VISUOMENĖ
06.08. Vienuolė mokytoja Olimpija Rajunčaitė – žmogaus valios ugdytoja
Prof. Ona Voverienė
Vertingiausia žmogaus savybė yra triumfuoti valia ir dorybe prieš blogus instinktus, visada laikant savo kūną, palenktą dvasios valdžiai.
Rašytojas Vuilermetas
Ugdyti jauno žmogaus valią, tai, ko gero, pats sunkiausias mokytojo uždavinys, kuriam pačiam reikia turėti atitinkamų charakterio savybių. Vienas žymiausių Lietuvos pedagogų prof. Jonas Laužikas buvo įsitikinęs, kad yra valia – yra ir žmogus; nėra valios – nėra niekingesnio žemėje sutvėrimo, tas niekada savo noru ir sąmoningai neatsisakys leistinų gyvenimo džiaugsmų, tas uždraustų dalykų ir uždraustų kelių atžvilgiu pasirodys lengvai suklumpantis silpnuolis. Kalbėdama apie savo mokytojus Eugenija Olikauskaitė, Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolė, visada su dideliu pasididžiavimu ir dėkingumu prisimena savo mokytoją vienuolę Olimpiją Rajunčaitę, kaip ypatingai valingą Asmenybę, ją vedusią Dievo pažinimo ir pasišventimo jo tarnybai keliu nuo aštuoniolikos metų.
Lietuviškosios vienuolijos istorijos kelias
Pasirodo jis prasidėjo labai seniai. Dar ikikrikščioniškaisiais laikais, kai Europoje pradėjo formuotis riterių, krikščionybės misionierių luomas, kurie tada skelbdami Dievo žodį plačiai pasklido po visą Europą, Visų pirmą tai buvo vokiečių, čekų ir italų misionieriai. Jie ir įkūrė 1312 metais pirmuosius Lietuvoje pranciškonų konventualų 6 vienuolynus; 1333 m. Lietuvoje atsirado dominikonų vienuolynas; 1391 m – atgailos kanauninkų ir tik 1495 m. buvo įkurtas pirmasis visoje Lietuvoje, Vilniuje moterų bernardinių vienuolynas. Kiekvienas jų turi savo įdomią istoriją. 1918 m. Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, viena svarbiausių mūsų Tautos vertybių sistemoje vertybe tai tikėjimas. Po šimtmečius trukusios carinės Rusijos okupacijos, Lietuvoje atgimė ne tik lietuviškos katalikiškos bažnyčios, bet ir vienuolijos: vyrai vienuoliai, dažniausiai savo vienuolynus vadindavo ordinų vardais, ir iškilmingai duodavo visuomenei įžadus; moterys dažniausiai savo vienuolynus vadindavo kongregacijomis, (apaštalinio gyvenimo bendrijomis, kurių nariai gyvena bendruomeniškai, tik jų įžadai yra privatūs ir neturintys juridinės galios). Dauguma kongregacijų - vietinės reikšmes, kuriamos Lietuvos vyskupų ir vadinamos diecezinėmis t.y. pavaldžiomis Vyskupui, jas įkūrusiam. Taip Lietuvoje atsirado kaimierietės (1920); širdietės (1920); Šv. Kryžiaus seserų (1922-1938); elzbietietės (1924), kapucinės (1928) ir salezietės (1934). Visos vienuolijos turėjo du pagrindinius tikslus: 1) suformuluotas Riterių Ordino magistro dailininko Lorenco Manako prieš 600 metų: „Nesame izoliuoti ir nesame krikščionys pavieniui, kiekvienas pats sau. Mūsų tapatybė priklausyti Tautai. Dievas mums yra tas, kuris sudarė sandorą su mūsų protėviais ir kuris kviečia mus visus vienybei“ (Jolanta Stupelytė. Magnificat. – 2018, Nr. 3, p 3,4); To principo Lietuvos vienuolijos laikosi iki šiol; 2) Vienuolių evangelinis tobulėjimas ir šventumas, kurių vienuoliai siekia laikydamiesi skaistybės, neturto ir klusnumo įžadų.
Rusijos kariuomenei 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą atnešus ant savo šautuvų ir durtuvų „Stalino saulę“, visi Lietuvoje veikę vienuolynai buvo uždaryti, jų turtas nacionalizuotas, didžioji dalis vienuolių moterų ir vyrų buvo ištremti į Sibirą, kaip beje, ir keli šimtai kunigų; dalis jų – išžudyta, o jų mokymas paskelbtas „opiumu liaudžiai“. Lietuvai atkūrus 1990 metais Nepriklausomybę, vienuolynai gaivinami, jų turtas grąžinamas ir jų veikla, skleidžianti žmoniškumą, skatinama. 2012 metais dabartinėje Lietuvoje veikia 26 Popiežiaus teisių ir 15 diecezinių vienuolynų. Juose 700 moterų vienuolių ir 144 vyrai, iš jų 92 kunigai.
Mano bičiulė sesuo Eugenija priklauso Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų Kongregacijai. Ji ir įvedė mane į vienuolijos pasaulį, kuris, pasirodo, visiškai ne toks, kaip mes jį įsivaizduojame, kad vienuolės ištisai meldžiasi, nuolat skaičiuoja rožančiaus karoliukus, valandų valandomis medituoja, patarnauja bažnyčiose ir šalinasi viešojo pasaulio, kuris joms morališkai smukęs, nieko gero nežada. Taip nėra. Vienuolės gyvena visavertišką gyvenimą: domisi politika, literatūra, lanko ne tik bažnyčią, bet ir dailės parodas, koncertus, su jomis kartu lankiausi ir Vilniaus muziejuose, į kuriuos, gyvendama viena, taip tikriausiai ir nebūčiau susiruošusi nueiti. Tai ji, Eugenija, daug ir įdomiai pasakojo apie pačią Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų kongregaciją ir jos buvusią mokytoją ir globėją Vienuolyno vyresniąją Olimpiją Rajunčaitę, globojusią ją nuo aštuoniolikos metų ir formavusią jos vertybių sistemą. Ir ne tik pasakojo, bet ir atvežė susipažinti su to vienuolyno dokumentų archyvu, su kuriuo susipažinusi paruošiau medžiagą to vienuolyno istorijai ir ją paskelbiau. (Voverienė Ona. Šviesa, sklindanti iš vienuolijų. Svarbiausios Dievo Apvaizdos organizacijos istorijos datos // XXI amžius. – 2018, sausio 5. 12, 19, p12)
Iš vienuolyno archyvinės medžiagos sužinojau, kad jo istorija gana prieštaringa. 1928 m., kada pasaulį krėtė pasaulinė ekonominė krizė, ji neaplenkė nei Lietuvos. Atsirado daug nelaimingų ne tik skurstančių, bet ir ant bado ribos balansuojančių vienišų senelių, labai dažnai dar ir visokių ligų kamuojamų, bei beglobių vaikų. Panevėžio kunigai neliko abejingi tai valstybės didelei bėdai ir įkūrė Šv. Vincento ir Paulo paramos ir labdaros draugiją. Šios draugijos vienam iš vadovų kun. J. Tilvyčiui pavyko susirasti talentingą iždininkę Draugijai bajoraitę iš senos Žemaičių bajorų Rusteikų giminės Mariją Rusteikaitę ir įkurti pirmąją Panevėžyje prieglaudą vienišoms senelėms. Prieglaudoje buvo apgyvendinta 14 senelių ir joms buvo pasakyta, kad Draugija prieglaudai skirti pinigų negali, nes neturi, tik joms suteikia pastogę ir kurą, ir ten apgyvendintas seneles paveda Dievo Apvaizdai. Po Šv. Mišių kunigai visada primindavo parapijiečiams apie prieglaudos seneles ir prašydavo joms padėti maistu. O prieglaudos viduje įpareigojo stipresnes pasirūpinti sergančiomis ir jau nebepajėgiančiomis seseriškai pasirūpinti.1929 m. balandžio 10 d. Šv. Vincento ir Paulo draugijoje buvo išrinkta jos valdyba, kurioje buvo konstatuota, kad į Panevėžio senelių prieglaudą kuo toliau tuo daugiau ateina senelių prašyti prieglaudos. Į Draugijos valdybą buvo išrinkta ir Marija Rusteikaitė iždininkė, jai ir buvo pavesta rūpintis prieglaudos reikalais. Jos organizacinio talento ir gebėjimo bendrauti su žmonėmis dėka Panevėžyje iki 1934 metų buvo įkurtos 4 tokios prieglaudos, jose gyveno jau per 100 senelių, invalidų ir vaikų, buvo įkurta mokykla, skalbykla, kepykla, siuvimo ir batų taisymo punktai, kur prieglaudos vaikai jau galėjo mokytis amato. Prieglaudą aptarnavo pačios jose prisiglaudusios moterys, kurioms nebuvo mokamas atlyginimas. Įdomu, kad atsirado Panevėžyje moterų, kurios mielai imdavosi tos tarnystės, dažnai tik iš gailestingumo paskatų. Marija Rusteikaitė patvirtino Šv. Vincento ir Paulo Draugijoje, o vėliau užregistravo ir Valstybiniame Lietuvos registre šio Panevėžio prieglaudų tinklo įstatus, kuriuose šalia Dievo Apvaizdos narių teisių ir pareigų buvo aptartas ir tos organizacijos, t.y. „Dievo Apvaizdos“ bendruomenės statusas, teigiant, kad „Dievo Apvaizdos organizacija nėra vienuolija, bet seserys gyvena askezės gyvenimą“. Kunigai tam neprieštaravo. Neprieštaravo ir Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas.
Olimpija Rajunčaitė
1932 m. lapkričio 26 d. į „Dievo Apvaizdos“ seserų organizaciją kandidate įstojo mokytoja Olimpija Rajunčaitė. Ji jau turėjo ne tik gailestingumo, bet ir vienuolystės patirtį. Prieš įsijungdama į „Dievo Apvaizdo“ bendruomenę, ji buvo vieno iš pirmųjų Lietuvoje Šv. Kryžiaus moterų vienuolyno, įsikūrusio Anykščiuose narė. To vienuolyno istorijos ištakos siejamos su kunigo vienuolio, vadinamo „Broliu“ Antano Maliausko (1877-1941) vardu. Manytina, kad jis savo išmintimi, išsilavinimu ir šventumu buvo didelis autoritetas jo jaunesnei seseriai Onai Maliauskaitei, to meto knygnešei, kuri brolio pavyzdžiu ryžosi jos gyvenimo tikslu rinktis tarnavimą Dievui. Tada Lietuva dar buvo okupuota carinės Rusijos ir lietuviškų vienuolynų nebuvo. O. Maliauskaitė, matyt, padedama brolio kunigo, išvyko į Šveicariją ir įstojo į Šv. Kryžiaus Kongregacijos Ingenbholio vienuolyną Brunene (Šveicarijoje). Baigusi jame noviciatą 1907 m. rugsėjo 3 d davė amžinuosius įžadus. Šiame vienuolyne ji buvo vienintelė lietuvaitė ir gyveno jame nuo 1907 iki 1922 metų. 1922 m. Šv. Kazimiero draugijos valdyba pakvietė O. Maliauskaitę grįžti į Lietuvą ir čia įkurti vienuolyną ir ugdyti Lietuvos jaunimą katalikiška dvasia. O. Maliauskaitė grįžo su dviem sesėmis kryžietėmis, vokiete Gertrūda Helm ir ir šveicare Eustochija Iden. Anykščių dvarininkė Zofija Vieščiokaitė joms padovanojo namą ant Šventosios kranto ir taip prasidėjo Šv. Kryžiaus vienuolyno Lietuvoje istorija.1922-1923 metais to vienuolyno vyresniąja buvo O. Maliauskaitė. Savo namuose vienuolės įkūrė 1922 m. spalio 1 d pradžios mokyklą, kuri dirbo iki pat 1939 metų. Į ją O. Maliauskaitė kvietė Anykščių mergaites mokytis ir siekti mokytojų profesijos, o tos, kurios ryšis stoti Dievo ir Bažnyčios tarnystei tapti vienuolėmis. Ir iš tikrųjų iš daugelio tos mokyklos buvusių moksleivių mokytojomis ir vienuolėmis tapo Antanina Valotkaitė, Stasė Jaloveckaitė, Olimpija Rajunčaitė, Stasė Labanauskaitė, Kristina Kiaušaitė ir dar kitos Anykščių mergaitės, kurių pavardes Istorija nutylėjo. 1925 m. sausio 26 d., rekomendavus O. Maliauskaitei, Olimpija Rajunčaitė tapo Šv. Kryžiaus kongregacijos novicija. 1926 m. kovo 26 d. jai buvo suteiktas sesers Marijos Birutės vardas. Pirmieji įžadai duoti 1927 m. balandžio 6 d Šv. Kryžiaus vienuolyne Ingenbohlyje. Po įžadų Olimpija Rajunčaitė grįžo į Lietuvą. Kas įvyko Lietuvos Šv. Kryžiaus Kongregacijoje 1932 metais – Istorija tyli. Tik žinomas pastraipos pradžioje pateiktas faktas, kad Olimpija Rajunčaitė įstojo kandidate į Dievo Apvaizdos gailestingųjų seserų bendriją jau būdama 46 metų amžiaus. 1936 metais balandžio 26 d. Olimpija tapo Dievo Apvaizdos draugijos vicepirmininke. 1936 m. gegužės 10 d. Dievo Apvaizdos draugija Marijos Rusteikaitės iniciatyva nutraukė ryšius su Šv. Vincentio ir Paulo draugija ir tapo savarankiška visuomenine organizacija, Vidaus reikalų ministerijos visuomeninių organizacijų registre įregistruota 33 numeriu.1936 m. rugpjūčio 9 d. Marijos Rusteikaitės teigimu Dievo Apvaizdos draugija visiškai ir galutinai nutraukė ryšius su Šv. Vincento ir Paulo draugija. 1936 m. lapkričio 5 d. Panevėžio vyskupas gavo Dievo Apvaizdos draugijos narės ir Sodalicijos kandidatės Teodoros Onos Marčionytės laišką, kuriame ji guodėsi, kad vyresnioji sesuo Olimpija Rajunčaitė atėjusi į Draugiją pradėjo auklėti jos jaunesniąsias seseris vienuoliškai, neatsižvelgdama į tai, kad jos atėjo į Draugiją, paakintos gailestingumo nelaimingesniems ir kad O. Rajunčaitė prieštarauja vyriausiajai sesei Marijai Rusteikaitei dėl jos atsiskyrimo ir išėjimo iš Šv. Vincento ir Paulo draugijos, teigia, kad O.Rajunčaitė sakosi, kad ji su savo bendražygėmis, jau į jos įtaką patekusiomis sesėmis, pasiliks Šv. Vincento ir Paulo draugijoje. Vėlesni įvykiai tą patvirtino. Marija Rusteikaitė 1936 m. lapkričio 20 d. su savo 33 bendražygėmis paliko Panevėžį ir įsikūrė Šiaulių apskrityje Vaiguvos dvare, o Olimpija Rajunčaitė su 17 savo bendražygių liko Panevėžyje, sugrįžo į Šv. Vincento ir Paulo draugiją ir kartu su ja, padedant tos draugijos kunigams ir remiant vyskupui Kazimierui Paltarokui, ėmė kurti Dievo Apvaizdos seserų kongregaciją. Pasirodo, kad įkurti vienuolyną – ne taip jau ir paprasta. Ankstesniame mano straipsnyje, remiantis Dievo Apvaizdos archyve buvusiais dokumentais, aprašytas ilgas Kongregacijos kūrimo kelias. Kongregacija pradėta kurti 1936 m. gruodžio 6 d. Pirmiausiai reikėjo gauti vyskupo Kazimiero Paltaroko sutikimą kurti Kongregaciją ir ją globoti bei ja rūpintis; pakeisti Dievo Apvaizdos draugijos Statutą naujuoju, kuriuo siekiama kurti Kongregaciją; įsigyti atskirą tik vienuolynui skirtą namą, kuriame gyventų tik vienuolės, turėti pakankamai sesių inteligenčių, kurios galėtų savo žiniomis ir kvalifikacija deramai formuoti jaunų sesių asmenybes askezės ir valios ugdymo linkme. Kadangi tokių sesių Panevėžio Dievo Apvaizdos bendrija neturėjo, jos kreipėsi į Marijampolės Vargdienių Seserų Kongregaciją, kad apvaizdietes laikinai priimtų į savo Kongregaciją, kol jos šią opią problemą išspręs. 1937 m. rugpjūčio 27 d. Olimpija Rajunčaitė kreipėsi į Panevėžio Vyskupijos generalvikarą J. Jucį, kad jis leistų būsimoms vienuolėms vienerius metus kas penktadienį melstis prie išstatyto Komunijoje Švento Sakramento, jį adoruoti, rengiantis duoti skaistybės, neturto ir klusnumo įžadus visam gyvenimui; buvo kreiptasi į kun. Kanauninką Šidlauską, kad šis kandidatėms į vienuoles paskirtų seserį vienuolę, kuri kvalifikuotai rengtų seseris tapti vienuolėmis; kad kandidatėms kas savaitę būtų skaitomos paskaitos, pravedami seminarai, klausoma jų išpažinčių, kad jų stojimas į vienuolyną būtų sąmoningas ir bekompromisinis; 1938 m. lapkričio 26 Panevėžio vyskupas K. Palatarokas grąžino apvaizdietėms pataisytą Statutą, atveriantį kelią į Kongregacijos kūrimą. Jame buvo pakoreguoti Kongregacijos narių tikslai, kas jos siekia „tikrojo dievotumo“, „rūpinasi savo sielos tobulinimu“, „Seserys visu rūpestingumu stengsis užlaikyti skaistybę ir vengs to, kas prieštarautų skaistybės dorybei“, Sseserys niekur neis be vyresniosios leidimo“, „užlaikys žadėtą paklusnumą, šventai pildys visus nuostatus ir vyresniųjų nurodymus“. Vienas svarbiausių elementų kelio į Kongregaciją yra seserų įvilktuvės. 1940 m. vasario 19 d. Olimpija Rajunčaitė informavo Panevėžio vyskupą, kad sausio mėnesį vyko rekolekcijos ir į vienuolės rūbą buvo įvilktos 12 kandidačių, o prieš tai įvilktuvės vyko 1939 m. liepos mėnesį ir įvilktos į vienuolių rūbą 9 kandidatės. Visiškai normalizuoti apvaizdiečių santykiai su Šv. Vincento ir Paulo draugija. 1942 metų pradžioje pastatyta „Apvaizdos“ koplyčia Velžyje (Panevėžio apskr.) ir 1942 m. liepos 12 d. toje koplyčioje pašventintas Kryžiaus kelias su prijungtais atlaidais „Servatis de jure sevandis“ ir tas istorinis faktas , paliudytas dokumentu 1942 m. birželio 13 d. Nr. 1516. 1944 m. rugsėjo 27 d. vyskupijos generalvikaras oficialiu raštu Nr. 1995 patvirtino, kad Dievo Apvaizdos seserų bendrija yra vienuolynas ir kad Velžio koplyčia yra jo nuosavybė. Sovietinės okupacijos metais Dievo Apvaizdos Kongregacija „Apvaizdos“, vardu įtvirtinta de jure 1948 m. rugsėjo 2 d. Religinių reikalų Taryboje prie TSRS Ministrų Tarybos Lietuvos TSR.
Restauruota Mykolo Olševskio maldų ir meditacijų knyga „Broma atverta ing viečnastį“
Kretinga. Bažnyčia ir vienuolynas
Viešojoje spaudoje teko skaityti ir patirti, kad tarpusavyje Panevėžio Dievo Apvaizdos Kongregacijos seserys galima sakyti gana aštriai polemizuoja, kas yra to vienuolyno įkūrėja Marija Rusteikaitė ar Olimpija Rajunčaitė? Vienuolyno archyviniai dokumentai rodo, kad tik Olimpija Rajunčaitė, pati davusi vienuolės įžadus Šv. Kryžiaus Vienuolyne Šveicarijoje, savo patyrimą pagal visas Bažnyčios įtvirtintas nuostatas pritaikė kurdama Panevėžio Dievo Apvaizdos vienuolyną ir labai kantriai jas realizuodama žingsnis po žingsnio, įkūrė Panevėžio Dievo Apvaizdos vienuolyną. Tą tvirtina ir viena iš to vienuolyno seserų Antanina Pošiūnaitė (Bronius Vertelka. Vyskupijos sukaktis įpūtė miestui gyvybės // XXI amžius. – 2006, geg. 5, p. 3/5).
1956 m. kovo 31 dieną „Apvaizdos“ vienuolyno vyresnioji Olimpija Rajunčaitė, atlikusi Lietuvoje jos šventą misiją, pilietišką Dievo Apvaizdos gailestingųjų seserų bendriją po ilgo ir sunkaus jos ir jos bendraminčių nueito kelio perorganizavusi į Dievo Apvaizdos seserų Kongregaciją – vienuolyną, mirė. Palaidota Panevėžyje. Jos atmintis saugoma jos globotinių širdyse ir maldose.
Atgal
.jpg)
(1).png)
