 29 asmenybes. Plungės rajone jų 28. Po 27 gimusiais atstovais gali didžiuotis Biržų, Kėdainių ir Prienų rajonai. Kuklučiam Kelmės rajonui tenka 26 asmenybės, o Panevėžio ir Raseinių rajonuose jų nurodyta po 25. Šakių rajone gimusių asmenybių 23, iš Alytaus, Kretingos, Kupiškio ir Molėtų rajonų kilusių suskaičiavom po 22. Kauno, Lazdijų ir Trakų rajonuose gimusių įžymybių rasta po 21. Ne mažiau skirtinguose Lietuvos kampuose yra Radviliškio, Ukmergės, Varėnos ir Vilkaviškio rajonai, bet juose yra gimę po 20 leidinyje įrašytų asmenų. Keturios savivaldybės – Alytaus miesto, Mažeikių, Šilalės ir Šilutės rajonų per tuos 25 metus leidiniui pateikė po 19 jose gimusių asmenų. Po Zarasų rajono, davusio sąrašui 18 asmenybių, eina Joniškio, Kaišiadorių, Šiaulių ir Tauragės rajonai su 16 įžymių kraštiečių. Po 15 įžymybių priklauso Akmenės ir Klaipėdos rajonų savivaldybėms, po 14 – Ignalinos, Jurbarko ir Švenčionių savivaldybėms. Kitos savivaldybės rikiuojasi taip: Pakruojo (12) Skuodo (10), Jonavos (9). Širvintų (7) rajonų, Kazlų Rūdos (6), Vilniaus rajono (6), Druskininkų (5), Kalvarijos (5), Palangos (5), Rietavo (4), Elektrėnų (3), Pagėgių (3), Birštono (1), Neringos (1) ir pagaliau Visagine gimusio nerasta nė vieno įžymaus asmens.

Toks savivaldybių išrikiavimas, sakytume, gana mechaniškas ir visiškai neatskleidžia jų reikšmės Lietuvos respublikai. Bet gal įmanoma išrikiuoti savivaldybes pagal realias galimybes, pagal tam tikrą bendrąjį koeficientą, rodantį jų socialinį pajėgumą? Tokio savivaldybių rikiavimo pamato, kad ir ne absoliučiai tikslaus, esama: tai bendrojo savivaldybių gyventojų skaičiaus santykis su leidinyje nurodytų iš jų kilusių asmenybių skaičiumi. Galimi du šio santykio nustatymo variantai. Pirmasis variantas, kai santykis nustatomas tūkstančiui ar dešimčiai tūkstančių gyventojų. Jis nepatogus mums tuo, kad gaunama daug trupmenų. Patogesnis antrasis variantas, kai savivaldybės gyventojų skaičius dalomas iš leidinyje minimų asmenybių skaičiaus. Taip nustatome, kiek gyventojų „deleguoja“ į leidinio sąrašą vieną asmenybę. Skaičiuojame sveikaisiais skaičiais. Pavyzdžiui, jei savivaldybėje yra 10 000 gyventojų, o leidinyje randame joje gimusius 5 asmenis, 10 000 dalijame iš 5 ir gauname 2000.

Lietuvoje yra 6 rajonų savivaldybės, kur vienam leidinyje nurodytam asmeniui tenka mažiau kaip 1000 gyventojų: Molėtų ( 860), Kupiškio (863), Pasvalio (939), Zarasų (944), Biržų (950) ir Lazdijų (987; gyventojų skaičius 2017 m.).

Daugiausia savivaldybių (28) į leidinio sąrašą „deleguoja“ vieną įžymų asmenį nuo 1000 iki 1999 gyventojų: Anykščių (1000), Prienų (1037), Kauno miesto (1100), rajonų – Utenos (1130), Kelmės (1150), Rokiškio (1151), Varėnos (1200) Plungės (1220), Alytaus (1227), Ignalinos (1285), Šilalės (1305), Šakių (1343), Akmenės (1400), Raseinių (1400), Panevėžio ( 1480), Joniškio (1500), Šiaulių miesto (1521), rajonų – Telšių (1551), Trakų (1571), Marijampolės (1788), Jurbarko (1800), Kretingos (1800), Vilniaus miesto (1837), rajonų – Švenčionių (1857), Ukmergės (1875), Pakruojo (1900), Skuodo (1900) ir Kėdainių (1950).

Iš 13 savivaldybių į leidinio sąrašą įtrauktas vienas įžymus asmuo nuo 2000 iki 2999 gyventojų: Rietavo (2000), Kazlų Rūdos (2000), Kaišiadorių (2062), Kalvarijos (2200), Šilutės raj. (2210), Širvintų raj. (2480), Šiaulių raj. (2623), Tauragės raj. (2625), Neringos (2700), Mažeikių raj. (2900) ir Alytaus miesto (2947).

5 savivaldybės vieną asmenybę „deleguoja“ į leidinio sąrašą nuo 3000 iki 3999 gyventojų: Pagėgių (3000), Palangos (3000), Klaipėdos miesto (3200), Panevėžio miesto (3240) ir Klaipėdos raj. (3460). Trijose savivaldybėse šis santykis dar didesnis: Birštono (4000), Kauno raj. (4154), Druskininkų (4200), o keturiose savivaldybėse jis ypač didelis: Jonavos raj. (5000), Elektrėnų (8000), Vilniaus raj. (15 800) ir Šalčininkų (33 000).

Išryškintą įvairovę bus lėmusi ne viena priežastis. Jei įžymybės būtų surašomos ne pagal gimimo, bet pagal tą vietą, kurioje augo, mokėsi, kur gyvena ir veikia, Visaginas turbūt galėtų pasigirti ne viena šiame mieste subrendusia asmenybe. Žymusis irkluotojas Jevgenijus Šuklinas, Lietuvos olimpinės rinktinės narys, pasaulio ir olimpinių žaidynių prizininkas, gimęs Rusijos mieste Glazove, užaugęs Visagine yra Visagino miesto garbės pilietis ir savivaldybės tarybos narys. Jis pats sakosi, kad savojo miesto Visagino nekeistų į jokį kitą nei Lietuvos, nei Europos didmiestį, ir turi idėjų tiek Visagino miesto, tiek Ignalinos ateičiai.

Visaginas ne tik sportininkų, bet ir muzikantų ugdymo miestas. Žinoma operos dainininkė Ona Kolobovaitė gimė Zarasuose. Visagine ji baigė ne tik „Verdenės“ vidurinę mokyklą, bet ir Česlovo Sasnausko muzikos mokyklą. O Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jos vokalo mokytoja buvo profesorė Sigutė Stonytė, bet Kolobovaitė „Asmenybių“ leidinyje neminima.

Dėl mažo Vilniaus krašto atstovų skaičiaus kas ne kas gali įtarti tam tikrą tautinį atsainumą. Aš to negalėčiau šiam leidiniui prikišti: kiek jame rusų, lenkų, net karaimų ir kitų tautybių žmonių! O jeigu jų mãža iš Šalčininkų ar Vilniaus rajonų, tai dėl to pirmiausia reikėtų dairytis tų rajonų gyventojų daugumos dvasinėje struktūroje. Šis savitumas prasikiša net ištisai lietuviškų savivaldybių duomenyse. Kuo paaiškinti, kad, pavyzdžiui, Molėtų rajono savivaldybėje iš 860 gyventojų vienas patenka į leidinį, nors šio rajono raidos sąlygos toli gražu nebuvo ypač palankios, o štai Kauno rajono vienas patenka iš 4154, Klaipėdos rajono – vienas iš 3460. Negi kas skriaudė šiuos rajonus? Čia, kaip ir minėtuose Rytų Lietuvos rajonuose, susiduriame su tam tikromis socialinės psichologijos problemomis ir ypatybėmis. Deja, man rodos, kad jos vargu ar Lietuvoje mėginamos kelti, o juo labiau gvildenti. Tarkim, du kaimynai miestai – Šiauliai ir Panevėžys. Abu apyvienodžio dydžio: 2014 m. duomenimis, pirmajame buvo 105 000, o antrajame – per 107 000 gyventojų. Abu žymūs Lietuvos ekonomikos, kultūros ir švietimo centrai. Tuo tarpu iš jų kilusių leidinyje įrašytų asmenybių skaičius skiriasi daugiau kaip dvigubai: Šiauliuose jų 69, Panevėžyje – 33.

Šie skirtumai susiklostė per kelis amžius, ir jų išlyginti nepavyktų per dešimtmečius. Tačiau  mūsų straipsnis ir neturi tikslo skubinti imtis kokių nors išlyginamųjų priemonių. Tad prašom jį traktuoti kaip gana netobulą mėginimą, remiantis vieno vertingo leidinio duomenimis, nupiešti Lietuvos kultūrinį žemėlapį.

Atgal