VISUOMENĖ
08.08. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Bajoraitė Marija Rusteikaitė – vargdienių globėja (1895 – 1949)
Prof. Ona Voverienė
O Lietuva, kraujuojanti žaizda;
Dvarų gaisravietės, išniekintos kilniųjų sielos.
Su praeities dvasia atgimusius vaikus sutaikyk
Ir siųski atgailą kaip šviesą dangišką visiems
Prie ištakų savų šiandien priglūstantiems,
Ir įsiklausantiems į tylų balsą milžinų...
Regina Biržinytė
Šie šviesaus atminimo poetės Reginos Biržinytės žodžiai tarsi skirti vienos iš seniausių Žemaitijos bajorų Rusteikų giminės likimams. Man žinoma tik viena ilgaamžiškesnė Baltosios gulbės herbo bajoriškoji Kavaliauskų dinastija, kurios šaknys XIII amžiuje. Apie ją rašiau savo straipsnyje „Bajorai, kurie niekada nekariavo prieš savus // Karštas komentaras.. – 2016, vas, 5-19, p. 18-19).
Žemaitiškos bajorų Rusteikų giminės ištakos kol kas dar problemiškos. Istorikų Gintaro Šileikio ir Albino Visockio enciklopediniame leidinyje „Lietuvos istorijos datos, įvykiai, faktai, asmenybės“ (V.,1998) pateiktas įrašas: „1406 m. sausio 23 d. Kryžiuočių Ordino vietininkas, Žemaitijos seniūnas, žemaičių maršalui nusiuntė žemaičių įkaitus: Sagintą, Navaičio sūnų, Lakotę, Gadeikos sūnų, Menegailą, Gaudruto sūnų, Rusteiką, Šipo sūnų...“ (Ten pat, p. 96). Tačiau bajorų Rusteikų dinastijos (tryliktosios kartos) palikuonys savo knygoje suabejojo, ar jų, t.y. bajorų Rusteikų giminė, turi kokių nors ryšių su Šipo Rusteikos šeima. (Žemaitiškos Rusteikų giminės likimai 1580-2000. – Šiauliai, 2001), ir minėtoje knygoje jie bajorų Rusteikų giminę kildina iš 1580 metų, pagal jų giminės herbe pažymėtą datą. Šiuo požiūriu Lietuvos istorikai, kurie specializavosi viduramžių Lietuvos istorijos tyrimuose, bajorų Rusteikų giminei yra skolingi, ir turėtų tą baltą Lietuvos istorijos puslapį parašyti. O mums, kitų sričių mokslininkams, šiuo metu tenka vadovautis tuo, kas užrašyta, būtent minėta knyga „Žemaitiškos Rusteikų giminės likimai 1580-2000“.
Bajoraitė Marija Rusteikaitė
Šv. Pauliaus draugijos narės – pirmosios Vargdienių seserų kongregacijos vienuolės
Marija Rusteikaitė, tos Žemaitiškos bajorų giminės palikuonė, gimė Kybartuose 1895 metais bajorų dinastijos dvarininkų Stanislovo-Liudviko Rusteikos ir Jadvygos Naulickaitės Rusteikienės šeimoje. Šeima valdė tris šimtus dešimtinių žemės ir miško bei vėjo malūną, paveldėtą iš tėvų, taigi buvo dar turtinga. Šeimoje augo 9 vaikai: Jadvyga (g. 1877), Zigmas (g.1890), Stasė (g.1894), Marija (g.1895), Kazimieras (g.1896), Vanda (g.1897), Henrikas (g.1899), Vladas (g.1902) ir Sofija (g. 1905). Dar du vaikeliai mirė kūdikystėje ir buvo palaidoti Kybartų kapinėse. Tėvai svajojo ir darė viską, kad jų vaikai baigtų mokslus. Jadvyga baigė mokytojų seminariją ir tapo mokytoja. Ištekėjo už turtingo dvarininko Tolučio, kuris turėjo 100 ha žemės ir miško bei gražų didelį ūkį. Zigmas tapo teisininku ir dirbo Panevėžyje ypatingai svarbių bylų teisėju. Stasė, baigusi Kauno Aukštesniuosius technikos mokslus tapo gydytoja odontologe; Marija, baigusi Šiaulių gimnaziją, kurį laiką mokytojavo Kražių gimnazijoje, vėliau įstojo į Sankt Peterburgo universitetą studijuoti farmacijos ir medicinos. Jas baigusi, atvyko į Panevėžį. Konkrečios datos, deja publikacijose nenurodomos (Regina Musneckienė.Vaiguvoje paminėtas Marijos Rusteikaitės jubiliejus //skrastas.lt. -2012.08.14).Vanda Rusteikaitė, kaip ir jos sesuo Stasė, 1920 metais baigė Kauno universiteto Medicinos fakultetą ir tapo gydytoja stomatologe (taip tada vadinosi ši profesija); Henrikas baigė Šiaulių berniukų gimnaziją ir toliau mokytis nenorėjo: norėjo ūkininkauti; mylėjo žemę, gyvuliukus. Tėvai Henrikui, kai jis vedė, paskyrė 80 ha žemės ir jis sėkmingai ūkininkavo. Jam gerai sekėsi ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis jau buvo stambus ir garbingas ūkininkas. Vladas baigė Dotnuvos žemės ūkio akademiją, agronomijos specialybę, stažavosi Belgijoje, turėjo motociklą, kuriuo naudojosi darbe, dirbo Pavenčių cukraus fabrike; Sofija studijavo Kauno medicinos institute, svajojo apie gydytojos profesiją, tačiau nepalankiai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, turėjo institutą palikti; 1934 metais įstojo į akušerių mokyklą Kaune ir ją baigusi 1936 metais dirbo Šiauliuose. Rusams 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, trys Rusteikų giminės vyrai buvo išžudyti, teisininkas Zigmas Rusteikas – pats pirmasis. Jau 1940 metais. Henrikas ir Vladas – tremtyse, nužudytųjų šeimos buvo ištremtos į Sibirą ir kartu su jauniausiąja savo teta Sofija praėjo kančių golgotas. Manau, kad bajorų dinastijos palikuonys turėtų surasti ir įvardinti jų artimųjų žudikus ir kankintojus ir iškelti žudikams baudžiamąsias bylas. Tik taip Lietuvoje bus atkurtas teisingumas. Mokykimės iš žydų branginti savo kraują.
Apie Mariją Rusteikaitę stebėtinai mažai informacijos net jos giminaičių prisiminimuose. Išlikusiose publikacijose ir archyvinėje medžiagoje akcentuojama tik jos veikla Panevėžio kunigo J. Tilvyčio įkurtoje Šv. Vincento ir Pauliaus labdaros ir paramos vargdieniams draugijoje. 1928 metais prasidėjusi pasaulinė ekonomikos krizė gerokai palietė ir Lietuvą. Panevėžyje atsirado dešimtys balansuojančių ant bado ribos vienišų senelių ir beglobių vaikų. Pirmoji į tai dėmesį atkreipė Bažnyčia. Šv. Vincento ir Paulo draugija nutarė ištiesti ranką pirmiausia – neturinčioms stogo virš galvos ir jokių pragyvenimo šaltinių 14 labiausiai globos reikalingų senučių. Įkūrė Šv. Vincento ir Pauliaus Tarybą, į ją įtraukė keletą kunigų ir civilių panevėžiečių ir Molainių gatvėje apgyvendino tas 14 iš visų Panevėžio vietovių surinktas senutes. Jas apgyvendinęs, Šv. Vincento ir Pauliaus draugijos pirmininkas globotines informavo, kad sunkmetyje Bažnyčia neturi lėšų jų išlaikymui ir įstengs joms suteikti tik stogą ir malkų žiemą pasišildyti – su sąlyga, kad stipresniosios padės silpnesniosioms. Baigdamas savo kalbą su globotinėmis kunigas sakė, kad reikia tikėti Dievo Apvaizda ir ja pasitikėti. Tačiau kiekvieną dieną po Šv. Mišių kunigas kreipdavosi į parapijiečius, prašydamas neužmiršti Dievo jiems dovanoto gailestingumo ir pagal sąrašą nelaimingas vargdienes pakviesti pasiskirsčius po vieną nors pietums. Situacija pasikeitė kardinaliai, kai 1928 m. gruodžio 20 d. į Šv. Vincento ir Pauliaus draugiją įstojo Marija Rusteikaitė. Ji buvo išrinkta į Draugijos Tarybą ir paskirta jos iždininke. Jai buvo pavesta globoti ir senelių Molainių gatvėje prieglaudą. Kaip tik šioje srityje ir atsiskleidė jos ypač retas tais laikais vadybininkės ir finansininkės talentas. Jau 1929 metų pradžioje viename iš Šv. Vincento ir Pauliaus draugijos Tarybos posėdyje ji pareikalavo ir argumentuotai įtikino visus Tarybos narius, kad visų Panevėžio bažnyčių kunigai iš savo surenkamų aukų vieną trečdalį skirtų vargdienių prieglaudai išlaikyti. Be abejonės, Tarybos posėdis buvo audringas, nes koks gi kunigas norės skriausti savo Bažnyčios biudžetą. Matyt, Dangaus valia gailestingumo pirštu pasibeldus į kiekvieno Tarybos nario širdį, Marijos Rusteikaitės pasiūlymas buvo priimtas. Tai buvo vienas iš racionaliausių vadybinių pasiūlymų ir jis pasitvirtino su kaupu. Šv. Vincento ir Pauliaus draugijos biudžetas gerokai pasipildė ir jau 1929 m. balandžio 16 d. Dievo Apvaizdos senelių prieglauda Molainių gatvėje pasipildė dar 8 vargdienėmis. O tų pačių metų gruodžio 14 d. Marijos Rusteikaitės iniciatyva ir Šv. Valentino ir Pauliaus draugijos pritarimu buvo įkurtos Panevėžyje senelių ir beglobių vaikų prieglaudos Ramygalos, Ukmergės ir Agronomijos gatvėse ir visos jos pavadintos „Dievo Apvaizdos“ vardu. 1930 m. vasario 2 d. Panevėžio vyskupas Karosas patvirtino „Dievo Apvaizdos“ prieglaudų statutą, kurį jam buvo pateikusi ir parengusi Marija Rusteikaitė. Įstatuose šalia „Dievo Apvaizdos“ prieglaudos narių teisių ir pareigų buvo nurodytas organizacijos juridinis statusas, teigiant, kad „Dievo Apvaizdos“ organizacija nėra vienuolija, bet seserys gyvena askezės gyvenimą“. Taip pat buvo įteisintas ir pačios Marijos Rusteikaitės statusas, kad ji „Dievo Apvaizdos“ visoms prieglaudoms vadovauja, kaip Šv. Vincento ir Paulo draugijos Tarybos narė. Visi, ir prieglaudų globotiniai ir jų globėjos, Mariją Rusteikaitę vadino švelniu vardu Motinėle. 1930 m. vasario 13 d. Marija Rusteikaitė Šv. Vincento ir Paulo draugijos posėdyje pasiūlė naują iniciatyvą. Ji informavo, kad atsiranda moterų, kurios norėtų dirbti prieglaudose be atlyginimo, jeigu joms ten būtų suteikiama pastogė ir maistas už jų darbą, o senatvėje globa toje pačioje senelių prieglaudoje. Marija pasiūlė priimti į prieglaudą dirbti tokias savanores „sulig reikalu“. Jos iniciatyvai Šv. Vincento ir Paulo draugijos Taryba pritarė. Jau tų pačių metų kovo 11 d. Marija Rusteikaitė informavo Šv. Vincento ir Paulo draugijos Tarybą, kad jai pavyko įtikinti Panevėžio miesto Valdybą, kad ši skirtų pašalpą visoms Dievo Apvaizdos prieglaudoms – senelių ir beglobių vaikų. Be to, Panevėžio miesto valdyba „Dievo Apvaizdos“ prieglaudoms paskyrė 3 ha žemės sklypą ir prie jo ganyklą.
1930 m. gegužės 6 d. Marija Rusteikaitė iš miesto Valdybos išsireikalavo, kad iš lėšų, kurios surenkamos įvairių Panevėžio miesto labdaros organizacijų pagal aukų sąrašus, trečdalis jų būtų nuolat skiriamos „Dievo Apvaizdos“ prieglaudoms. Panevėžio miesto Valdyba tam pritarė. Tokiu būdu į „Dievo Apvaizdos“ prieglaudų biudžetą Marijos Rusteikaitės energingų pastangų ir jos organizacinio talento dėka plaukė lėšos iš įvairių šaltinių. „Dievo Apvaizdos“ prieglaudose jau gyveno beveik 400 vargdienių – senelių ir vaikų, išsiplėtė ir juos aptarnaujančių moterų savanorių, dirbančių be atlyginimo, skaičius. Dalis jų į bendrą „Dievo Apvaizdos“ biudžetą įnešdavo ir jų turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto dalį, pažadant, jeigu jos sugalvos iš prieglaudos išeiti, joms tą turtą sąžiningai grąžinti. 1930 m. spalio 14 d. Marija Rusteikaitė pasiūlė naują iniciatyvą – visas „Dievo Apvaizdos“ prieglaudose dirbusias be atlyginimų moteris suburti į „Dievo Apvaizdos gailestingųjų seserų organizaciją“ Šv. Vincento ir Pauliaus draugijos Taryba sutiko.
Knygos „Lietuvos istorijos datos, įvykiai, faktai, asmenybės“ viršelis
Tų pačių metų spalio 26 d. Marija Rusteikaitė dalyvavo Bazelyje (Šveicarijoje) organizuotame Tarptautiniame Carito kongrese, iš kur grįžo praturtėjusi naujomis idėjomis. Parengė „Dievo Apvaizdos gailestingųjų seserų organizacijos“ įstatus, 1930 m. lapkričio 19 d. juos patvirtino naujasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Jis taip pat patvirtino visos „Dievo Apvaizdos prieglaudų sistemos vyresniąja“ laikinai einančią šias pareigas Mariją Rusteikaitę ir leido jai priimti 20 jaunų aspirančių, kurios turėjo savanoriškai ir be atlyginimų atidirbti prieglaudose dvejus metus, kad galėtų tapti atestuotomis „Dievo Apvaizdos gailestingųjų seserų organizacijos narėmis“. 1934 m. pabaigoje „Dievo Apvaizdos“ prieglaudų sistemoje jau buvo įkurtos kelios jau minėtos senelių prieglaudos Molainių, Ukmergės, Ramygalos ir Agronomijos gatvėse, vaikų prieglauda, dviejų komplektavimų pradžios mokykla, ligoninė, du vaikų darželiai, moksleivių bendrabutis, knygų rišykla, skalbykla, kepykla. Visa sistema nuomojo 50 ha žemės. Jos finansai metų pabaigoje sudarė 75 556 Lt. Visam tam ūkiui vadovavo Marija Rusteikaitė. 1936 m. balandžio 18 d. Marija Rusteikaitė „Dievo Apvaizdos gailestingųjų seserų organizaciją“ užregistravo kaip savarankišką visuomeninę organizaciją Vidaus reikalų ministerijoje, jos „Registre“ 33 numeriu, balandžio 29 d. gavo anspaudą ir teisę juo naudotis ir kai visi šie reikalai buvo sutvarkyti, pranešė Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui 1936 m. gegužės 10 d., kad „Dievo Apvaizdos gailestingųjų seserų organizacija“ Vidaus reikalų ministerijoje užregistruota, kaip Draugija turi savo anspaudą ir gali juo naudotis. „Draugija daug metų priklausė Šv. Vincento ir Pauliaus draugijai, bet dabar tapo savarankiška, ir todėl jai reikalinga Bažnyčios globa, kuri užtikrintų ne tik Draugijos globojamiems, bet ir jos darbuotojams deramą būvį“. 1936 m. rugpjūčio 9 d. Marija Rusteikaitė pareiškė Šv. Vincento ir Paulo Draugijos Tarybai pasitraukianti su visais jos vadovaujamais Dievo Apvaizdos skyriais iš Šv. Vincento ir Paulo draugijos narių ir nuo šiol dirbs savarankiškai. Tačiau ne viskas Marijai Rusteikaitei sekėsi sklandžiai. Jos pasitraukimui iš Šv. Vincento ir Paulo draugijos pasipriešino 1932 m. lapkričio 26 d. į Dievo Apvaizdos prieglaudų sistemą įstojusi Šv. Kryžiaus kongregacijos vienuolė mokytoja Olimpija Rajunčaitė, jau suspėjusi suburti būrelį jaunų darbuotojų ir pradėjusi jas ruošti vienuoliškajam gyvenimui. Apie ją rašiau savo straipsnyje „Vienuolė mokytoja Olimpija Rajunčaitė – žmogaus valios ugdytoja // Lietuvos aidas. -2018, birž. 8, p. 7; birž. 12, p. 7). 1936 m. lapkričio 30 d Marija Rusteikaitė su 28 jos ištikimomis pasekėjomis pasitraukė iš Panevėžio. Gruodžio 1 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas padėkojo Marijai Rusteikaitei už jos atliktą darbą „Dievo Apvaizdos“ prieglaudų sistemoje ir ją atleido iš užimamų pareigų. M.Rusteikaitė iš Elenos Babenskaitės nusipirko Vaiguvos dvarą, turėjusį gyvenamuosius namus ir kelių ūkinių pastatų sodybą bei 80 ha žemės ir ten savo lėšomis įkūrė senelių ir vaikų prieglaudą. Prieglauda veikė nuo 1936 iki 1946 metų. Prasidėjus kruvinajam okupacinio režimo terorui, Marija Rusteikaitė buvo priversta iš Vaiguvos bėgti ir slapstytis nuo persekiojimų. Vokiečių okupacijos metais ji Vainuto prieglaudose slėpė ir išgelbėjo 15 žydų, tarp jų. Dveirą Mesnikienę jos dukrą Frumą, Liubą Gisaitę, tris Tatjanos Klibanskajos sūnus – Samuilą, Abromą ir Asafą, Etą Gavronskają, jos dukrą Polę Fromanienę, ir jos anūkę – Sulamitą-Lev ( Žemaitiškos Rusteikš giminės likimai.// Ten pat p.17) 1946-1949 metais M. Rusteikaitė slapstėsi Vilniuje, globojo jos ištremto ir mirusio tremtyje brolio Henriko vaikus Vaclovą ir Aldoną. 1949 gruodžio 6 d. Mariją Rusteikaitę, grįžtančią iš pamaldų, ištiko insultas, buvo paralyžiuota, ir 1949 m. gruodžio 14 d. mirė.
Olimpija Rajunčaitė
Po mirties 1992 metais, Marija Rusteikaitė 1996 m. buvo apdovanota Žūstančiųjų Gelbėjimo kryžiumi Izraelyje atminimo lentoje iškaltas Pasaulio teisuolės Marijos Rusteikaitės vardas, apdovanota medaliu (Veronika Baltušnikaitė. Galestinga širdis ir švelnios rankos artimui //XXI amžius. 2018.04.14).
Apibendrinant kas pasakyta, galima drąsiai teigti, kad bajoraitė Marija Rusteikaitė yra viena žymiausių Lietuvos moterų, istorinė asmenybė, palikusi gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje, visų pirma kaip Panevėžio ir Žemaitijos vargdienių globėja ir Lietuvos piliečių, čia gimusių ir augusių, žydų gelbėtoja ir kaip ypatingą vadybininkės ir finansininkės talentą turėjusi lietuvaitė. Panevėžys gali didžiuotis savo antrąja didžiąja moterimi, po rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, skatinti istorikų jos pačios gyvenimo ir jos giminės tyrimus, skleisti gerąją žinią iš Lietuvos ir visai Europai, bei pasauliui.
Atgal
.jpg)
