VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

11.28. Sovietmečio palikimas: purvinos smėliadėžės ir šunų bei kačių atmatos...

Dainius Ručinskas
LŽS narys
Jeigu kas jums pasakys, kad mūsų šalyje neliko varganų sovietinio gyvenimo pėdsakų - netikėkite.
Štai jums konkretus vaizdelis: Vilniaus Savanorių prospekto daugiabučių namų kvartalo tarpe įsispraudusi vaikų žaidimo aikštelė. Joje į duobę pripilta šiek tiek smėlio, aplink - du sulūžę suoliukai, toliau - dvi nuo neatmenamų laikų suklypusios įkyriai girgždančios neva supynės. Ir čia pat - kaip sakoma, pats “cimusas” - metalinės nuo dažų apsilupinėjusios laipynės. Jomis noriai karstosi vaikai, nors pasakyčiau, kad tai nėra visiškai nepavojinga.
Kitoje aikštelės pusėje stovi trys metaliniai stovai, ant jų stropus švaros sergėtojas įnirtingai daužo savo kilimą. Greta dulkėse laksto vaikai.
Tokį vaizdą matant pro buto langą jau keliasdešimt metų mane apima šventas siutas. Beje, vakarais įžūlūs vairuotojai aikštelėje stato savo mašinas, rytais išvažiuodami palieka tepalų dėmes.
Tai ar per tiek metų vietinė seniūnija nesugebėjo rasti lėšų vaikų žaidimo aikštelei aptverti. Pagaliau tam didelių pinigų ir nereikėtų - sukalei medinius žiogrelius, ir gražu, ir šunų šeimininkai savo augintinių rytais nevedžiotų po aikštelės žolyną atlikti jų gamtinius reikalus..
Pagaliau, ar daug lėšų reikėtų pastatyti kelis suoliukus, staliukus prie jų pasėdėti anūkus prižiūrintiems seneliams. Beje, vaikai labai norėtų žaisti krepšinį, tai sunku būtų vietoj metalinių strypų pastatyti du krepšinio stovus?
Taigis kaipgis, kaip sakė Vingių Jonas, kur čia paskubėsi, vaikai užaugs kiemuose ir be žaidimų aikštelių. Mums valdininkams biurokratams ir taip patogu gyventi. Netrukdykit!

Atgal