VISUOMENĖ
06.18. Prezidentė pakvietė lemiamai kovai už Lietuvą Giedrė Gorienė
„Prieštaringas jausmas apima šiandien galvojant apie Lietuvą. Iš vienos pusės matome įstabų Laisvės kūrinį, kurio pažanga žavisi visas pasaulis, kuriuo didžiuojamės ir mes patys, mažiau nei per tris dešimtmečius pavertę Lietuvą savarankiška valstybe.
Kitoje pusėje – iš politinių užkulisių į valstybės pamatus vis prasiskverbiantis godumo ir nepasitikėjimo kirminas, verčiantis žmones geresnio ir teisingesnio gyvenimo ieškoti svetur.
Sujudinus politinės korupcijos viršūnių vandenis prieš mus atsivėrė „neregėta Lietuva“, nors visi įtarėme ją esant. Kur ciniškas išskaičiavimas nustelbia viską ir kėsinasi į valstybę, į demokratiją. Kur knibžda godžių, klastingų, demoralizuotų savanaudžių, nematančių valstybės idėjos. Kur suprantama tik šantažo, melo ir grasinimų kalba, o įtaka poveikiu – einamiausia prekė.
Lietuvos išvadavimas nuo vietinių grobikų – mums tekusi atsakomybė. Atgrasymui ir apsivalymo kovai, sąžiningų žmonių valstybės pergalei prieš klastingą machinatorių Lietuvą reikalinga pilietinė gynyba ir kuo daugiau sąjungininkų“, - tai ištrauka iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinio (jau devinto) pranešimo.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė
Ir nors politikų bei politologų nuomonės šio Prezidentės pranešimo atžvilgiu iš esmės išsiskyrė – vieni sakė, jog tai esą silpniausias Prezidentės pareiškimas, kiti priešingai – jog stipriausias iš visų prieš tai buvusių, visi sutiko dėl vieno – kad Prezidentė diagnozavo „ligą“. Ir dabar jau „gydytojų konsiliumas“ - Seimas, Vyriausybė, Saugumas, Specialiųjų tyrimų tarnyba – kartu su Prezidente turėtų susirinkti ir nutarti, kaip tą „ligą“ reikės „gydyti“. Ir ne „apgydyti“, o „išgydyti“ - ir taip „išgydyti“ (galbūt prireiks ir ne vienos skausmingos operacijos), kad „metastazės“, paplitusios po valstybės kūną, ir kurios, atrodo, dabar kažkiek nukenksmintos, nespėtų išplisti po politines partijas (ar prikurti naujų „auglių“ partijų pavidalu) ir „apkrėsti“ 2019-ųjų Lietuvos Prezidento rinkimų bei 2020-ųjų Seimo rinkimų.
Taigi, tuo metu, kol vienos ar kitos politinės pakraipos politologai bei politikai knaisiojasi po D.Grybauskaitės kalbos „skyrybos ženklus“, iš tiesų reikėtų pažvelgti į Prezidentės metinio pranešimo esmę: valstybė yra užvaldyta vidaus priešų ir būtina imtis priemonių, kad 2019-ųjų Prezidento rinkimų ar 2020-ųjų Seimo rinkimų nelaimėtų galimai su išorės jėgomis susivieniję valstybės vidaus priešai. Nes Prezidento postas ir Seimo valdančioji dauguma (o tai reikštų – ir Vyriausybė), jei atitektų vidaus (susivienijusio su išore) priešui, reikštų tektoninę slinktį geopolitikoje – net atsipeikėti nespėtume, kaip tik žiū, jog vietoj Europos Sąjungos atsidūrėme... EurAzijoje.
Taip, kitąmet įvyksiantys Lietuvos Prezidento rinkimai, o 2020-aisiais Seimo rinkimai – be galo svarbūs. Lemtingi. Ir todėl ateinančių dviejų metų periodą aš pavadinčiau lemiamu titanų mūšiu – iš vienos pusės kausis Lietuvos valstybė, iš kitos – jungtinės vidaus ir išorės priešų pajėgos. Iš vienos pusės – sąžiningų žmonių pilietinė gynyba, iš kitos – visa „puokštė“ kovos ginklų: didžiuliai pinigai, įtaka, šantažas ir grasinimai. Dar kitaip, tai bus šviesos ir tamsos dvikova. Baisi dvikova. Tokia baisi, kad dangus maišysis su žeme.
Ir todėl, jei norėsime atsiimti valstybę iš vidaus priešų galutinai, turėsime prisiminti ir Pilėnus, ir Žalgirio mūšį – protėvių dvasia mus įkvėps ir mums padės. Šiame kare – kare už Lietuvą – nei kapituliuoti, nei dezertyruoti nevalia. Todėl turime – ne, neturime, bet privalome! - taip suremti visi pečius, kad ne mes iš savo valstybės, o vidaus priešas bėgtų iš Lietuvos - kaip kadaise iš Žalgirio mūšio lauko į pelkynus išsilakstė kryžiuočiai, išvydę ant žemaitukų atjojančius žemaičius, kurie kaukė kaip vilkai, o jų nugaras dengė vilkų kailiai...
Ar įmanoma šiame lemiamame kare laimėti Lietuvos valstybei? Be abejonės, kad taip, jeigu šioje pilietinėje gynyboje susivienys ir politikai - taip, kaip jie susivienijo, kai Seime buvo tvirtinamos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvados dėl politinės korupcijos ir valstybės užvaldymo. Visgi 88 Seimo nariai balsavo „už“ - o tai reiškia, kad bent jau šitame Seime net ir susivieniję valstybės vidaus priešai neturi daugumos.
Dabar gi reikia nuo galimo šantažo išlaisvinti tuos, kurie tarybiniais laikais bendradarbiavo su KGB, o dabar yra prisipažinę, tačiau galbūt dirba Seime, Vyriausybėje ar savivaldybėse. Kas gali paneigti, kad tokie asmenys nėra tapę manipuliacijų objektais? Kad niekas netampo jų už „virvučių“ nei čia, nei „iš ten“? Gal kai kurie jų dabar ir iš tiesų nuoširdžiai dirba Lietuvai, bet – o kas gali pasakyti, kiek tarp jų yra tokių, kurie yra išmokyti ir melo detektorių apgauti, ir meluoti bei neraudonuoti, ir yra „miegantys agentai“, galimai vaidinantys patriotus ir laukiantys valandos „x“? Juk tas agentų pasaulis jau toks yra – gyveni, atrodo, dirbi, ir taip gali gyventi bei darbuotis dešimt ar net dvidešimt metų, kol... vieną dieną tave aktyvuoja ir tu gauni užduotį: „Laba diena, jūsų misija – tokia ir tokia“. O kai kurie galbūt net ir šiandien aktyviai darbuojasi kur nors išorės priešui reikalingose srityse...
Ir todėl juokauti čia negalima – nevalia laukti, kol ta uždelsto veikimo bomba sprogs: ją reikia neutralizuoti – paviešinti, kas Seime, Vyriausybėje ar savivaldybėse anuomet slapta bendradarbiavo su KGB. O tada jau – rinkėjų valia: norės, galės už tuos žmones vėl balsuoti. Nerinks jų daugiau – tuomet turėsime šansą apsivalyti. Pagaliau. Po beveik 30 metų. Nors estai tą padarė po nepriklausomybės jau iškart...
Ir dar. Seimui patvirtinus Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadas dėl verslo grupių įtakos Lietuvos politikai bei pripažinus, jog tai kelia grėsmę demokratinės valstybės sąrangai, prasidėjo „vaistų“ paieškos: ką daryti, kad ateityje tai nepasikartotų. Manau, kad vienas iš „vaistų“ galėtų būti antikorupcinio įstatymo priėmimas – jog įmonė, mėginusi paveikti/papirkti politikus, valstybės tarnautojus ir pan., būtų įtraukiama į juodąjį sąrašą ir negalėtų dalyvauti jokiuose valstybės konkursuose, gauti jokių valstybinių užsakymų (įskaitant viešinimo paslaugas). Drastiškas įstatymas? Galbūt. Tačiau mūsų valstybės „ligoniui“ reikalinga skubi, nors gal ir labai skausminga, operacija – nes kai susivienys visi „nuskriausti“ koncernai, pabėgę bankininkai, tampomi už virvučių buvę KGB agentai ir t.t., tai net pilietinei gynybai nespėsime išsirikiuoti, kai, žiū, koks nors pabėgęs bankininkas jau ir sėdi naujo LR Prezidento ar Ministro pirmininko dešinėje, o Koncerno vadas – kairėje...
Taigi, sugrįžtant prie Prezidentės metinės kalbos – laukti nėra kada, raitomės rankoves ir traukiam į dienos šviesą „tankistus“, kurie liko, kai tankai išvažiavo iš Lietuvos. Priešingu atveju lieka grėsmė, kad „tankai“ kada nors ateityje (galbūt jau visai netolimoje) sugrįš pas savo kadaise paliktus „tankistus“...
Atgal
.jpg)
(1).png)
