VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

10.01. Mačiau ir matau...

Vanda Vasiliauskienė

Žaviuosi lietuvių tautos dvasiniu spindesiu. Mačiau lietuvių tautos šeimų katalikiškų tradicijų laikymąsi, Tėvynės meilės ir Dievo gyvenimą visoje žmogaus esybėje. Supratau: apiplėšta, apdraskyta maža tauta galiūnių valstybių neįveikiama, jei ji didelė savo dvasia.

Susivokiau, kodėl virš mūsų Tėvynės besiniaukiantis dangus, atplaukiantys juodi debesų kamuoliai, iš tolo girdimas griausmas, pagaliau kryžminiai žaibai, perkūniškas trenksmas mūsų tautos nepartrenkė. Supratau, kodėl mūsų fizikos mokytojas paliko mus mokyklos suole veltui jo belaukiančius... Supratau, kodėl mūsų Alytaus gimnazijos, žaliai dažytos (vilties simbolis) gabus žymus matematikas Bajerčius leido prikalti save prie tvarto kaip Kristų...

Šitai buvo mums, jaunimui, ne baimės, o patriotizmo pamoka, kaip apginti kilnią idėją ir mokėti už ją mirti. Mačiau partizanų kūnus, išmėtytus po turgaus aikštę... Girdėjau kankinių riksmą... Girdėjau šūvius, regėjau šiltą nesustingusį kraują... Visi jie atidavė savo gyvenimą sutraukydami vergovės pančius. Nepabūgo ir nepabėgo iš kovos lauko. Savo dvasiniu spindesiu lietuviai buvo pavyzdys pasauliui. Medininkų tragedija, Sausio 13-osios aukos... Savo tautos spindesį matau su pasididžiavimo džiaugsmu, bet su ašara akyse.

Nemačiau ir negirdėjau tautos, pačios savęs taip nekenčiančios. Žvelgiu į šių dienų Tėvynės žmones su  maironišku skauduliu širdyje. Bėga iš Tėvynės į užsienius pati gyvybingiausia jėga pasisotinti. Mūsų ponai pro pilvo kalną žmogaus nemato, kaitinasi Kanarų salose kaip katinai prieš saulę... Kitos šalys lietuviams dosnios, tik ne Lietuva – vargo lopinėlis... Gerovė tik kyšininkams, stambiems žemvaldžiams, stambiems verslininkams... Toks moralinio iškrypimo, dvasinio luošumo pavyzdys, nepatrauklus pasauliui.

Ponai!

Apkars balta duona, jei širdyje nebus meilės žmogui – tik milijonai (pagal Maironį).

Pasimetusi pusė Lietuvos, nepasimokiusi iš savo klaidų. Taiko ir vis nepataiko, prašauna pro šalį. Atėjo metas ne tik klausyti, bet ir girdėti, kas migdo saldžiais pažadais rytojuje. Rytojaus nebus, nes pabudę kitą dieną gyvensite vėl dabartimi be rytojaus. Taip tęsis iki gyvenimėlio be pabaigos. Atėjo metas matyti ištvermingai besitriūsiančius Tėvynei, tau, žmogau. Tuos, kurie  ne pažadais, o dabartimi gyvena ir skina kelią  į tavo, žmogau, geresnę būtį...

Išminties tau, pavargęs tautos žmogeli...

 

Atgal