VISUOMENĖ
06.08. Atviras laiškas Lietuvos mokytojams, chorų vadovams ir tiems, kurie save laiko elitu
IŠMOKIME TARTI SAVO VALSTYBĖS VARDĄ
Rimvydas Žiliukas
Stebina tai, kad daugybė Lietuvos radijo ir televizijos laidose kalbančių žmonių (ir net diktorių) nemoka taisyklingai ištarti Lietuvos vardo. Tardami žodžius „su Lietuva“ kalbantieji teisingai pasirenka įnagininko linksnį, bet sukirčiuoja jį taip, kaip vardininką, kirčiuodami jame paskutiniąją raidę „a“, nors derėtų kirčiuoti „ie“.
Ir jau visiškai stulbina tai, kad Lietuvos vardas darkomas net iškilmingai giedant Lietuvos tautinę giesmę. Net mokiniai, mokomi savo mokytojų, ir netgi chorai, vadovaujami savo chorų vadovų, gieda:
Lietuva - Tėvynė mūsų,
Tu - didvyrių žemė.
Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia.
Lietuvos mokytojai ir netgi chorų vadovai savo auklėtinius moko, kad ir „Lietuva“, ir „Tėvynė mūsų“, ir „didvyrių žemė“ yra vardininko linksnio. Ir žodyje „Lietuva“, ir žodyje „žemė“ jie moko kirčiuoti paskutinius skiemenis. Bet jei žodžiai „Tėvyne“ ir „žeme“ būtų vardininko linksnio, tai autorius ir būtų juos parašęs su raide „ė“ gale: „Tėvynė“ ir „žemė“. O iškraipius Tautišką giesmę joje dingsta V. Kudirkos žodžių prasmė. Juk šiais žodžiais autorius kreipiasi į savo Tėvynę, į savo mylimą Lietuvą, į savo numylėtą didvyrių žemę, tad tam jis ir pavartojo ne vardininko linksnį, bet šauksmininką:
Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme,
Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia.
Tai nejaugi mūsų mokytojai, chorų vadovai ir tie, kurie save elitu laiko, neskiria vardininko nuo šauksmininko? Nejaugi jie niekada nebandė suprasti himne giedamų minčių prasmės? Juk šauksmininką pakeitus vardininku yra iškraipomas pirmasis himno posmas, jis praranda savo prasmę, tampa nieko nesakančių žodžių kratiniu.
Tai va, kokių laikų susilaukėm, kai jau ne tik tie, kurie save elitu laiko, bet net mokytojai ir netgi chorų vadovai nesupranta ir nemoka savo valstybės himno žodžių!
Atgal
.jpg)
(1).png)
