VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

11.18. Socialinės apsaugos sistemai – 100 metų: reikšmingiausi ir įdomiausi faktai

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, 1918 m. nacionalinė socialinės apsaugos sistema pradėta kurti taip, kad stabilizuotųsi padėtis po karo. Pirmiausia dėmesys buvo skirtas apsaugai nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir sveikatos apsaugai.

Tuo metu buvo nemažai pažangių iniciatyvų, skirtų socialinės apsaugos sistemos kūrimui, kurias teko atidėti arba atsisakyti dėl pinigų stygiaus. Kita vertus, daug ypač pažangių darbų buvo atlikta dar tais pačiais 1918 m. Kad socialiniais reikalais būvo rūpinamasi žvelgiant plačiai, rodo faktas, jog tuo metu Lietuvoje moterims suteikta teisė balsuoti, kuomet kai kuriose Europos valstybėse ši teisė įsigalėjo tik po II pasaulinio karo.

Šiemet Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai kaip moderniosios Lietuvos institucijai – 100 metų. Per vieną amžių šalies socialinės apsaugos sistema išgyveno ir sukūrimo, ir atkūrimo etapus, vis siekdama atliepti į besikeičiančius žmogaus poreikius, kad būtų sudarytos sąlygos kiekvienam savarankiškai, atsakingai, oriai ir laimingai gyventi.

Iš visų socialinės apsaugos sistemos virsmų per 100 metų pabandėme atrinkti tuos faktus, kurie kartais nebūtinai labiausiai patraukia dėmesį, bet yra reikšmingi, ir tuos, kurie galbūt ne tiek reikšmingi, kiek netikėti ir įdomūs.

Ministerijos įsteigimas

Jau 1918 m. Vilniuje, susikūrus pirmajai Lietuvos vyriausybei, buvo įsteigta atskira Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija su Socialinės apsaugos, Maitinimo ir Darbo departamentais. Vėliau, 1919 m. pradžioje, vyriausybės buveinę perkėlus į laikinąją sostinę Kauną, Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija buvo pertvarkyta į dvi ministerijas: Darbo ir socialinės apsaugos bei Tiekimo ir maitinimo. Darbo ir socialinės apsaugos ministerija, neilgai tegyvavusi, 1919 m. spalio 29 d. įstatymu buvo likviduota, o jos darbas pavestas Vidaus reikalų ministerijai, įsteigiant naują Darbo ir socialinės apsaugos departamentą su trimis skyriais: Darbo, Socialinės apsaugos ir Tremtinių grąžinimo.

Nuo 1924 m. pradžios Darbo ir socialinės apsaugos departamentas pertvarkytas į Vyriausiąją darbo ir socialinės apsaugos inspekciją, kuri 1937 m. vėl pavadinta Darbo ir socialinės apsaugos departamentu. Apie dvidešimt metų čia buvo koncentruojamas valstybinio socialinės apsaugos darbo vykdymas ir tvarkymas. Socialine apsauga vadinta valstybės globa tų gyventojų, kurie dėl savo socialinės būklės negali savęs iki galo, kaip reikiant aprūpinti ar sudaryti tinkamas sau gyvenimo sąlygas greta kitų, šiuo požiūriu pajėgių gyventojų sluoksnių.

Socialinis draudimas

Nedarbo draudimo užuomazgas galima įžvelgti dar 1919 m. Tada buvo priimti Darbo biržų įstatymai ir numatytos nemokamos paslaugos ieškantiems darbo ir ieškantiems darbininkų. Darbo biržas išlaikė savivaldybės savo lėšomis, o bedarbiams buvo organizuojami viešieji darbai ir duodami pietūs varguomenės valgyklose.

1926 m. pradėti drausti susirgusieji. Šiuo draudimu privalomai turėjo būti draudžiami visi, kas dirba pramonės ir amatų, statybos, susisiekimo, prekybos įmonėse, valstybės ir savivaldybės įmonėse, taip pat įstaigų ir privačių asmenų samdomi tarnai ir darbininkai. Įdomu tai, kad ligos draudimu buvo draudžiami ir apdraustų asmenų šeimos nariai – dažniausiai darbininkų žmonos ir vaikai.

Tarpukario Lietuvoje buvo paplitusi labdaringa filantropinė veikla. Ją palaikė ir valstybė.

Žemės ūkio darbininkai pradėti drausti nuo nelaimingų atsitikimų darbe 1938 m. Juo privalomai buvo apdrausti visi nuolatiniai, sezoniniai ir padieniai žemės ūkio darbininkai, amatininkai, žemės ūkių valdytojai (samdytojai) bei jų šeimos nariai.

Po Antrojo pasaulinio karo, įsigaliojus sovietinei socialinės apsaugos sistemai, keletą dešimtmečių motinystės atostogos truko du mėnesius iki gimdymo ir du – po gimdymo. Atostogos priklausė visiems, o į piniginę paramą, paramą produktais ar medžiaga vystyklams pasigaminti teisę turėjo tik daugiavaikės motinos ir žuvusių karių šeimos, taip pat šeimos, kurių uždarbis buvo labai nedidelis.

Lietuvoje kurį laiką galiojo ypač griežtas SSRS (Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos) šeimos kodeksas, kuris draudė santuokas su užsieniečiais ir skatino ką tik pagimdžiusias mamas grįžti į darbą bei dirbti pilną darbo dieną.

Lietuviai pirmieji Sovietų Sąjungoje pradėjo socialinio draudimo problemas gvildenančių televizijos tiesioginių laidų transliaciją – aiškino įstatymus ir atsakinėjo į klausimus. O Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, anuomet „Socialinio aprūpinimo“, vėliau „Darbo ir socialinio aprūpinimo“, buvo vienintelė institucija, kurioje sovietmečiu visa raštvedyba vyko lietuvių kalba. Į priekaištus ministerija atsakydavo, kad, norint tiksliai vykdyti įstatymą, žmonės turi patys jį suvokti, todėl lietuvių kalba – būtina.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę socialinio draudimo sistema buvo atskirta nuo aprūpinimo, vėliau pervadinto socialine parama, iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų. Tai yra, buvo įtvirtintos dvi skirtingos socialinės apsaugos finansavimo sistemos ir šių sričių kompetencijos, o socialinio draudimo biudžetas įteisintas kaip savarankiškas biudžetas, iš kurio mokamos socialinės išmokos tik šiuo draudimu apdraustiems asmenims ir jų šeimos nariams.

Iš Lietuvos profesinių sąjungų 1990 m. valstybės žinion perimtas valstybinis socialinis draudimas ir nustatyta, kad darbininkams, tarnautojams ir kolūkių nariams, kuriems taikomas valstybinis socialinis draudimas, laikinojo nedarbingumo pašalpa būtų mokama nustatyta tvarka, nepriklausomai nuo to, ar jie yra profsąjungų nariai. O naujai įsteigtos Vyriausiosios valstybinio socialinio draudimo valdybos teritoriniai skyriai pradėjo registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti valstybinio socialinio draudimo biudžetą.

Lietuva buvo viena pirmųjų postkomunistinių šalių, sukūrusių duomenų bazę, kurioje kaupiama visa socialiniam draudimui reikalinga statistinė informacija apie kiekvieną šalyje apdraustąjį. Tokia duomenų bazė sukurta dar 1994 m.

Nuo 1996 m. valstybės lėšomis pradėtos drausti motinos, auginančios vaikus nuo 1 iki 3 metų, ir būtinosios tarnybos kariai, o nuo 2000 m. valstybės lėšomis draudžiami tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių, bendrijų dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai bei vienas iš visiškos negalios neįgaliojo tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka pripažintas visiškos negalios neįgaliojo globėju arba rūpintoju, slaugantis namuose visiškos negalios asmenį. Šie asmenys drausti tik valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai gauti.

Darbo sritis

1933 m. darbdaviai buvo įpareigoti mokėti atleidžiamiems darbininkams pinigines kompensacijas, kurių dydis priklausė nuo darbo stažo. Tai kažkiek pagerino darbininkų padėtį įmonėse, o atleistiesiems užtikrino šiokią tokią paramą. Bet įstatymas nebuvo suderintas su kitais įstatymais, todėl dažnai jis buvo apeinamas.

Per dešimtmetį šalyje įvyko persiliejimas iš valstybinio sektoriaus į privatųjį. Jei 1989 metais privačiame sektoriuje dirbo tik 20 proc., tai 1998 m. – daugiau nei 60 proc. visų dirbančiųjų.

Lietuvoje įtvirtinta 40 darbo valandų savaitė. Šį ir panašius klausimus, kurie užtikrina aukštesnius darbo ir socialinės apsaugos standartus leido apibrėžti tai, kad Lietuva ratifikavo pagrindines Tarptautinės darbo organizacijos konvencijas. Beje, Lietuva į šią organizaciją įstojo dar 1921 m., o narystę atnaujino 1991 m.

Kad nuolatos būtų derinami profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų ir valstybės institucijų interesai, jau daugiau nei 20 metų veikia Trišalė taryba, kuri tarpusavio susitarimais sprendžia socialines, ekonomines ir darbo santykių problemas. Vienas naujausių šios Tarybos darbų – tarimasis dėl minimalios mėnesio algos didinimo.

Pensijos

Tarpukario metais pensijas galėjo gauti tik valstybės tarnautojas, karys ar pasižymėjęs visuomenės veikėjas. Kadangi šalies gyventojų daugumą sudarę ūkininkai ir žemdirbiai nebuvo draudžiami, todėl senatvėje jais rūpindavosi giminaičiai.

Pensijų sistema tarpukario Lietuvoje nebuvo universali. Individualaus pobūdžio įstatymais buvo skiriamos personalinės pensijos. Pavyzdžiui, dr. J. Basanavičiui už neužmirštamus lietuvių tautos atgimimo metu nuopelnus nustatyta 2 000 auksinų pensijos kas mėnesį iki gyvos galvos. Įvedant litus 1922 m., auksinai į litus pradėti keisti oficialiai nustatytu kursu – 1 litas už 175 auksinus. Tai reiškia, kad dr. J. Basanavičiaus pensija tuomet buvo 11,4 litų.

Iki 1995 m. galiojo sovietinis pensijų skyrimo ir mokėjimo įstatymas. Pagal jį skiriamos pensijos dėl hiperinfliacijos beveik kas mėnesį buvo indeksuojamos: proporcingai didinamos arba tiesiog prie visų pridedama vienoda suma. Nepaisant to,  pensijos nuolat nuvertėdavo. Pavyzdžiui, 1991-1993 m. pensijos nuvertėjo beveik keturis kartus. Tačiau tiek pat nuvertėjo ir atlyginimai, o pensiją netgi  tuo laikotarpiu pavyko palaikyti maždaug 42-45 proc. vidutinio darbo užmokesčio lygio.

Įsigaliojus naujam pensijų įstatymui, prasidėjo pirmoji pensijų sistemos reforma. Ši reforma arba, tiksliau, pirmą kartą Lietuvos istorijoje sukurta visa apimanti pensijų sistema pasižymėjo atskirtomis paramos ir draudimo kompetencijomis, buvusios pensijų privilegijos arba panaikintos, arba perkeltos į specialią valstybinių (ne draudimo) pensijų sistemą, kuri turėjo palaipsniui išnykti arba virsti profesinių pensijų sistema, o socialinio draudimo pensijos sudarytos iš pagrindinės ir papildomos dalių.

Iki 1995 m. nustatytas senatvės pensijos amžius buvo 55 m. moterims ir 60 m. vyrams. Nuo tų metų senatvės pensijos amžius kasmet buvo didinamas moterims 4 mėnesiais per metus, o vyrams – dviem mėnesiais per metus ir nuo 2009 m. buvo nustatytas 60 m. moterims ir 62 m. 6 mėn. vyrams. O nuo 2012 m. kasmet senatvės amžius moterims didinamas 4 mėnesiais, vyrams – 2 mėnesiais, kol 2026 m. pasieks 65 m. ribą vyrams ir moterims.

Iki 1995 m. būtinasis valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas senatvės pensijai buvo nustatytas 20 metų moterims ir 25 metai vyrams. Būtinasis valstybinio socialinio pensijų draudimo nuo 1995 m. stažas kasmet buvo didinamas vienais metais vyrams ir moterims, kol pasiekė 30 metų (1999 m. – vyrams ir 2004 m. – moterims). Nuo 1995 m.minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas senatvės pensijai yra 15 metų.

Išankstinės senatvės pensijos pradėtos skirti nuo 2004 m. asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne daugiau kaip 5 metai, ir kurie yra įgiję būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, paskutiniais 12 mėnesių yra registruoti bedarbiais, nedirba ir negauna jokių kitų išmokų. Nuo 2012 m. išankstinės senatvės pensijos skyrimui nebereikalaujama būti paskutinius 12 mėnesių registruotu bedarbiu.

Nuo 2004 m. pradėjo veikti pensijų kaupimo sistema. Kiekvienas asmuo, nesukakęs senatvės pensijos amžiaus, apdraustas pensijų draudimu, galėjo sudaryti pensijų kaupimo sutartį ir dalį savo valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų kaupti pensijų fonde. Atsižvelgiant į tai, kad dalis valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos yra kaupiama pensijų fonde, už kaupimo laikotarpius yra mažinama senatvės pensija. 2012 m. priimti įstatymų pakeitimai, kurie įteisino kaupimą senatvės pensijai iš trijų skirtingų šaltinių. Nuo 2013 m. nauji pensijų kaupimo dalyviai sudarė pensijų kaupimo sutartis naujomis sąlygomis, kai kaupiama valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalis ir nuo 2014 m. asmens lėšomis mokama įmoka bei iš valstybės biudžeto skiriama įmoka. Dėl pasikeitusių dalyvavimo pensijų kaupime sąlygų, 2013 m. esami pensijų kaupimo dalyviai turėjo apsispręsti dėl tolesnio dalyvavimo pensijų kaupime – toliau kaupti buvusiomis sąlygomis, stabdyti kaupimo įmokų pervedimą arba kaupti naujomis sąlygomis.

Socialinė parama ir paslaugos

Visiems valstybės tarnautojams 1923 m. pradėtas mokėti „vaikų priedas“ – už kiekvieną vaiką po 10 litų per mėnesį, kol vaikui sueis 14 metų. Už 10 litų tuomet galėjai nusipirkti 20 kiaušinių, kilogramą rūkytų lašinių ir litrą grietinės.

Nuo 1990 m. daug pašalpų buvo mokama neatsižvelgiant į šeimos gaunamų pajamų dydį. Po ketverių metų išsikeltas tikslas siekti, kad socialinė parama būtų teikiama tik tiems asmenims, kurie negali be jos išsiversti, o socialinės paramos sistemą organizuoti taip, kad būtų stiprinamas pačių asmenų aktyvumas ir atsakomybė už save ir savo šeimą, siekiant sumažinti priklausomybę nuo socialinės paramos.

„Socialinė parama turi būti tokia, kad asmuo (šeima) norėtų dirbti bei taupyti“. Tokia nuostata buvo įtvirtinta 1994 m. pasirašytoje Socialinės paramos koncepcijoje. Tai buvo vienas pirmųjų teisės aktų Lietuvoje, kuris nubrėžė socialinės paramos ir paslaugų gaires.

Jeigu anksčiau Lietuvoje išmokos vaikams buvo mokamos tik dviem atvejais – kol vaikui sukanka 3 metai ir kai šeima augina 3 ir daugiau vaikų – tai nuo 2004 m., sekant daugumos Europos šalių pavyzdžiu, kiekvienas vaikas remiamas nuo jo gimimo iki pilnametystės.

Tarptautiniai reikalai

Pasiekti sutarimai dėl Komandiruojamų darbuotojų direktyvos, patvirtintas nuo 2014 m. pradėjęs veiklą Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondas, dėmesys užimtumo – ypač jaunimo – situacijos gerinimui, geresnei darbuotojų apsaugai ir socialinei įtraukčiai. Visa tai nuveikta 2013 m. Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai.

2004 m. ratifikuota Jungtinių Tautų Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, kuri užtikrina visapusišką moterų vystymąsi, faktinės vyrų ir moterų lygybės įtvirtinimą, vienodas galimybes karjeros srityje, garantuoja apmokamas arba socialinėmis garantijomis aprūpintas motinystės atostogas neprarandant darbo vietos ir kitas teises.

Kad Lietuva galėtų 2018 m. įstoti į Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), pirmą kartą EBPO ekspertai išsamiai įvertino Lietuvos socialinės apsaugos sistemą, užimtumo politiką ir darbo santykių reguliavimą. Viena iš Lietuvai pateiktų rekomendacijų buvo, siekiant sumažinti pensijų lygio mažėjimą ir vyresnio amžiaus asmenų skurdą, turi būti teikiamos mokesčių subsidijos pensijų sistemai, todėl nuo 2019 m. visa bazinė pensija bus finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, o ne socialinio draudimo įmokomis.

Jeigu jaunuolis dar neturi 35 metų, bet turi noro gilinti specialybės ir kalbos žinias, studijuoti, dirbti atostogų metu kitoje susitariančioje valstybėje bei pažinti jos visuomenę ir kultūrą, verta žinoti, kad šiuo metu Lietuva turi dvišalius susitarimus dėl jaunimo mainų ar darbo atostogaujant programos su tolimosiomis šalimis – Kanada ir Naująja Zelandija. O su Australija, Argentina, Japonija, Peru, Pietų Korėja, Singapūru tokie susitarimai kaip tik dabar rengiami.

Atgal