VISUOMENĖ
06.14. Dabartinė viešosios kalbos būklė
Aldona Paulauskienė
Rašau viešosios todėl, kad nebeturime valstybinės kalbos, kurią saugotų valstybė labiau negu vėliavą ar himną. Vėliavą ir himną galima susikurti greitai, o bendrinės kalbos, kurią galėtum pavadinti valstybine, greitai nesusikursi. 1937 m. Jurgis Ambraška ir Juozas Žiugžda Lietuvių kalbos gramatikos įvade, trumpai paaiškinę bendrinės kalbos kūrimo istoriją, pateikė ir valstybinės kalbos apibrėžimą: „Ši visiems lietuviamsbendra kalba, mokyklos, knygų, laikraščių kalba, – ji yra ir Lietuvos valstybinė kalba (p. 11).
Aldona Paulauskienė
Sovietiniais laikais prieškariu sukurtą valstybinę kalbą vadinome tik bendrine kalba, bet iš tikrųjų ją saugojome ir gynėme kaip valstybinę. Mūsų pastangomis ji tapo dar ir radijo, televizijos, teatro kalba. Buvo sukurtas ir stilistikos mokslas (minėtini Juozo Pikčilingio, Kazimiero Župerkos, Prano Kniūkštos, Audronės Bitinienės, Reginos Koženiauskienės ir kt. mokslo darbai). Pagal stiliaus centro požymius nustatyti penki kalbos stiliai – buitinis, meninis, publicistinis, mokslinis ir administracinis. Kai kurie stiliai dar suskirstyti į postilius ir žanrus. Kalbos kultūros kursas kurį laiką buvo privalomas visų specialybių aukštųjų ir aukštesniųjų vidurinių mokyklų studentams. Pagrindinių kalbos kultūros dalykų buvo mokoma ir bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose. Kiekvienas pagal reikalą naudojosi Aldono Pupkio Kalbos kultūros pagrindais (1980), Kalbos praktikos patarimais (1976, 1985),įvairiais žodynais ir žodynėliais,kirčiavimo ir tarties parankiniais leidiniais. Nemažą vaidmenį atliko periodiniai Kalbos kultūros irMūsų kalbos leidiniai, radijo ir televizijos šviečiamojo pobūdžio laidos, daug skaityta šviečiamųjų paskaitų visuomenei. Viešąją bendrinę kalbą ugdė ir periodinėje spaudoje nuolatiniai kalbos skyreliai. Galima nurodyti ir kalbos kultūros problemoms skirtų monografijų (Arnoldo Piročkino, Jono Šukio), apgintų daktaro disertacijų (Prano Kniūkštos, Ritos Miliūnaitės, Rasuolės Vladarskinės).
Kiekviena leidykla turėjo redaktorių ir korektorių pareigybes. Redaktorius buvo autoriaus bendradarbis ir patarėjas. Net pačių iškiliausių rašytojų tekstai ėjo per redaktorių rankas. Apie darbą su klasikais Aleksandras Žirgulys parašė reikšmingą knygą Prie redaktoriaus stalo (1979). Buvo galima prižiūrėti visą spaudą. Todėl viešumoje nebuvo apmaudžių rašybos ir skyrybos klaidų. Klasikinė grožinė literatūra ir talentingų pokario prozos ir poezijos meistrų kūryba tobulino mūsų bendrinę kalbą ir mąstymą. Taisyklingai tarti ir kirčiuoti mokėmės šeimoje, mokykloje, klausydamiesi radijo, vėliau ir iš televizijos diktorių, lankydamiesi teatre. Todėl pagrįstai galėjome didžiuotis, kad okupacijos sąlygomis bendrinę kalbą pakėlėme į aukštą lygį – sutvarkėme viešosios kalbos fasadą (Arnoldas Piročkinas. Lietuvių kalba okupacijų gniaužtuose (1940 – 1991). – Gimtasis žodis, 1991 m. nr. 7 – 8. p. 1 – 7 ).
2000 m. Milda Kniežaitė kalbino nepaprastai talentingą žmogų Aleksą Girdenį. Jo talentas buvo labai šakotas. Kiekvienoje mokslo ar meno srityje galėjo jis būti garsiausias: galėjo rinktis ir ką nors iš vadinamųjų tiksliųjų mokslų, ir iš humanitarinių, turėjo ryškų poeto talentą, buvo muzikalus, grojo smuiku, turėjo balsą ir gerai vaidino – galėjo tapti operos solistu ar dramos teatro aktoriumi, bet pasirinko lituanistiką ir paliko reikšmingą indėlį ne tik į kalbotyrą, bet ir į literatūros mokslą. Tarsi apskaičiavęs savo gyvenimo trukmę, Girdenis puikiai sutvarkė archyvą ir išryškino svarbiausius darbus: „1988 – 2000 m. - bene produktyviausias mano mokslinės biografijos tarpsnis. Minėtinos knygos „Teoriniai fonologijos pagrindai“ (1995), „Taip šneka tirkšliškiai“ (1996), „1759 m. 'Ziwato' indeksas“ (su D. Girdeniene; 1997), taip pat „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ (1994, 1996) bei “Lithuanian Grammar” (1997) fonologijos ir morfonologijos skyriai. Pavyko grąžinti skolą literatūros mokslui – įrodyti, kad Donelaičio hegzametras yra ne tik toninis, bet ir metrinis“ (Kalbotyros darbai, III tomas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2001, antrasis viršelis). Į trijų tomų Kalbotyros darbus surinkta visa, ką Girdenis yra rašęs ar sakęs šalia svarbiausiųjų savo darbų.
Vadovaudamas eksperimentinės fonetikos laboratorijai, kalbotyros ir literatūros studijoms Girdenis naudojosi įvairiais analizės metodais, tarp jų ir matematinės statistikos metodu. Jis su Kazimieru Garšva parašė ir rusų kalba išleistos vienatomės lietuvių kalbos gramatikos (1985) fonologijos skyrių. Šią gramatiką prisimenu, mąstydama apie Vinco Urbučio su skausmu išsakytą tiesą apie lietuvių kalbos išdavystę ir apie tai, kiek buvo dėta kalbininkų ir apskritai Lietuvos šviesuolių beviltiškų pastangų ją sustabdyti. Beveik šimtu procentų esu tikra, kad 1994 m. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje prie lietuvių kalbos abėcėlės ne Girdenio ranka prirašė papildomų raidžių svetimiems nelengvai ištariamiems ir nekaitomiems asmenvardžiams, nes tų raidžių nėra nei ankstesnėje (1985 m.) gramatikoje rusų kalba, nei vėlesnėje (1997m.) anglų kalba.
Po šio nukrypimo grįžtu prie Kniežaitės klausimo, kas gali atsitikti, kai, dar nepasitraukus iš lietuvių kalbos rusicizmams, pradėjo brautis anglizmai? Girdenio nuomone, bendrinės kalbos padėtis esanti sunki, dar sunkesnė nei anksčiau buvusi: rusicizmai nepasitraukė, o smarkiai į visas gyvenimo sritis braunasi visai kitos gramatinės struktūros kalba: „Šiurpiausias dalykas, kuris labiausiai kenkia mūsų kalbai yra ne svetimi žodžiai, o svetimos konstrukcijos, svetimo pasaulio modeliavimo pasisavinimas. Vilhelmas fon Humboldtas XIX a. pradžioje Vokietijoje pasakė gilią mintį, kad kiekviena kalba savaip modeliuoja pasaulį. Kitaip sakant, mūsų pasaulėvaizdis priklauso nuo kalbos ir net tarmės, kuria kalbame. Naujai šią teoriją atrado amerikiečiai Edvardas Sepyras ir Bendžaminas Vorfas: kalba nėra vien ženklų sistema, ji modeliuoja pasaulio vaizdą, net žmonių elgesį <...>.
Anglų kalba laikoma prestižine – rusų kalbos taip aukštai nevertinome, dėl to skoliniai dažniausiai eidavo per prasčiokų kalbėseną. Jeigu mūsų psichologija nepasikeis, jei tautinių vertybių nepradėsime vėl kelti į pirmą vietą, anglų kalbos grėsmė bus labai didelė. Kalboje – kaip ir gamtoje: kas išnyko, nebeatgaivinsi. Nors, tiesa, yra stebuklų. Pavyzdžiui, žydai hebrajų kalbą atgaivino. Bet čia išimčių išimtis (Kalbotyros darbai III. p. 479; interviu su Kniežaite įdėta iš Respublikos – 2000 m. lapkričio 16 d., p.18).
2018 m. viešojoje kalboje matyti didelė svetimybių mišrainė: atgijo rusicizmai ir dabar jie plūsta iš lūpų tų žmonių, kurie, gink dieve, savęs nelaiko prasčiokais, o ant rusicizmų užgulė anglizmų banga, pasikeitė pasaulio modeliavimas ir neraštingumas iškilo į patį paviršių, nes technologijų amžiuje atsirado neribota galimybė rašyti ir beraščiams. Žinoma, gali nesinaršyti tuose socialiniuose tinkluose, bet neišvengiamai užmeti akį į žiniasklaidos straipsnių komentarus. Ir apima siaubas, kad, nesiginant ir neatsiribojant nuo žemosios kultūros, ji prasibrauna ir į viešąją erdvę įvairių tekstų, reklamų pavidalu.
Sąmoningas atsisakymas rūpintis viešąja kalba ypač išryškėjo nuo valstybinės kalbos įstatymo svarstymo ir tos nelemtos diskusijos dėl svetimųjų asmenvardžių nurašinėjimo, kai ne kalbotyros argumentai, o vadinamųjų „intelektualų“ iškeltas šūkis „Stabdyk lietuvinimą!“ (Naujasis židinys. Aidai. 2010, nr, 5- 6 ir 2011, nr. 1) pasidarė patrauklus nenorintiems savęs varžyti bendrinės kalbos normomis. Šis kalbos ir kalbotyros esmės nesuvokiančių istorikų ir filosofų šūkis prie bendro pokalbių stalo priviliojo ir keletą nedasimokiusių kalbininkų, kuriems atrodė ir dabar atrodo, jog lietuvių kalbai negresia joks pavojus, kad gimtosios kalbos klaidų žmonės nedaro. Čia reiškėsi klasikinę filologiją studijavęs filosofas Mantas Adomėnas, Loreta Vaicekauskienė, Rūta Marcinkevičienė (dabar ji Petrauskaitė), VDU kompiuterinės lingvistikos centro įkūrėja. Tik didžiai klysta jos komanda, kad technologijos užtikrins lietuvių kalbos išlikimą (alkas, 2017 11 03). Neužtikrins. Tai puikiai žinau, nes KTU esu susipažinusi su mašininio vertimo galimybėmis.
Į Vakarus pasinešusi kalbininkų grupelė, nepažįstanti savo tautos ir kalbos istorijos, su dideliu pasimėgavimu išplūdo ir tebeplūsta vyresnės kartos kalbininkus, kurių gretos, laikui bėgant, retėja, o gyvieji jau nebegali gintis. Plūdimo vadžias į savo rankas paėmusi Loreta Vaicekauskienė rūpinasi ne Instituto, kuriame pati dirba, o savo ir Naujojo židinio projektais (Aušra Papirtienė. Tik tikri cinikai gali lietuvių kalbos ir vertybių puoselėtojus kaltinti cinišku bizniu. - Lietuvos aidas, 2018 m. birželio 5 – 8 d. Naujausios žinios, p. 2). Skirtingų kartų kalbininkų požiūrį į bendrinės kalbos apsaugą galima rasti Kultūros baruose (2017, nr. 10 ir 2018, nr. 1 ir 2). Du Arnoldo Piročkino straipsniai (2018 m. 1 ir 2 nr.) turėtų įtikinti, kad lietuvių bendrinė valstybinė kalba nuolat turi būti ginama nuo svetimybių, nesižvalgant į kitas šalis.
Kiekvieno gimtoji kalba yra iš šeimos, bet ne kiekvienos šeimos kalba sutinka su bendrinės kalbos normomis ir gali būti pavadinta valstybine. Be to, vieni geba gimtąją kalbą ištobulinti iki meno, o kiti neįstengia padoriai suregzti kelių sakinių arba nekreipia dėmesio į tai, ką, kam ir kur kalba. Neseniai (delfi 2018 05 21) perskaičiau Dalios Plikūnaitės žinutę: Kalbininkas A. Smetona: Tarmės yra mėšlas. „Tokiu terminu jo klausančias auditorijas mėgsta šiurpinti kalbininkas Antanas Smetona, o tik paskui paaiškina, ką tiksliai tą sakydamas turėjo mintyje“. Ir Smetona šiurpina žmones ne bet kur, o per viešąsias paskaitas Vilniaus universitete.
Plikūnaitė pateikia nemažai citatų iš Smetonos kalbos: „Mėgstu pašiurpinti auditoriją teiginiu: tarmės yra mėšlas. Bendrinės kalbos mus mokė Girdenis, Pupkis, bendrinės kalbos pagrindinis turtinimo šaltinis yra tarmės. Jos susilieja į bendrinę kalbą, ją savo gyvybiškais syvais pamaitina, ir kuo daugiau tos bendrinės kalbos kalbėtojų, tuo mažiau tarminių šnekėtojų. <...> Taigi tarmės – bendrinės kalbos trąša. Patręšia ir traukiasi. Kuo daugiau tarmės, tuo mažiau bendrinės kalbos. Kuo daugiau bendrinės kalbos, tuo mažiau tarmės“.
Sunku suvokti, kodėl jis taip baisiai iškraipo tai, ką kadaise iš savo mokytojų galbūt tik viena ausimi tėra girdėjęs. Girdenis niekada tarmių nevadino mėšlu. Savo šeimoje su vaikais jis kalbėjo tarmiškai, o su žmona – bendrine kalba. Taigi vaikų mėšlu nemaitino, o tarmė, ir nepasitraukusi iš namų kalbos, netrukdė nei Girdenio, nei jo vaikų bendrinei kalbai. Jonas Jablonskis pateikė mums Žemaitės raštus bendrine kalba su puikiai išlaikyta tarmės gyvybe, nesumenko ir Antano Baranausko Anykščių šilelis, perrašytas bendrine kalba. Gyva ir vaizdinga Vinco Krėvės raštų kalba su tarmės melodija ir net su kai kuriomis tarminėmis gramatinėmis formomis dialoguose, nuostabi Romualdo Granausko proza ne tik todėl, kad jis talentingas, bet ir todėl, kad turėjo išlaikęs gimtąją tarmę. Jokios daugiau – mažiau priešpriešos tarp tarmės ir bendrinės kalbos, kurią čia skelbia Smetona, nėra. Rengiantis paskaitai, nereikėjo pasikliauti vien atmintimi. Argi sunku dar kartą perskaityti Zofijos Babickienės 1997 m. pokalbį su GirdeniuVisa lietuvių kalba!, kurį taip pat galima rasti Kalbotyros darbų III tome. Bet, kaip matome, Smetonai nerūpi jo mokytojų autoritetas, nes patinka šiurpinti žmones ir juokdario vaidmuo universiteto auditorijoje.
Smetona teigia, kad bendrinė kalba atsiranda susiliejus tarmėms. 1950 m. panašiai mąstė ir Stalinas „veikale“Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai. Jo nuomone, ateityje SSSR kalbos susiliesiančios į vieną naują komunistinės bendruomenės kalbą. Bet Stalinas nebuvo kalbininkas, o Vilniaus universiteto dėstytojui derėtų žinoti, kad lietuvių bendrinė kalba ne susiliejus tarmėms, o buvo kuriama vienos tarmės pagrindu. Iš savo mokytojo Aldono Pupkio Kalbos kultūros pagrindų (1980) jis turėjo sužinoti, kad bendrinė kalba, sukurta vienos tarmės pagrindu, ilgainiui atsiskiria nuo tos tarmės ir nueina savo raidos kelią.
Protingoje dvikalbėje šeimoje vaikai įgyja dvi gimtąsias kalbas (jos nesusilieja). Tobulai lietuviškai ir latviškai kalbėjo Jonas Balkevičius, Laimutė Anelauskaitė, dabar galima pasidžiaugti dvikalbėje šeimoje augusio Vladimiro Laučiaus nepriekaištinga lietuvių bendrine kalba, profesorė Birutė Jasiūnaitė, kiek man žinoma, moka dvi tarmes ir puikiai kalba bendrine kalba. Didžiai neteisingas Smetonos teiginys Juo daugiau tarmės, juo mažiau bendrinės kalbos. Ir dar jis skundžiasi, kad jam liūdna žiūrėti į Zinkevičiaus Lietuvių kalbos dialektologiją: „Jei šiandien dar kas iš tos knygos moko tarmių, tas jau daro negerą darbą, nes tai yra XX amžiaus vidurio tarmių būsenos aprašas. Šiandien nuo to praėjo 70 metų. Nebėra tos situacijos, kokia ten parodyta. Tai yra istorinės kalbotyros veikalas“.
Kiek mažai žmogui pažįstamos tarmės, kad šitaip neteisingai kalba apie žymiausią lietuvių tarmių studiją ir dar prieštarauja pats sau: jei iš tikro Zinkevičiaus Lietuvių kalbos dialektologija būtų XX amžiaus vidurio tarmių aprašas, tai ji būtų to laiko sinchroninės, o ne istorinės kalbotyros veikalas. Tarmės išlaiko skirtingų epochų faktus, ir jų aprašai nesensta. Gali nelikti nė vieno ta tarme kalbančio žmogaus, o aprašas liudija tokią tarmę buvus (plg. Aloyzo Vidugirio Zietelos tarmės aprašą ir žodyną).
Zinkevičiaus monografija Lietuvių kalbos dialektologija (1966) yra mokslo darbas, už kurį jam suteiktas habilituoto daktaro laipsnis. Tuo pačiu pavadinimu vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams (1978) skirtas ne mokyti kalbėti tarmiškai, bet pažinti tarmes, kad tarmių duomenimis būtų galima pasinaudoti mokant bendrinės kalbos. Z. Zinkevičius rašė tik bendrine kalba, o kalbėjo taip, kaip norėjo, ir niekam tuo savo kalbėjimu nepakenkė. Smetona apkalba ir Praną Kniūkštą kaip neišmokusį bendrinės kalbos. Jeigu jis pats būtų tiek atsidėjęs kalbos mokslui ir jo praktiniam pritaikymui, kiek Pranas Kniūkšta, tokių nesąmonių nekalbėtų. Neateitų į galvą ir mintis, kad „Tarmių raštas, gramatinė, grožinė kūryba – dažniausiai visa tai yra fikcija, paprastai tai yra naujų bendrinių kalbų kūrimas“.
Kadaise akademiniame dramos teatre tarmiškai buvo suvaidinta Žemaitės Trys mylimos, Romas Sadauskas mokėjo parašyti dzūkiškai trupmenų poemą Sudzievuliu, Girdenis rašė ir rajono laikraštyje publikavo eilėraščius gimtąja žemaičių tirkšliškių tarme, ne taip seniai ir Viktorija Daujotytė parodė, kad tarminė kūryba galima, nes tarmė – irgi kalba, kurią galima ištirti: sudaryti žodyną, aprašyti fonetiką, parašyti gramatiką (morfologiją ir sintaksę), galima ja rašyti tiek prozą, tiek ir poeziją, tiek pačiai tarmei nebūdingo svetimo žargono pilną tekstą, kokiu kalba Rimanto Kmitos Pietinia kronikų miesto bachūras.
Neteisinga ir tai, kad tarmę geriausiai išlaiko kažkokie atsilikę ir kalbų nemokantys žmonės. Rinkdami medžiagą Druskininkų tarmės žodynui, radome geriausiai tarmę (netgi jotvingių kalbos liekanas) išlaikiusius gatvinio Švendubrės kaimo žmones, kurie, be gimtosios tarmės, kalbėjo trimis kalbomis – lenkų, gudų, rusų ir dar skyrė savo gimtąją kalbą nuo bendrinės kalbos. Tarmių formavimosi ir gebėjimo jas išlaikyti priežastys skirtingos. Dabar tarmės (kaip ir kalbos) išlaikymo priežastis yra ne izoliacija nuo kitų tarmių ir kalbų, o bendruomenės stiprumas.
Prisiminkime Girdenio teiginį, kad žydai yra išimčių išimtis, sugebėję atkurti hebrajų kalbą. Jie tai galėjo padaryti todėl, kad net ir pasklidę po pasaulį tarp įvairių kalbų, tvirtai laikosi žydiškumo, kartą per savaitę švenčia šabą (hb. Šabbath), kurio metu turi laiko pagalvoti apie savo šeimas ir bendruomenės ryšius. Apsilankykite Vilniaus Šalom Aleichemo ORT gimnazijos svetainėje ir pamatysite, kaip ten dirbama. Pirmiausia įrašytas moralinis garsaus tautiečio, gimusio dabartinėje Ukrainoje, o mirusio Amerikoje, priesakas: „Paskutinė mano valia, skirta įpėdiniams: tarpusavyje gyventi draugiškai, nekaupti savyje priešiškumo, palaikyti vieniems kitus sunkiu laiku, prisiminti šeimą, užjausti vargšą… Vaikai, didžiuokitės mano taip sunkiai užsitarnautu vardu“ (Šalom Aleichem). Toje mokykloje pagrindinių disciplinų mokomasi pagal lietuvių mokyklų programas, ir dar papildomai mokomasi hebrajų kalbos ir kitų dalykų, reikalingų išsilavinusio žmogaus gyvenimui. Joje dirba 32 mokytojai (iš jų 2 mokslų daktarai), 4 hebrajų kalbos mokytojai (2 iš Izraelio).
Nežinau, bet įtariu, kad būtent dėl šio žydų bendruomenės išskirtinumo, naciams ir kilo idėja išnaikinti šią bendruomenę kaip blogį, bet ji vis tiek gyva, nes daug investuoja į savo išsilavinimą ir bendruomenės stiprinimą. O mes elgiamės atvirkščiai: kito akyje ieškome krislo, nematydami savojoje rąsto. Puiki Viktorijos Daujotytės knyga Lituanistika Lietuvos akivaizdoje (Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017, 333 p.). Joje filosofiškai apžvelgta praeities literatūra ir mokslas, įvertinta humanistikos reikšmė tautos gyvenime. Kalba minima beveik kiekviename puslapyje. Ir išvada tokia: „Visa humanistika, juolab visa filologija stovi ant kalbos pamatų. Ar reikia rūpintis kalbiniais būties pamatais? Ne, sako neoliberalai, tarp kurių yra ir kalbos mokslo žmonių, būtent mokslo, neturinčio vertybinio stuburo, moralinių įsipareigojimų? (p. 315).
Kalbininkų be vertybinio stuburo ir moralinių įsipareigojimų negalima laikyti mokslininkais, bet pagalvokime, ar dabar literatūros kritikai ir mokslininkai turi vertybinį stuburą ir moralinius įsipareigojimus? Mūsų kalbą maitino ne tik tarmės, bet ir meninė žodžio galia: liaudies dainos, pasakos, talentingų rašytojų ir poetų kūryba. O ką galima pasakyti apie dabartinę prozą ir poeziją?Poetas Gytis Norvilas, pristatydamas jau ketvirtą eilėraščių knygą „Grimzdimas“, sako: „Poezija turi būti nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai“ ( 2017 m. birželio 13 d.). Atminty nugulę talento pažymėti tekstai lavina mąstymą ir kalbą.
Technologijų amžiaus skaitytojui neįpirši lietuvių literatūros klasikos, jei jis džiaugiasi: „Man knygų mugės nereikia, aš turiu paprastą skaityklę ir, įsijungęs internetą, galiu bet kuriuo paros metu nusipirkti knygų iš 3,5 milijono knygų pasiūlos <...>. Kokių tik nėra knygų: siuvinėjimo kryželiu pamokos, irokezų indėnų istorijos, tankų gamybos nacių Vokietijoje ypatumai, japonų pasakos ankstyvoje Meidži epochoje, Stave Jobs istorijos ir kita. Tai yra taip elementaru ir taip paprasta, kad apie jokią mugę net pagalvoti nenoriu <...>. Viskas yra oneline – čia ir dabar (Tomas Paulius. delfi, 2018 02 21).
Vadinkite mane kaip norite, bet nepatrauklus man šis nykstančių tautos vertybių laikas.
Atgal
.jpg)
