VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

05.22.Kaltinti ar atleisti (2)

Aleksandras Kavoliūnas

Kadangi, kaip jau minėjau, ateis laikas, kai šalies teismai bus užversti skundais: kaimynas prieš kaimyną, žmona prieš vyrą ir anyta prieš marčią etc. Tas laikas ir atėjo, tik dabar skundžiami visi iš eilės: gyvieji ir mirusieji.

Tad, pratęsiant temą „Kaltinti ar atleisti“, ją reiktų papildyti dar vienu žodžiu: smerkti. Parašyta: „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti…“ (Luko 6, 37).

Jono Evangelijoje 12, 47, Jėzus pasakė, kad atėjo ne teisti pasaulio, bet gelbėti pasaulį. Taigi, kad ne teisti... Tikslas gelbėti pasaulį, tai – Dievo gerumo įrodymas.

O kad Dievas, Jėzaus Kristaus Tėvas, yra geras, įrodo tai, ką Jis padarė dėl žmonijos išgelbėjimo: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė (ant kryžiaus) savo Viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3, 16). Iš Savo beribio gailestingumo Jis paaukojo Viengimį Sūnų kaip auką žmonijos išgelbėjimui!

***

Ne vienas girdėjome įvairių liudijimų, kaip savo metu pas Dievą atėjo itin aršūs nusidėjėliai. Na ir ką? Dievas juos atmetė? Ne! Kaip sakoma: kiekvienas šventasis turi praeitį, ir kiekvienas nusidėjėlis turi ateitį. Arba kitaip – nėra tokio šventojo ir nebuvo, kuris nebūtų gerokai prisidirbęs… O kiek dar mes nežinom, kiek, kaip, kas ir iš kokios praeities atėjo atgailaudamas pas Dievą. Dievui patinka sudužusi, nusižeminusi širdis, o šventų serafimų Jis gali pašaukti ir iš žemės dulkių…

O ar visi, dabar gyvenantys šioje ašarų pakalnėje, tokie jau šventi? Kolaborantai rašytojai.. O kiek dabar iš gyvų esančių kolaboruoja?

„Įdomu, kad po Vytauto Radžvilo straipsnio „Išdavusieji laisvę” paaiškėjo, jog beveik nėra nei vieno uoliai netarnaujančio sovietų valdžiai ir Liberalų sąjūdžio aukščiausios vadovybės gretose. Jie darė politines karjeras komunistų santvarkoje nuo pat jaunystės, o tai reiškia, kad jie visa širdimi dirbo prieš laisvą Lietuvą“ – rašo tūlas politikas, vėl grįžtantis į senas vėžes, susirūpinęs moraliniu bei krikščionišku Lietuvos įvaizdžiu.

Akis jau bado dvasinis purvas ir jo išdava – ekonominis chaosas, kurio padarinius mes stebime: vaikai mokomi daryti tatuiruotes, nors per tai galimas rimtas tamsos jėgų apsėdimas. O juos moko Vakarų Lietuvos tėvų forumo samdytos patarėjos, vedančios kursus vaikams apie Taro kortas. Primenu, kad Taro kortos – nepamainomas atributas satanistiniuose susibūrimuose. Kokią kultūrą sukurs šitie, praėję tokį pradžiamokslį?

Tas pats kontraversiškas politikas ragina: „Kviečiu atsigręžti į krikščioniškas vertybes ir visiems politikams, gavusiems Lietuvos žmonių mandatą...“

***

Citata: „Baisu, kai menininkus, kurie buvo propagandos suklaidinti, reikėtų išbraukti iš atminties. Būtų barbariška. Geri jų kūriniai, gal tik reikėtų taip ir pasakyti, kad jie buvo labai suklaidinti ir dėl to smarkiai gailėjosi. Manau, kai valstybė stipri, pasitikinti savimi, ji nebijo praeities šešėlių. O gal yra tokių, kurie norėtų, kad vietoje buvusių paminklų, statytų jiems?“

Štai taip… Bet, turbūt, nėra taip žema ir nežmoniška, kaip smerkti žmones už akių, o dar bjauriau, kai kaltiname mirusiuosius. Kaip ten bebūtų, geriau patylėti ir neliesti tų žmonių nei asmens, nei jų kūrybinio palikimo.

Apie ką mes čia? Nagi apie mūsų kai kuriuos jau išėjusius Anapilin poetus, rašytojus, dvasininkus bei kitus, kuriuos po mirties bandoma kalti prie kryžiaus.

Per vėlu! Reikėjo anksčiau... kol gyvi buvo. O dėl kalimo ant kryžiaus, argi neparašyta: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kol suranda? Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: „Džiaukitės drauge su manimi, radau savo avį, kuri buvo pražuvusi!“ Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atgailos“ (Luko 15, 4–7).

Kokia žinia! Dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio danguje pakyla didžiulis džiaugsmas! Tad nevaidinkim didelių teisuolių, nes nežinom nei aplinkybių, nei žmogaus širdies, kodėl jis padarė tą ar aną. O jei ir padarė, tai Dievo požiūris į daug ką gerokai skiriasi nuo žmogaus. Ne tos svarstyklės, nes Kristus siekia išteisinti ir taip išgelbėti žūstančias sielas.

Tą dieną Dievo akivaizdoje bus atskleistos visos žmonių mintys ir visi širdžių motyvai.

Sukonkretinkim. Kalbame apie tuos, kurie prieš mirtį atgailavo prieš Kristų, ir jei galėjo, atsiprašė Dievo, žmonių, kuriuos kada nors įskaudino… Tai liečia bet kokios profesijos, bet kokios rasės atstovą. Toks yra Dievas – atleidžiantis ir lėtas pykti. Kai vienas iš šalia nukryžiuotų su Kristumi nusikaltėlių paprašė: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę”, Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje” (Luko 23, 42–43).

Štai kokia mūsų Viešpaties širdis. Ir ji nepakito… Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius. (Hebrajams 13, 8).

***

O dabar žvilgtelėkime į šalies panoramą, kas šiuo metu randasi viešame teisiamųjų suole? Kas atsakovai? Nagi mirę ir dar gyvi poetai, muzikai, rašytojai, teatralai, politikai, kultūros veikėjai, intelektualai etc.

Diskusija „Ar verta puoselėti sovietinį „paveldą?“, ir į ją panašios, dabar pačiam įkarštyje. Šis klausimas jau gana seniai skamba šalies padangėje. Tik dabar šis paveldas – tiek praeitų laikų rašytojai, tiek ir jų kūryba, kvestionuojama itin uoliai ir aršiai…

Šioje vietoje noriu prisiminti daugelio mūsų mylimą poetę Salomėją Nėrį… „Jos paskutiniuose eilėraščiuose kartais įžvelgiama užuomina į atgailą, tačiau viešai, aiškiai ji niekada neišsižadėjo savo veiklos“ – rašoma recenzijoje.

Pažymėsiu, kad Kristui nebūtinas priverstinis mūsų atgailos viešumas. Jo kitokia širdis nei daugelis įsivaizduojame. Iš širdies einanti ir Jam skirta (kaip skundas), bet nebūtinai įgarsinta mikrofonais, mūsų širdies rauda gali paliesti Jo širdį daugiau nei įsivaizduojame… Ne garsus rėksmingas prisipažinimas, bet tylus paslėptas vidinis širdies šauksmas gali būti pati brangiausia atgaila. O kas už Jį geriau žino, kas toje širdyje, galbūt, paskutinio mūsų gyvenimo atodūsio metu, vyko?!

...Iš tiesų, būtų poetė kartu su kitais važiavusi į tą Maskvą ar nebūtų – niekas nebūtų pasikeitę. O štai jos – pakviestos, bet nevažiavusios – likimas greičiausiai būtų buvęs kaipmat nuspręstas. Žingsnis buvo žengtas ir vėliau, net supratusi realybę, ji jau nieko negalėjo padaryti.

Komentaras iš internetinio puslapio: „Palikite ramybėje ir Salomėją Nėrį, ir Petrą Cvirką. Apie juos galėtų kalbėti nebent tokio paties talento žmonės, praėję tą kelią ir pergyvenę tuos sunkius metus. Nė vienas iš jų nesinaudojo tomis privilegijomis, kuriomis ištisus dešimtmečius mito kartų kartos kolaborantų. Ką jie išgyveno ir ką patyrė, rodo ir jų ankstyva mirtis. Cvirka nesulaukė net 40 metų, S. Nėris mirė 41 metų. Gėda visiems apsišaukėliams teisėjams“.

Čia vėl ir vėl nuskamba Kristaus žodžiai: „Neteisk ir nebūsi teisiamas!“

Todėl, jei mes neparašėm nė vienos dainos, nekritikuokim tų, kurie jas rašo; tas, kas nesukūrė nė vieno eilėraščio, verčiau patyli anų talento paūksmėje; tas, kuris nėra knygos parašęs, te kukliai užsičiaupia… Ir nesmerkim, nes niekas nežino, kaip būtume patys pasielgę jų vietoje anuo laiku…

O visokiems kritikams reiktų pasakyti, kad toks talentas gimsta kartą per penkiasdešimt metų. Ir daugeliui dabar kuriančių, rašančių ar kitaip besireiškiančių, poetės širdies grožis, kūrybos subtilumas bei jos talentas yra taip toli nuo jų, kaip toli Rytai nuo Vakarų...

...O jei ne, tai kas svarbiau – ar kad visuomenė išgirstų viešą, tik dėl akių, veidmainišką prisipažinimą, ar žmogaus sielos atsivėrimas prieš Kūrėją, galbūt net vienumoj? Juk nėra tokios kainos, kurią galėtum užmokėti už sielos išgelbėjimą! Mes galvojam vienaip, bet Dievo mintys – ne mūsų mintys.

Todėl net neabejokit, jog Dievas labiau ieško būdų parvesti mus į Savo dangiškus namus, nei progų į tuos namus neįsileisti…

***

Grįžtant prie šių dienų aktualijų. Bedieviškoj visuomenėj ir teismai bedieviški. 1776 metų JAV Nepriklausomybės deklaracijoje aiškiai parašyta, kad tikėjimas Kūrėju, prieš kurį atsakingi visi, netgi valstybė – yra būtinas deramai vyriausybei! Ir ne tik valdžiai, bet ir elektoratui. Iš čia ir valstybės klestėjimas – Dievo Žodžio pamatas šalies Konstitucijoje.

Tai, kas parašyta Rašte, yra, ar bent jau turėtų būti šalies Konstitucijos, teismų bei politikų sprendimų ir visa ko, matas – ne raidė, bet dvasia.

Kai kas svarstė, ar poetė prieš mirtį susitaikė su Dievu, bent viduje? O net didžiausių paklydimų laikais, nuo poetės nenusigręžęs kunigas, pripažino: „Salomėja buvo padorus asmuo, mylėjo tiesą ir jos nuoširdžiai ieškojo“.

Iš komentarų: Salomėją kažin ar verta pulti. Ji buvo padebesiais skraidanti idealistė, pradžioje nesuvokianti ką daranti. Mano močiutės mokytoja buvo Salomėja Nėris. Močiutė pasakojo, kad kai lankė Nėrį sunkiai sergančią ligoninėje, ji vis negalėjo sulaikyti ašarų ir kartojo: „Dieve, Dieve, kaip jie mus apgavo...“

Atminkim, kad žmonių rūstybė (smerkimas, teisimas) nedaro Dievo teisumo. (Jokūbo 1, 20). O jei kas manosi esąs jau toks nekaltas, tegul meta akmenį…

Pabaigai apie akmenį... Kartą įvairaus plauko teisuoliai bei šventuoliai, pagavę svetimaujančią moterį, kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, ši moteris buvo pagauta svetimaujant. Mozė Įstatyme mums įsakė tokias užmėtyti akmenimis. O ką Tu pasakysi?” (Jono 8, 5).

O ką mes pasakytume? Tu, aš…

P. S. Ir visgi, ką pasakė Jėzus? Atsitiesęs ir nebematydamas nė vieno kaltintojo, tik moterį, Jėzus paklausė: „Moterie, kur tie tavo kaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?” Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie”.

Tada Jėzus jai tarė: „Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk” (Jono 8, 10–11).

***

Iš išplėštų Salomėjos Nėries dienoraščio puslapių. (O kas labiausiai saugo paslaptis, jei ne dienoraštis, kuriam neretai tiek daug patikima…)

1925. X. 18

...O Viešpatie! Neleisk man klaidžioti, kaip lig šiol, nežinomais, svetimais keliais. Parodyk, parodyk man kelią, kurs veda tiesiai į Tave. Tu, gailestingiausių gailestingiausias, argi paniekinsi mano ašaras?! Juk aš taip menka, taip pažeminta, prislėgta... tai kas gi mane atsimins, kas mane pakels, jei Tu užmirši. Tegul aš numirštu, sau ir pasauliu, kad tik Tau gyvenčiau.[18]

1925. XII. 29

...Šiandie, pažvelgus į Tavo ištiestą ant kryžiaus kūną, aš nubudau. Tavo žvilgsnis liepė man grįžti ir parodė skaudų mano kelią, bet didingos aureolės nušviestą.

Grįžtu Viešpatie, ir vėl prisižadu iš naujo savo jungą nešti, menu ir grožiu švelninti kietas sielas, atjausti ir gydyti žmonijos žaizdas.

...Kristau, kurs tą šventą kibirkštį mano sielon įkūrei, padėk man, padėk![20]

1926. III. 14

...Saugok mane, Viešpatie ir parodyk man kelią, kuriuo galėčiau bent menka dalele žmonijos skausmą sumažinti. Dėl savęs aš nieko neprašau.[21]

O dabar turbūt paskutinis poetės eilėraštis. Šis kūrinėlis parodo, kur ir su kuo paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis buvo poetės širdis...

    SUGRĮŽIMAS             

1) Viešpatie, sugrįžtų į Tave,                                                              4) Jis nuplėšė kryželį paslapčia,              

Tamsioj nakty paklydus.                                               Man nuo širdies pavogęs, -

Priglausk kaip tikrą dukrą vėl mane, -     Joje ir kūdikio karšta malda

Skaudžias žaizdas išgydęs.

Paliko be pastogės.            

2) Priimk atgal, o Viešpatie brangus,

5) Gyvenimas atrodė tuštuma,

Leisk su Tavim sueiti.       

Lyg tamsi juoda naktis.

Aš žemėj palieku visus vargus,

Bet vėl netikėtai palietė mane,

Tavy turiu tik viltį.                                                                              Malonė Tavo spindulių.

3) Juk Tu žinai, kad laimė tarp žiedų,                           6) Dabar grįžtų vėl, Dieve, pas Tave,     

Širdy man buvo gera, gera.                                                                 Tamsioj nakty paklydus.   

Bet melas išvogė man daug turtų,                                 Priglausk, kaip tikrą dukrą vėl mane,

Įpiršęs nuodingąjį nektarą.                                            Skaudžias žaizdas išgydęs…

(PASTABA:Eilėraštis užrašytas prieš mirtį slaugiusios med. sesers 1945 m., nes poetė nepajėgė pati rašyti.)

Atgal