VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

05.15. Lietuvos delegacija dalyvavo “Europos savaitėje” Detmolde

Gegužės 5 dieną lietuviai dalyvavo Vydūno gimimo 150-mečio iškilmingame minėjime, o išvakarėse kun. Miroslavas Danys pavedžiojo delegaciją po Detmoldą, aplankyti Lippės Princo Stefano rūmai, padėtos gėlės prie Vydūno paminklo, gražiai ir vaišingai buvo priimti miesto Rotušėje, kur atidaryta Lietuvos dailininkų paroda, skirta Vydūnui, vakare vyko iškilmingas koncertas, jame skambėjo ir Sandros Urbos atlikti M.K.Čiurlionio kūriniai.

Nuotraukos Tomo Staniko

Dr.Vaclovo Bagdonavičiaus sveikinimo žodis

Detmoldas, 2018  m. gegužės 5 d.                               

Ponios ir ponai, leiskite Jus pasveikinti susirinkus pagerbti didį lietuvių tautos sūnų Vydūną  jo 150-jų gimimo metinių proga.     

                      Vydūnas (Vilhelm Storost, 1868–1953) – didysis lietuvių humanistas, rašytojas, žymiausias Prūsų Lietuvos kultūros veikėjas. Aukščiausia vertybe laikydamas žmoniškumą, Vydūnas savo įvairiašake veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą, kuri būtų iš esmės, o ne paviršiaus dalykuose laisva. Vydūnas sukūrė laisvos, nepriklausomos asmenybės ugdymo programą: žmogus sau, tautai, žmonijai, kuri atskleidžia humaniškumu pagrįstus asmens ryšius su tauta ir žmonija. Lietuvių kultūra su Vydūno literatūros, filosofijos kūriniais, su M. K. Čiurlionio paveikslais peržengia tautos ir Vakarų pasaulio ribas, susiejama su Rytų civilizacijomis, kosminės visatos vizijomis.

                      Vydūną, kuris buvo Tarptautinės rašytojų organizacijos PEN Club ir Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys bei Kauno universiteto garbės daktaras, mini ne tik Lietuva, bet ir Vokietija, su kuria buvo esmingai susiję jo gyvenimas ir veikla. 1896–1913 m. Jis studijavo Berlyno, Greifsvaldo, Halės ir Leipcigo universitetuose, Pirmojo pasaulinio karo metais dėstė lietuvių kalbą ir skaitė kursą apie lietuvių kultūrą prie Berlyno universiteto veikusiame Rytų seminare, su Tilžės lietuvių giedotojų draugija įnešė nemažą indėlį ne tik į lietuviškosios diasporos Rytprūsiuose tautinio identiteto stiprinimą, bet ir viso krašto kultūrinio gyvenimo praturtinimą, vokiečių ir lietuvių kultūrinių ryšių plėtojimą ir stiprinimą,  santykių tarp abiejų tautų harmonizavimą. Vydūnas veikė ne tik lietuviškose, bet ir vokiškose kultūrinėse organizacijose, vokiškoje spaudoje buvo spausdinama jo publicistika bei eseistika. Jo veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (išleistas 1932 m. Tilžėje) ir šiandien tebėra vienas iš ryškesnių mokslinės vertės nepraradusių istoriografinių šaltinių, kuriuose plėtojama daugiasluoksnių Lietuvos ir Vokietijos santykių tematika.         

                     

                      Ir niūriais nacių režimo laikais Vydūnas regėjo  iš vokiečių kultūros sklindančią ryškią žmoniškumo šviesą.  Ne tik regėjo, bet ir pats, kaip kūrėjas ir mąstytojas, jautėsi esąs joje išaugęs, jos veikiamas. Nors jo filosofijos pagrindą, kuris yra ir jo kūrybos idėjinis pagrindas, sudaro indiškasis vedantizmas, tačiau į jį mąstytojas ėjo per  vokiškąją filosofinę ir bendrąją kultūrą. Pirmuosius impulsus žengti filosofo keliu jis gavo iš XIX ir XX a. sandūroje kūrusių vokiečių mąstytojų, tokių kaip Wilhelm Schuppe, Wilhelm Wundt, Alois Rhiel, Ernst Troeltsch, Rudolf Eucken, su kuriais bendravo asmeniškai, o taip pat iš klasikinės vokiečių filosofijos, ypač Immanuelio Kanto. Vokiškoje dirvoje Vydūnas rado jau įsitvirtinusį orientalizmą, aptikdamas didžiausiąją dalį į vokiečių kalbą išverstų Rytų išminties šaltinių, vokiškų jų interpretacijų ir tyrinėjimų. O ir pačioje vokiškoje filosofinėje mintyje, ypač toje jos dalyje, kuri labiausiai domino Vydūną,  spindėjo ir  rytietiško atspalvio  išminties šviesa (Arthur Schopenhauer, Friedrich Nietzsche). Tos šviesos spinduliai sklido ir iš senesnių laikų vokiškosios mistikos (Jakob Böhme, Meister  Eckhart), mūsų mąstytojui tarsi patvirtinusios, kad tiek Rytai, tiek Vakarai randa tą pačią Didžiajame Slėpinyje glūdinčią būties prasmę. Ir patys Rytai tiesiogiai Vydūnui atsivėrė būtent Vokietijoje -  Leipcige veikusioje teosofų draugijoje, kurio aktyviu nariu jis tapo. Savo iš vedantizmo išplaukiančio požiūrio į gyvąją tikybą kaip tiesioginį sąlytį su dieviškumu papildomą patvirtinimą Vydūnas rado Friedricho Schleiermacherio religijos filosofijoje, Rudolfo Otto religijotyros darbuose.  Nemaža bendrumų Vydūnas rado savo ir Johanno Wolfgango von. Goethes pasaulėžiūroje, kaip dramaturgas irgi buvo veikiamas jo ir Friedricho Schillerio kūrybos principų, savo laiko vokiečių dramaturgijos ir teatro sampratų.

.                    

                      Didis Prūsijos lietuvis, Vokietijos reicho pilietis Vydūnas ( Wilhelmas Storostas,1868 – 1953) savo saulėlydyje dar regėjo Antrojo pasaulinio karo į dvi skirtingas valstybes suskaldytos Vokietijos gyvenimą. Vienoje iš jų – Vokietijos Federacinėje Respublikoje - teko ir pačiam gyventi. Detmoldas buvo jo paskutinioji priebėga.

 

Su kaupu pasitvirtino tuoj po Antrojo pasaulinio karo skelbti Vydūno pranašavimai apie Vokietijos atsitiesimą  ir tapimą  „tikrojo žmoniškumo didėjimo ir augimo jėga“[1],  jos būsimą

pozityvų vaidmenį  žmonijai einant pažangos keliu, apie laisva tapsiančią Lietuvą bei jos gerus santykius su Vokietija. „Po audrų aušta tarpimo ir žydėjimo laikai“, - išreikšdamas tikėjimą , jog žmonija pasuks tauresnio žmoniškumo ir geresnio tautų sugyvenimo link,  dar karo griuvėsiams tebesmilkstant rašė Vydūnas.  Pro tų degėsių dūmus jis jau regėjo „esmiškajai kultūrai sprogstančius diegus“[2] [daigus] ir juos kartu su kitomis tautomis puoselėsiančias vokiečių ir lietuvių tautas. „Su brėkštančiais naujais laikais gimsta ir nauji įsitikinimai. Kai viena tauta grbia kitą, remia jos vertybių ugdymą, jos kultūrą, tai ji paklūsta Kūrėjo valiai ir leidžiasi jos vedama. Ir nebeliks tada ko bijoti“, – rašė Vydūnas „Septyniuose šimtmečiuose“. Tuos naujus įsitikinimus Vydūnas sieja su savo puoselėtais žmoniškumo principais. Šiandieninėje santykių tarp tautų ir valstybių politikoje yra stengiamasi  būtent juos įgyvendinti. Vokietija ir Lietuva, kartu su kitomis 28 žemyno valstybėmis, savanoriškai susibūrusiomis į Europos Sąjungą,   jau nebe kaip daigus, o kaip gerokai pasistiebusius ūglius puoselėja taikų tautų sambūvį, demokratiją, žmogaus teisių apsaugą, racionalią ekonomiką ir kitas žmonijos pažangai tarnaujančias vertybes.

                     

1953 m. rugsėjo 4 d. Vydūnas pasiekė Detmoldą. Čia prabėgo paskutinieji jo produktyvaus darbo ir energingos veiklos kupini jo gyvenimo  metai. 1953 m. vasario 20 d.  Vydūnas paliko šį pasaulį ir buvo senosiose Detmoldo miesto kapinėse palaidotas. 1991 m. spalio 14 d. jo palaikai buvo eshumuoti ir palydėti į laisvę atgavusią Lietuvą. Su šia akcija susijusias išlaidas padengė Lipės apskrities vadovybė.  Lietuvos Kultūros ministras už tai išreiškė nuoširdžią padėką. Spalio 19 d. dalyvaujant tūkstančiams Lietuvos žmonių palaikai palaidoti Bitėnų kapinėse šalia baltų šventovės Rambyno kalno. 

                       

Kita proga padėkoti Vokietijos bičiuliams buvo 2013 m. gegužę, kai Europos dienų Detmolde metu prie namo Wiesen Strasse 5 jų rūpesčiu buvo atidengti Vydūnui skirta atminimo lenta ir  lietuvių skulptoriaus Liongino Garlos sukurtas paminklinis biustas.Šiame name Vydūnas, traukdamasis nuo Raudonosios armijos,  po klajonių  ir nepriteklių kupinų metų rado pirmą saugesnį prieglobstį,.Šventę  pradėjęs Detmoldo miesto meras Raineris Helleris pažymėjo, kad „nuo šiol miestui tenka pareiga garsinti Vydūną. Žvelgiant iš šių dienų pozicijų, Vydūnas buvo Europos idėjos pradininkas, pranokęs daugelį amžininkų“.  Atidengiant atminimo lentą kalbėjusi Lietuvos Vydūno draugijos pirmininkė Rima Palijanskaitė dėkodama visiems akcijos dalyviams, ypatingą padėką išreiškė diplomatui Friedrichui Wilhelmui Nehl‘iui irLipės evangelikų bažnyčios įgaliotiniui Rytų Europai kunigui Miroslavui Danys‘ui už iniciatyvą ir  didžiulį darbą įgyvendinant šią idėją. 1991-siais Vydūnas grįžo į Lietuvą, 2013-siais – į  Detmoldą. Taip jo didi dvasia palaimino bendram gėriui kurti abi kaimynines Europos tautas – vieną didelę, kitą mažą.

                       

                      2013 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Vilniuje išleido  knygą „Vydūnas und deutsche Kultur“. Jos keliasdešimt egzempliorių tiesiai iš spaustuvės Lietuvos delegacija nusivežė į minėtas iškilmes Detmolde. Per penkerius metus knyga pasklido tiek po  Lietuvą, tiek po Vokietiją, sukėlė nemažą susidomėjimą abiem kultūroms nusipelnusia asmenybe. Vokietijoje dar didesnį susidomėjimą Vydūnu sukėlė mūsų ne kartą minėta jo knyga „Septyni šimtmečiai“,  kurios trečiąjį leidimą kun. Miroslavo Danys‘o  ir Vydūno giminaitės Britos Storost rūpesčiu išleido ir 2017 m. Leipzigo knygų mugėje pristatė LIT Verlag leidykla. Beje, pirmojo 1932 m. leidimo didžiąją tiražo dalį konfiskavo nacių režimo policija. Paskatinta Vokietijos skaitytojų susidomėjimo abiem knygom ir Vydūno asmenybe LIT Verlag leidykla lietuvių rašytojo ir mąstytojo gimimo 150-mečio proga  ryžosi pateikti šiek tiek papildytą antrąjį  kolektyvinio rinkinio „Vydūnas und deutsche Kultur“ leidimą. Taip ne tik buvo dar kartą pagerbtas europinio masto lietuvių humanistas,  garbingas Vokietijos pilietis bet ir argumentuotai parodyta, kaip sakė buvęs Vokietijos Ambasadorius Lietuvoje Mattias Mülmenstädt,  kad  Vydūnas iš tiesų yra geriausias tiltų tarp abiejų kultūrų tiesėjas.

                               

                               Naudojantis šia proga norisi knygos rengėjų vardu nuoširdžiausiai padėkoti visiems           parėmusiems ir kitaip prisidėjusiems, išleidžiant šį  rinkinį. Ypatingas ačiū,  Detmoldo miesto    burmistrui p. Raineriui Helleriui, Detmoldo piliečių fondo prezidentui buvusiam miesto                 burmistrui p. Friedrichui Brakemeier, Piliečių fondo administratoriui p. Kay Sandmann-Puzberg, Lit          Verlag leidyklos vyriausiajam redaktoriui dr. Michael J. Rainer, taip pat  leidimo  iniciatoriams kun.                   Miroslavui Danys, Britai Storost.  

                                          Ačiū Detmoldo vadovybei bei visiems šių prasmingų iškilmių iniciatoriams ir rengėjams.                       Telaimina mus visus didžiojo Vydūno dvasia.

[1]Vydūnas. Raštasi, t. 3, V., 1992,  p. 407.                                    

 

Prof. Dr.Volfgango Fraiherio fon Šteteno (Wolfgang Freiherr von Stetten, Lietuvos garbės konsulas Badeno-Viurtembergo federalinėje žemėje) kalba Europos dienų Detmolde proga, minint 150-ąsias Vilhelmo Storosto-Vydūno gimimo metines (Nekoreguotas rankraštis).

Didžiai gerbiami svečiai,

Ekscelencijos,

Gerbiamas Dr. Lėhmanai (Lehmann),

Gerbiamas mere Helleri (Heller),

Gerbiamas Miroslavai Dany,

 

150-osios Vilhelmo Storosto-Vydūno gimimo metinės yra proga prisiminti garbų Lietuvos vokietį ar Prūsijos lietuvį.

Jis buvo, tiesiogine ta žodžio prasme, keliautojas tarp dviejų pasaulių. Jis gyveno prūsiškoje Lietuvoje Vokietijos imperijoje, o kitoje sienos pusėje lietuvių tauta buvo represuojama Rusijos.

Abi šias valstybes vienijo „vienas Reichas, viena kalba“ principas, tačiau Vokietijoje jis buvo tik išbandytas, o Rusijoje nuosekliai, pasitelkus brutalią jėgą, įgyvendintas. Buvo laikai, kai lietuvių kalba Rusijos imperijoje buvo uždrausta, lietuviškos knygos negalėjo būti spausdinamos, todėl buvo slaptai spausdinamos Tilžėje ir gabenamos per sieną.

Tokiam lietuvių tautos naikinimui iš abiejų krypčių, Vydūnas bandė priešintis savo darbuose bei ypač atsidėti Vokietijos-Lietuvos santykių per paskutiniuosius 700 metų tematikai.

Kaip ir jo paties gyvenimas, šie santykiai buvo kupini permainų, neretai skausmingi, bet galiausiai abi tautas suvienijo noras užmegzti gerus kaimyninius santykius ir pagarbą vieni kitiems, kaip nūdien sakoma, užmegzti kontaktą „akių lygyje“.

Esu labai dėkingas, kad pastaruosius 27-erius metus, pirmiausia, kaip Vokietijos Bundestago narys, vėliau - kaip Baden-Viurtenbergo garbės konsulas, turėjau galimybę sekti ir palaikyti Lietuvos Respublikos laisvę bei vystymąsi.

Šis kelias prasidėjo 1955 metais - tuo metu aš vis dar gyvenau Mindene, netoli nuo čia - kuomet perskaičiau apie Vokietijos ir Sovietų Sąjungos diplomatinius santykius užmezgusią Adenauerio išlygą, į kurią trijų Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – SSRS aneksija 1940-1941-aisiais metais neįėjo. Tai privertė mane suklusti. Ir taip vėliau aš, po 1991-ųjų kruvinojo sausio, buvau pirmasis Vokietijos delegatas, kuris susitiko su svarbiais nepriklausomybę deklaravusios Lietuvos valstybės atstovais, tokiais kaip Prof. Landsbergis, Brazauskas, Sakalas ir kitais.

Vėliau buvo daugiau galimybių padėti: sužeistiesiems ir žuvusiųjų per kruvinojo sausio 13-osios įvykius artimiesiems, taip pat, išgyvenusiems holokaustą ir ypač “vilko vaikams”.

Taip išsivystė priklausymo vienai tautai pojūtis, persmelktas muzikos. Būtent tai ir buvo stiprios tautinės sąmonės, apie kurią visą savo gyvenimą kalbėjo Vydūnas, ženklas, pasireiškiantis, tačiau, noru priklausyti Europos Sąjungai ir, ypač, NATO, kad nebetektų būti, kaip praėjusiais šimtmečiais, Rusijos, Vokietijos ir, galbūt, Lenkijos, žaidimų kamuoliu.

Vydūno vardas gali būti minimas tiek kalbant apie bendrą vokiečių ir lietuvių istoriją, tiek rengiant literatūrinius jo humanistinio palikimo bei muzikinius renginius.

Galų gale, Vydūnas buvo pasaulio pilietis, kuris savo humanistines įžvalgas grindė mūsų šaknų buvimu Indijoje. Jo kredo buvo ieškoti kelių, kurie lietuviams leistų išsaugoti savo tautiškumą, nenaudojant smurto.

Lietuvos garbės konsulo Vokietijoje vardu, dėkoju Detmoldo miestui ir Lipės kraštui, miesto Tarybos atstovui Dr. Lėmanui (Dr. Lehmann) ir miesto merui Heleriui (Heller), taipogi ir visuomeniniam fondui bei Miroslavui Daniui, kurių dėka įvyko šis renginys, skirtas garbiąjam Vydūnui atminti.

(Iš vokiečių kalbos vertė Raminta Daukšaitė)

                                                                                       


[1] Vydūnas. Raštai,  t. 4,  V., 1994, p. 124 .

[2] Vydūnas. Raštasi, t. 3, V., 1992,  p. 407.

 

 

 

Detmoldo miesto mero Rainerio Helerio (Rainer Heller) sveikinimo kalba

Gegužės 5-oji, 16:30 val., Miesto rotušė

Parodos „Vydūnas: Lietuvos šiuolaikinio meno vizijos“ atidarymo sveikinimo kalbos

Didžiai gerbiami svečiai, gerbiami ponai ir ponios,

Nuoširdžiai sveikinu visus jus, susirinkusius Detmoldo miesto rotušėje. Džiaugiuosi gausybe svečių iš Europos, atvykusių į “Europos savaitę” Detmolde bei susirinkusių pagerbti Vilhelmo Storosto-Vydūno atminimo.

Garbės svečių sąrašas ilgas. Prašau man pasirodyti ir prisistatyti, jeigu šį vakarą nepaminėsiu visų vardų. Žinoma, ypatingi mano sveikinimai svečiams iš Lietuvos: 

·         Prof. Algimantui Kirkučiui – Lietuvos Respublikos Seimo nariui;

·         Editai Razmėnaitei – Pirmąjai sekretorei Lietuvos Respublikos ambasadoje Berlyne;

·         Nijolei Putrienei – Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojai; Sveikina miesto tarybos atstovas Karlas Eitelis Johanas (Karl-Eitel John);

·         Vydūno draugijai ir Vydūno draugijos pirmininkui Tomui Stanikui bei Vaciui Bagdonavičiui;

·         Lietuvos meno akademijos atstovams;

·         Folkloro ansambliui „Kankleliai”.

Toliau, taip pat, ypatingai sveikinu Europos Parlamento narį Elmarą Broką (Elmar Brok) iš Bielefeldo miesto. Šiandien atvykome į Detmoldą kartu atminti vieną žmogų: Vilhelmą Storostą-Vydūną. Lietuvos Respublikos Seimas jam pagerbti 2018-uosius paskelbė “Vydūno metais”. Vilhelmas Storostas-Vydūnas? Kas buvo šis žmogus – to aš paklausiau savęs prieš maždaug šešerius metus. Tuomet aš pirmą kartą išgirdau šį vardą.

Ir kuo jis susijęs su Detmoldu? Pokalbiai su pastoriumi Miroslavu Daniu ir tuometiniu miesto archyvaru Dr. Andreas Rupertu (Andreas Ruppert) pamažu priartino mus prie Vydūno asmenybės ir nuveiktų darbų. Nenorėčiau šiuo metu daug kalbėti apie Vydūno gyvenimą – dauguma apie jį žino daugiau nei aš. Vydūnas atvyko į Detmoldą po Antrojo pasaulinio karo ir buvo apgyvendintas pabėgėlius glaudžiančiame centre, “Bursos” pastate, kur dabar yra tarptautinių studentų bendrabutis. Ten mes lankėmės prie Vydūno memorialinės lentos ir biusto.

Po pabėgėlių stovyklos panaikinimo, Vydūnas liko gyventi Detmolde ir iki mirties (1953 vasario 20-osios) gyveno adresu “Moltkės gatvė, 36” (Moltkestraße 36). Paskutiniais gyvenimo metais, kiek leido sveikata, jis aktyviai dalyvavo Lipės liuteronų bažyčios bendruomenės gyvenime, publikavo ir skaitė paskaitas. 1991-ųjų spalį jo palaikai buvo pergabenti iš Detmolde, Blombergerio gatvėje, esančių kapinių į Lietuvą ir perlaidoti netoli šventojo Rambyno kalno.

Dabar jau žinome, koks svarbus ir kaip didžiai vertinamas Lietuvoje yra Vydūnas ir, taip pat, daugiau žinome apie jo humanistines idėjas tautų taikaus tarpusavio supratimo ir bendrystės klausimais. Mes žinome, kokie svarbūs yra Vydūnas ir jo darbai Lietuvos kultūriniam identitetui. Mūsų ypatingas rūpestis Detmolde yra skleisti žinomumą apie Vydūną bei jo darbus! Ir todėl mes bei kiti, ne tik iš Detmoldo ir Lipės, palaikėme naujus knygų projektus. Tarp rėmėjų yra ir svečias iš Badeno-Viurtembergo, kuris netrukus kalbės. Širdingai sveikinu jus, profesoriau, daktare, Volfgangai Fraiheri fon Štetenai (Wolfgang Freiherr von Stetten)! Jūs buvote ilgametis Bundestago narys ir esate Lietuvos garbės konsulas Badeno-Viurtembergo federalinėje žemėje. Didžiai dėkoju ir pastoriui Miroslavui Daniui už Vydūno knygų naują leidimą. Be nepaliaujamų jo pastangų, visa tai būtų buvę neįmanoma. Esame dėkingi jam ir daugeliui kitų rėmėjų bei palaikytojų!

Mieli ponai ir ponios,

Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, Vydūnas laikomas vienu pirmųjų Europos minties lyderių, pranokusiu daugelį savo amžininkų. Ir štai taip Vydūnas, savo 150-ojo gimtadienio proga, yra 2018-ųjų Detmoldo Europos savaitės centre.

Norėčiau kalbą pabaigti cituodamas Vydūną: “Sulig naujos eros aušra bunda ir naujas tikėjimas. Ten, kur viena tauta gerbia kitą, brangina jos vertės kilimą, kultūrą, ten yra vykdoma Kūrėjo valia ir ten nėra ko nerimauti”.

Dėkoju Jums už dėmesį!

(Iš vokiečių kalbos vertė Raminta Daukšaitė)

 

Europarlamentaro Elmaro Broko (Elmar Brok) sveikinimo žodis

Mieli ponai ir ponios,

Mieli europiečiai ir europietės,

Šiandien susirinkome Detmolde paminėti prūsų lietuvio, mokytojo, poeto, filosofo, humanisto ir teosofo Vilhelmo Storosto-Vydūno 150-ąsias gimimo metines. Puiki proga tam paminėti yra Europos dienos. Vilhelmas Storostas dar ilgą laiką prieš Europos Sąjungos atsiradimą, daugeliu atžvilgių atitiko bruožus asmens, kuris pagal dabartinius standartus būtų apibūdinamas kaip europietis. 

Dirbdamas mokytoju jis mokė prancūzų, anglų, lietuvių ir vokiečių kalbų. Savo mokiniams jis perteikė kalbinės įvairovės idėją. Tai esminė idėja, kuri taip pat atitinka ir su mūsų šiandieninį supratimą. Kadangi mes, europiečiai, esame didelė bendruomenė su 24-iomis neįtikėtinomis kalbomis, kuriomis kalbama kiekvieną dieną. Lietuvoje jis buvo išskirtinis savo atkakliu siekiu atgaivinti lietuvių kultūrą ir ypač aistra liaudies dainoms. Laimei, Vilhelmas Storostas labai sėkmingai propagavo mūsų bendruomenės kultūrinę įvairovę ir atskirų valstybių kultūros paveldo saugojimą. Taip pat Vydūnas siekė, jog būtų palaikomi geri Lietuvos ir Vokietijos valstybių santykiai. Atsižvelgiant į Vokietijos istorines aplinkybes, tai nėra toks jau savaime suprantamas dalykas. Europos plėtra, taip, kaip tai vyksta pastaraisiais dešimtmečiais, būtų neabejotinai jam labai reikšmingi. Taip būtų ir todėl, kad šiandien Lietuva ir Vokietija yra partnerės, vienijamos Europos Sąjungos.

Vieninga Europa reiškia lygiavertės įvairovės vienybę. Tautos privalo išsaugoti savo identitetą, kalbą, kultūrą ir istoriją, taip įnešdamos savo dalį į bendrą Europos lobyną. Skirtumai daugiau neturėtų būti naudojami kaip argumentai, pateisinantys piktnaudžiavimą kultūrine bei tautine viršenybe, taip, kaip buvo praeityje.

1950 m. gegužės 9 dieną Robertas Šumanas pristatė savo idėjas apie naujos formos politinį bendradarbiavimą Europoje. Tai tokia bendradarbiavimo forma, kuri turėtų užkirsti karus tarp europos tautų. Šis tikslas buvo pasiektas, kadangi Europa šiandien yra didelė bendruomenė, pasižyminti individų laisve ir taikiu sugyvenimu tarp tautų. Tai yra neįtikėtinai vertingas laimėjimas, kuris mus vienija ir kurį turime išlaikyti bei puoselėti. Su Prancūzijos prezidentu Macronu, aiškiu Vokietijos federalinės vyriausybės įsipareigojimu dar labiau pasitikinčiai savimi Europos Sąjungai ir Europai piliečių širdyse, matau, jog tam yra sukurtos tinkamos sąlygos.

Todėl šiandien prisimename Vilhelmą Storostą. Mūsų visų tikslas turėtų būti sekti jo pavyzdžiu ir propaguoti bendras vertybes bei mūsų bendruomenės kultūrinę įvairovę. Kviečiu jus prisidėti prie visame pasaulyje unikalaus projekto „Europa“ sėkmės.

Dėkoju Jums už dėmesį.

(Iš vokiečių kalbos vertė Raminta Daukšaitė)

 

 

Atgal