VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

03.11. Lygybės ir nediskriminavimo neįgaliesiems gali tekti laukti šimtą metų

Prof. Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universitetas, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas

 

Lygybės ir nediskriminavimo neįgaliesiems gali tekti laukti šimtą metų, jei šalių vyriausybės ir toliau nesiims konkrečių žingsnių užtikrinti žmogaus teisių savo šalyse.

Prof. Jonas Ruškus

Jau praėjo daugiau nei 100 metų nuo dar XIX a. prasidėjusios moterų kovos už lygias teises ir prieš diskriminaciją. Ši kova buvo perkelta ir į tarptautinį žmogaus teisių lygį, 1979 m. Jungtinėms Tautoms patvirtinus Konvenciją dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo. Lietuva ją ratifikavo 1994 m. ir įsipareigojo taikyti jos principus savo įstatymuose, politikoje ir praktikoje. Tačiau lyčių lygybės problema išlieka net ir praėjus tiek laiko nuo judėjimo už teises pradžios, ypač tokiose srityse, kaip politinė moterų veikla, jų dalyvavimas priimant sprendimus, įskaitant savo gyvenimo kontrolę ir apsaugą nuo smurto.

Negalią turinčių žmonių kova už lygybę ir prieš diskriminaciją prasidėjo žymiai vėliau nei moterų ir vyksta, ko gero, dar sunkiau. Gal todėl, kad dar tik pradžia, o gal todėl, kad nelygybė ir neįgaliųjų diskriminacija buvo giliai įaugusi norma. XX a. septintajame dešimtmetyje prasidėję antipsichiatrijos ir gyvenimo sąlygų normalizavimo judėjimai pažadino vyriausybių ir visuomenių, o ypač pačių negalią turinčių žmonių, suvokimą apie jų patiriamą diskriminaciją ir nelygybę. Atpažinta, kad įvairios neįgaliųjų globos formos, įskaitant labdaringą ir globėjišką požiūrį bei jų apgyvendinimą globos institucijose, sukūrė institucinius neįgaliųjų rezervatus. Išimtinai medicininis negalių vertinimas ir įvairiausių neįgaliųjų patiriamų kliūčių ignoravimas visuomenėje suformavo požiūrį, kad reikia „gerinti“ neįgaliuosius, o ne šalinti kliūtis ir sudaryti sąlygas jiems gyventi visuomenėje kartu su visais.

2006 metais, reaguodamos į negalią turinčių žmonių diskriminaciją visame pasaulyje, Jungtinės Tautos paskelbė Neįgaliųjų teisių Konvenciją. Joje labai aiškiai pasakyta, kad negalią turintys žmonės, nesvarbu, kokia jų negalia, lytis ar amžius, turi teisę gyventi oriai bet kurioje šalyje ir ne atskirtyje, o kartu su visais. Konvencijoje konkrečiai surašyta, kaip įgyvendinti politines, pilietines, socialines, ekonomines ir kultūrines teises, taip pat ir specifines neįgaliųjų teises. Šiandien šią Konvenciją yra ratifikavę 176 pasaulio valstybės, Lietuva tai padarė 2010 metais. Beje, Konvencija yra tarptautinės teisės dokumentas, todėl valstybės, ją ratifikuodamos, įsipareigoja perkelti čia įrašytas nuostatas į nacionalinę teisę, politiką ir praktiką.

Tačiau Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitete, įvertinę jau 70 šalių pažangą įgyvendinant Konvenciją, matome, kad visos be išimties pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės yra labai sunkiai įgyvendinamas įsipareigojimas. Negalią turintys žmonės tebegyvena uždaryti globos institucijose, tebesimoko atskirose, tik jiems skirtose, mokyklose, tebedirba specializuotose uždarose darbo vietose, jei iš viso dirba, laikomi ekonomine našta ir neturintys gebėjimų, vertinami jų „defektai“ arba negebėjimai, o ne poreikiai ir patiriamos kliūtys visuomenėje, atitinkamai jiems priskiriamas ir nedarbingumas, jie skursta, ribojamas jų pilietinis ir politinis dalyvavimas. Neįgalios moterys ir mergaitės patiria keleriopą diskriminaciją dėl prievartos, susikertant lyties, amžiaus ir negalios veiksniams, ypač kai gyvena skurdo sąlygomis, uždarytos globos institucijose arba yra mažumų tautybės. Be to, jos yra nematomos šalių politiniame gyvenime ar net lyčių lygybės ar kovos prieš prievartą strategijose.

Šalys nesugeba užtikrinti ir įtraukios darbo rinkos: sudaryti tinkamų sąlygų negalią turintiems žmonėms dirbti kartu visais. Šalys neturi efektyvių strategijų, kuriomis būtų sukuriamas infrastruktūros ir paslaugų prieinamumas ar sudaromos tinkamos sąlygos gyventi, dirbti, mokytis kartu su visais. Prieinamumas reiškia visuotinį principą, kai infrastruktūra ir visos paslaugos yra prieinamos visiems neįgaliesiems, kokią negalią jie beturėtų – judėjimo, regos, klausos, intelekto ar psichosocialinę. Tinkamas sąlygų sudarymas reiškia jų pritaikymą pagal individualius poreikius. Tačiau šalių vyriausybės mažai remia tinkamą sąlygų sudarymą, pavyzdžiui, darbo rinkoje. Iš tiesų, nereikia jokių socialinių ar kitokių specialių įmonių. Tereikia kurti įtraukios darbo rinkos priemones, sudarant sąlygas neįgaliesiems dirbti kartu su visais žmonėmis. Valstybės privalo padėti įrengti darbo vietą, remti negalią turintį asmenį įdarbinusį darbdavį, taip pat įvesti privalomą įdarbinimo kvotų sistemą viešajame ir privačiajame sektoriuose, kad būtų paspartinta negalią turinčių asmenų įtrauktis darbo rinkoje. Lietuvoje kol kas tebeinvestuojama į socialines įmones, nors jos aprėpia tik nedidelę dalį Lietuvos suaugusių neįgaliųjų, todėl negalią turinčių žmonių įdarbinimo rodikliai yra vieni žemiausių Europos Sąjungoje.

Analogiškos ir švietimo tendencijos. Specialiosios mokyklos, kaip ir specialiosios įmonės, yra diskriminacijos forma, kadangi palaiko ir gilina negalią turinčių vaikų ir suaugusiųjų socialinę atskirtį. Šalys niekaip nesugeba užtikrinti įtraukaus ugdymo, kad visi negalią turintys vaikai galėtų mokytis drauge, be diskriminacijos. Valstybės, jei nori būti civilizuotos ir demokratinės, privalo kurti įtraukųjį ugdymą. Lietuvoje tai nebūtų sunku padaryti, nes tik maždaug 1 procentas visų šalies vaikų mokosi specialiosiose mokyklose. Tam tereikia politinės ir mokyklų bendruomenių valios.  

Viena iš didžiausių kliūčių įgyvendinti negalią turinčių asmenų teises yra vis dar stipriai įstatymuose, strategijose ir visuomenės bei įvairių sričių specialistų sąmonėje įaugę globos ir medicininiai negalios supratimai. Iki šiol manoma, kad neįgaliųjų diskriminacija ir atskirtys yra norma, kad reikia saugoti neįgaliuosius juos nukreipiant į spec. įstaigas, ir tik taip, o ne kitaip, turi būti. Neįgaliųjų poreikiai tebevadinami specialiaisiais poreikiais, nors jų poreikiai yra lygiai tokie pat kaip ir visų žmonių – gyventi lygiomis teisėmis ir sąlygomis, kaip gyvena visi pasaulio piliečiai. Neįgalieji vis apibūdinami taikant šaknį „special-“, nors ir turėtų būti priešingai. Kita vertus, negalią turintiems žmonėms būtina pagalba kompensuoti jų negalią, taip pat suteikti priemonių, kad jie galėtų įnešti savo indėlį į visuomenės ir į ekonominį valstybės gyvenimą. Tačiau situacija yra priešinga: vis dar palaikomos diskriminacinės struktūros, džiaugiamasi neįgaliųjų gebėjimais, lyg jie būtų labiau išimtis nei norma, gėrimasi itin dideliais neįgaliųjų pasiekimais, ypač pajėgumais įveikti įvairiausias kliūtis, arba buvimu įkvėpimo šaltiniu kitiems, o tai yra negalią turinčių asmenų sudaiktinimas ir, tuo pačiu, diskriminacinis išskirtinumas dėl negalios.

Vienas didžiausių iššūkių valstybėms, ratifikavusioms Konvenciją, yra grąžinti neveiksniais pripažintiems asmenims jų visišką veiksnumą atšaukiant teisinę neveiksnumo normą. Valstybėms sunkiai pavyksta kurti sprendimų priėmimo paramos mechanizmus, kurie leistų kiekvienam žmogui, net ir turinčiam mažiau gebėjimų, išreikšti savo norus ir pageidavimus, kad būtų užtikrintas žmogaus orumas ir savarankiškumas, nesvarbu, kiek jam ar jai pagalbos bei priežiūros reikėtų. Vis dar tūkstančiai žmonių, taip pat ir Lietuvoje, teisiškai ir socialiai yra pripažinti esą „niekuo“: daugelyje šalių nevyksta pažanga ir žmonėms nėra grąžinamas jų teisinis veiksnumas, nepadedama jiems būti lygiateisiais visuomenės nariais. Teisinio neveiksnumo norma yra ne tik stipriai diskriminacinė psichosocialinę ir/ar intelekto negalią turinčių asmenų atžvilgiu. Teisinio neveiksnumo norma per se paneigia visų negalią turinčių asmenų socialinę prigimtį, orumą ir teises, nes atspindi oficialią valstybių poziciją neįgaliųjų atžvilgiu. Kai kurios šalys, tarp jų ir Latvija, pradėjo kurti paramos priimant sprendimus sistemą, o Švedija kaip išeitį pasiūlė asmeninio ombudsmeno funkciją.

Analogiškos tendencijos visur, kad ir į kokią žmogaus teisių sritį žvelgtume. Antai pilietinė balsavimo teisė, kuri atimta teisiškai neveiksniems asmenims, taip pat sunkiai prieinama turint judėjimo ar regos sutrikimus – žmonės tiesiog nebalsuoja, žinodami, kaip sunku bus įveikti esamas kliūtis. Turintiems klausos ar intelekto negalią yra ribotas informacijos prieinamumas: menkai subtitruojamos ar verčiamos į gestų kalbą žinios masinėse informacijos priemonėse, jos nėra pritaikytos intelekto ar kitų kognityvinių sutrikimų turintiems žmonėms.

Taigi, negalią turintys žmonės tebėra visuomenės užribiuose, nepaisant valstybių įsipareigojimo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje įrašytoms teisėms. Jų nėra viešajame diskurse, teisėse ir strategijose, todėl jie yra nematomi svarbiausiose visuomenės gyvenimo srityse. Jų nuomonė ir dalyvavimas svarbūs tik dėl to paties gailesčio, bet nėra laikomi svarbiais.

Trūksta valstybių sąmoningumo ir noro įgyvendinti Konvenciją bei tarptautinius įsipareigojimus. Tai matydamas JT Neįgaliųjų teisių komitetas parengia papildomus tarptautinės teisės dokumentus, kuriuose aiškina Konvencijos straipsniuose įrašytas teises, teikia konkrečias gaires, kaip jos turi būti įgyvendinamos šalyse. Tačiau valstybės nepasirūpina jų vertimu į nacionalinę kalbą, jų neskelbia ir tokiu būdu stabdo žinojimą, kaip įgyvendinti negalią turinčių žmonių teises.

Taip, pavyzdžiui, atsitiko su 19-uoju Konvencijos straipsniu ir Komiteto parengtu jo išaiškinimu. Straipsnyje teigiama, kad savarankiškas gyvenimas ir įtrauktis į bendruomenę yra pamatinė negalią turinčių asmenų teisė. Šalys yra kviečiamos uždaryti visas globos institucijas, kuriose žmonės gyvena atskirti nuo visuomenės ir todėl neturi galimybės vesti normalaus gyvenimo. Valstybės taip pat yra raginamos sudaryti sąlygas žmonėms su negalia gyventi savarankiškai ir bendruomenėje. Tačiau stebime, kad pasaulio šalys neįgyvendina šių sąlygų. Dar blogiau, investuoja milijonus eurų į naujų institucijų statybas. Nors pastarosios ir mažesnės, tačiau jos vis tiek ilgiems metais įtvirtina negalią turinčių žmonių atskirtį nuo visuomenės. Institucijų išlaikymas kainuoja labai brangiai ir jos ne tik kad nesprendžia problemos, o dar labiau didina negalią turinčių žmonių diskriminaciją. Ypač tai ryšku Rytų ir Centrinės Europos šalyse.

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas, matydamas, kaip valstybėms sunkiai sekasi sudaryti pilnaverčio gyvenimo sąlygas negalią turintiems žmonėms, paskelbė naują 5-ojo Konvencijos straipsnio „Lygybė ir Nediskriminavimas“ išaiškinimą. Į tarptautinę žmogaus teisių teisę įvedama nauja, įtraukios lygybės, samprata. Įtrauki lygybė reiškia, kad a) šalinamos socialinės-ekonominės kliūtys, b) šalinami neigiami stereotipai ir kuriamas pozityvus neįgaliųjų įvaizdis, c) užtikrinamas visiškas neįgaliųjų dalyvavimas visuomenėje kartu su visais ir d) sudaromos erdvės negaliai kaip socialinės įvairovės daliai. Įtraukiai lygybei užtikrinti būtina įstatymuose numatyti tinkamą sąlygų sudarymą, ypač įtraukioje atviroje darbo rinkoje, taip pat ugdymo įstaigose ir procesuose, sveikatos sektoriuje. Tinkamų sąlygų nesudarymas turi būti traktuojamas kaip diskriminacijos forma. Be to, valstybės privalo imtis papildomų priemonių, kad būtų paspartintas negalią turinčių žmonių teisių įgyvendinimas. Pavyzdžiui, šalys gali įvesti kvotas atviroje darbo rinkoje ar švietimo sistemoje, papildomai remiant tinkamą sąlygų sudarymą, kad negalią turintys žmonės būtų visiškai įtraukti į įprastas visuotines darbo ar ugdymo aplinkas, o ne investuoti lėšas į nuo visuomenės atskirtas specializuotas paslaugas.

Konvencijos narių valstybių pareiga – įgyvendinti savo įsipareigojimus tarptautinei žmogaus teisei, o ypač savo žmonėms ir tiems, kurie nuolat patiria struktūrinę diskriminaciją ir nelygybę. Jei šalys nesiims esminių įstatyminių, politinių ir praktinių pokyčių, diskriminacija ir nelygybė tik didės, praraja tarp visuomenės ir negalią turinčių žmonių augs, o viltis socialiniam teisingumui ir žmogaus teisėms reikės atidėti 100 metų.

Atgal