VISUOMENĖ
08.09. Ignoravimas – geriausia diskusija(sentencijos autorius nežinomas)
Regina Kuzmaitė–Norkevičienė
Perskaičiau Zitos Astos Alaunienės straipsnį „Valstybinės lietuvių kalbos būklė mokyklose – ką galima taisyti jau dabar“ (Gimtoji kalba, 2018 m. gegužė). Atrodytų viskas taip aiškiai ir nuosekliai išdėstyta – tik reikia geros valios atidžiai paskaityti ir bendromis jėgomis negeroves taisyti. Straipsnis ne vienintelis. Jo autorė tuo klausimu jau rašo seniai – ir rimtai, ir humoristiškai. Deja, atgarsio jokio. Kas tai? Nesupratimas? Nepritarimas? Užsispyrimas? Juk toks neplatus ratas žmonių, sprendžiančių mokyklų lituanistikos problemas. Argi negalima paprasčiausiai susėsti ir išsiaiškinti. Juk docentė Z. Alaunienė per visą savo – mokslininkės ir praktikės kelią sprendė būtent rišliosios kalbos, rašinio mokymo problemas. Nejaugi visas jos darbas nėra vertas jokio dėmesio? Girdėjau tarp kai kurių mokslininkų sklandantį pusiau anekdotinį posakį: „Geriausia diskusija – ignoravimas“. Gal ir ciniška, bet patogu: kieno rankose galia ar/ir įvairių fondų pinigai, tam nebūtina gaišti laiką įsiklausant į kitokią nuomonę. Tokiu atveju nebegalioja nei elementarūs logikos reikalavimai, nei rašinių tipų sampratos, nei daugelio mokytojų mintys, – mūsų galia, mūsų tiesa.
Pixabay.com nuotr.
Tai nėra nauja. Dešimtmečiais galiojo nuostata: „Viena partija – viena tiesa“. Deja, jau ne pirmą dešimtmetį ryškėja kitokia praktika: kas moka prieiti prie Soroso fondo ar kitokių pinigų šaltinių, tas laimi konkursus, rengia programas, vadovėlius. Normalūs pedagogai, literatūrologai – ne konkurentai. Tad metai po metų tęsiasi nesusipratimai ir dėl programų, ir dėl abitūros egzamino temų, ir dėl rašinių klasifikavimo bei jų vertinimo.
Suprantama: literatūrologams, aukštųjų mokyklų dėstytojams patinka gražiai suformuluotos literatūrinės temos, tik nesusimąstoma, kas jas rašys – doktorantai ar abiturientai. Nusileisti iki vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos lygio save gerbiantiems mokslininkams tarsi nedera. Nuo pat mokyklų reformos užuomazgų dar 1988 ar 1989 metais išlieka ta pati nelaimė: jos ideologai bei vykdytojai tolimi būtent savo meto vidurinei bendrojo lavinimo mokyklai. Į ją žvelgiama iš aukščiau ir toliau – iš aukštosios mokyklos humanitarinio fakulteto, iš literatūrologų pozicijų. O tai prasidėjo dar nepriklausomybės pradžioje, kai į aukštas pareigas Švietimo ir kultūros ministerijoje atėjo tikrai verta pagarbos septyniasdešimtmetė literatūrologė. Abiturientams siūlytos gražios, prasmingos temos, deja, užmirštant, jog jie – ne doktorantai. Tiesa, logikos klaidų klasifikuojant temas tuo laiku dar nebūta, o neliteratūrinės, vadinamos laisvosios temos būdavo ir įdomios, ir mokiniams prieinamos.
Pixabay.com nuotr.
Laikai keičiasi. Bereformuojant nureformuotas Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas. Sukurtos kitokios struktūros. Tačiau kas atsitiko, kad nebėra išmintingų pedagogikos specialistų, gebančių suvokti aukštosios ir vidurinės mokyklos specifiką, prisimenančių elementarias loginio skirstymo taisykles. Gal jiems vertėtų susirasti prof. L. Ruseckienės knygą „Literatūros pedagogikos studijos“ (2001 m.) ir ramiai pakartoti skyrių apie vidurinių mokyklų rašinius, o po to galvoti apie naują mokyklos raidos etapą ir reformas siūlyti gerai apgalvojant, įsiklausant į kitą nuomonę. Labai abejotinas ir reikalavimas prie visų temų būtinai „pritempti“ literatūros kūrinius. Juk yra įskaita, kurios metu būtų galima patikrinti abiturientų apsiskaitymą.
Visa tai – ne vieno–kito asmens, o visų respublikos mokyklų reikalas, abiturientų gyvenimo dalis, neretai netgi sprendžiant jų likimą. Juk daugelis prisimena pernai vykusią Vilniaus licėjaus abituriento istoriją, didžiulę jaunam žmogui padarytą skriaudą, už kurią, deja, nė vienas švietimo biurokratas nebuvo nubaustas.
Aptarinėjam jau ne vienerių metų abiturientų egzaminų temas. Gaila mokinių, gaila jų mokytojų. Pasidžiaugiam tik tuo: laimei, nebesam abiturientės, nebesam mokytojos. Kartais labai gerai, kad jaunystė nebegrįžta.
Atgal
.jpg)
(1).png)
