VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

10.30. Pavirtai į kryžių

Nijolė Kavaliauskaitė – Hunter

Visą praleistą Žemėje gyvenimą Tu kryžių nešei, klupai ir stojaisi, ne vieną kartą lyg beržas kryžkelėje stovėjai, galva sviro, nes kankino nežinia kurion Tėviškės pusėn pasukti. Ne vieną kartą smaugė mintis nutraukti gyvenimo siūlą, bet įsipareigojimai ir pečius slegianti atsakomybė vertė stotis ir eiti. Ne vien kryžkelės, pakeleiviai tave klaidino, bet ir pats Gyvenimas raitė, stumdė, sukiojo sąnarius, laužė tavo valią, bandė ir kankino apleisdamas išgydomomis ir neišgydomomis ligomis ir pagaliau vieną dieną paskelbė nuosprendį: mirti savo kūno skausmuose. Degti ir lyg žvakei sudegus užgesti, tačiau išlikti prietelių atminty. Nuo tos nuosprendžio dienos, lyg ąžuolas išrautas iš pačių šaknų, visiškai palaužtas ligos, atgulei į medinę lovą. Kitos tau nereikia, tu išeini ir prabanga tavo likimo nebepakeis. Ištiesęs kojas atsidusęs nusiminei, dar ne visi takai išvaikščioti, dar ne visi rytmečiai pasitikti, dar ne visos giesmės išgirstos. Bandei priešintis, tačiau nei geležine tapusi valia, nei žemaitiškas charakteris nebepadėjo. Dievas iš tavęs atėmė brangiausią turtą – sveikatą, suteikdamas slaptą viltį, kad ten jis tave aprūpins viskuo.

Pixabay.com 

Jis tau buvo paskyręs laiką kada išeiti, bet tu jo nežinojai, nes jis buvo įrašytas Dangaus dokumente vos tau užgimus. Išeiti ruošeisi liūdėdamas ir savęs gedėdamas, nes buvai prisirišęs prie praeities prisiminimų, sendaikčių, namiškių. Kankino nežinia: kur ir kuria kryptimi išvyksti? Tarsi šiaudas paliktas šaltame gruodyje, bandei priešintis likimui, nes nenorėjai palikti to, ką užgyvenai, į ką visas jėgas sudėjai. Buvai labai prisirišęs prie nuodėmių. Filosofiški kunigo pamokslai pro vieną ausį įėję, pro kitą išėjo.

Kuomet tavo kūno jėgos išseko ir paskutinis lašas išdžiūvo, atsidusęs išėjai. Tą minutę prie tavo patalo sėdėjusieji už lango išgirdo žingsnius, apsižvalgė, bet siluetų nematė. Bekūniams reikėjo tavo sielos. Pasiimdami tavo sielą, kūną paliko. Jis akimirksniu tapo šaltas ir kurčias. Verksmai ir aimanos liko neišgirstos.

Numazgotas besielis buvo apipintas giesmėms, kurios pamaldžiai tirpo erdvėje. Jose įsikūnijo prašymas atverti Dangaus vartus ir jame apgyvendinti tave. Ne šiaip, bet suteikti sielai ramybę ir palaimą. Apie kūną niekas nebeužsiminė. Bandydami širdis palenkti tavon pusėn, giedoriai šlovino visus šventuosius. Jų buvo daug, nė vienas neliko pamirštas. Giesmėms talkino žvakių liepsna. Jų kaitri liepsna priminė kaitriai degusią, bet dabar užgesusią tavo širdį. Kūnas ilsėjosi. Dievas tris dienas paskyrė jį apraudoti. Per tą tarpsnį išskaičiavau tavo pakitusius sąnarius, išmylėjau kiekvieną veido bruožą. Laiko buvo užtektinai. Atėjo minutė jį išlydėti ir užkasti. Jo lūkuriavo Žemė, linkusi priglausti ir saugoti. Atšlepsėję į amžinojo atilsio vietą, sustojome. Užklodami žemėmis tave čia ir paliksime. Jos klusniai pasiėmė tavo kūną. Paliko ramu, nes žinojau, kad tu jos glėbyje.

Tu neišnykai, tik pavirtai į stovintį kryžių, kuris niekuomet nebeprabils. Kryžiai nekalba, tik liudija. Stovėdamas bylos, kad tu gyvenai ir ant savo pečių nešei kasdienių vargų ir rūpesčių naštą. Ir čia tave vėtros bandys, mėgins tavo stiprumą, šalnos rodys dantis, o sniegas ir gruodas be gailesčio plieks botagu. Tau nebeskaudės, nes tu medinis. Viena tavo dalis žiūrės kairėn, kita dešinėn, o trečia rems dangų. Ant jo bus vietos pavargusiam paukščiui nutūpti. Žinau, kad tu pakelsi šią savo transformaciją. Persikūnijimas padarė tave nebylų, bet amžiną.

Atgal