VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

03.11. Nesėkmingos istorijos klastotojų pastangos nuslopinti užsienio radijo stočių bangas

Jonas Česnavičius,

Kraštotyrininkas ir metraštininkas

Kaip žinoma, į Vakarus nuo bolševikinės okupacijos 1940 m. spėjo pasitraukti apie 70 % nepriklausomos Lietuvos valstybės mokslininkų, literatų, menininkų, kitų inteligentų .

Jonas Česnavičius

Tai it dramblio kaulas įstrigo komunistinės SSRS imperijos propagandos gerklėje: iš dalies varžė galimybę falsifikuoti (perrašyti) lietuvių tautos istoriją, klastoti politinius įvykius. Lietuvių išeivijos veikla prasidėjo jau Jungtinių tautų paramos ir reabilitacijos organizacijai (UNRRA) priklausomose stovyklose – Sąjungininkų (amerikiečių, britų) okupacinėse zonose, Vakarų Vokietijoje.

Praėjus keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo, okupuotų Baltijos valstybių piliečiams gavus teisę pastoviai apsigyventi JAV, Kanadoje, Australijoje ir kitose valstybėse, susikūrė jų perkeltųjų asmenų (DP – angl. ‚displaced person' – „perkeltas asmuo“ santrumpa) visuomeninių, kultūrinių tautinių organizacijų. Maskvos Kremliaus sovietinius imperialistus neramino aktyvi lietuvių ir kitų tautų inteligentijos veikla laisvajame pasaulyje: publikacijomis spaudoje, moksliniai veikalai, peticijos, protestų maršai, piketai, audiencijos pas valstybinius veikėjus, pasisakymai ir liudijimai spaudoje ir televizijoje apie žiaurius okupacinius režimus pavergtose Baltijos valstybėse. Dar labiau Sovietus neramino trumpų bangų radijo siųstuvais prasiskverbiantis per geležinę uždangą tiesos žodis.

Trumpų bangų radijo slopintuvų antenos Vilniuje, Algirdo g. (Naujamiesčio mikrorajonas). Vadintas objektu Nr. 600. Tai bene aukščiausias po televizijos bokšto to meto įrenginys. Fotonuotrauka nuo Žirmūnų tilto apie 1985 metus (kairėje matosi Vilniaus Arkikatedros varpinės bokštas

Pavergtoms Baltijos tautoms tai darė didžiulę įtaką kaip kontrpropaganda   komunistinei propagandai. Komunistinio lagerio žmonėms ta informacija buvo didžiai reikalinga ir laukiama kaip vienintelis objektyvių žinių šaltinis, supratimas, kad mes dar neužmiršti, kova tebevyksta. Kartu tai palaikė jaunosios kartos dvasią nenusivilti likimu, neprarasti vilties ateitimi. Apie tai esu rašęs ir anksčiau.( J.Česnavičius Užsienio radijo laidų klausymas. / Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940 – 1998). Sudarytojas I. Ignatavičius. Vilnius, 1999. P. 534 – 536. J. Česnavičius Balsai iš tolimo užsienio. / „Draugas“ (Čikaga, JAV). 2004 m. balandžio – gegužės mėn. Nr. 79, 80, 81, 82, 83, 84, 85.

J. Česnavičius Daugelis baigėme radijo „universitetą“. / Laikraštis „XXI amžius“. 1998 m. birželio 24 d., Nr. 49. J. Česnavičius Per bolševizmo imperijos geležinę uždangą be Glavlito cenzūros ir KGB kontrolės / „XXI amžius“. 2011 m. vasario mėn. 11 d., Nr. 12.).

Dabartiniam jaunimui norėčiau pastebėti, kad komunistinėje spaudoje, radijuje ir televizijoje žymį laiko dalis buvo skiriama ne tik melagingai propagandai, kurios nuostatos buvo nediskutuotinos. Vyko nesibaigiantis raginimai plėtoti darbo kolektyvų ir pavienių  darbininkų vadinamąjį socialistinį lenktyniavimą. įsipareigotipapildomiems socialistiniams planams vykdyti, švęsti visas sovietines šventes, Lenino gimtadienius, ta proga, SSKP CK plenumų nutarimams. Reikalauta kuo daugiau ir geriau dirbti – žinoma, pusvelčiui arba veltui.

Bolševizmo imperijoje užsienio radijo stočiu (toliau –  URS ) veiklai slopinti buvo skiriamos milžiniškos lėšos. Visoje SSRS teritorijoje buvo pastatytos radijo trumpų bangų slopinimostotys – slopintuvai (rusiškai vadintomis glušilkomis). Keletas tokių veikė irLSSR (S. Neris žodžiais: „Lietuvos dabar nebėr, yra Ltsr“(!).

 Tačiau ne tik slopintuvai! TB slopintuvai buvo tik viena iš daugelio priemonių visuomenės sovietizavimui ir mankurtizavimui. Soclageryje visu griežtumu veikė viską apimanti cenzūra (Glavlitas), partkomai, SSRS KGB komitetų padaliniai įmonėse ir įstaigose – vadinamieji Pirmieji skyriai, informatoriai, savanoriai skundikai arba priversti tokiais būti, visuomenės mulkinimo ir dezinformacijos valdiškos priemonės – spauda, radijas ir televizija.

Niekas Sovietų okupuotoje, Lietuvos komunistų partijos vadovaujamoje šalyje nedrįso viešai klausytis URS, niekas nedrįso oficialiai pateikti URS informaciją, viešinti faktus ar įvykius. Kompartija su jos represinėmis teroristinėmis institucijomis NKVD – NKGB – MVD – MGB – KGB,  gyventojams varė baimę ir tik baimę, dėl to jie patys visuotinai praktikavo savicenzūrą. Kompartija beatodairiškai nuosekliai kontroliavo ne tik kiekvieno asmens sąmonę, kolektyvų veiklą, netgi pačią LSSR valdžią,  bet ir įvairiais būdais skverbėsi į užsienyje įsikūrusias lietuvių egzodo organizacijas. Kaip rašo SSRS KGB mokyklai redaguotame vadovėlyje (Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja [vadovėlis praktikams]/Redaktorius gen. majoras G. K. Vaigauskas. LTSR KGB Specbiblioteka Nr. 1245. Maskva, 1986 . P. 19.), Lietuvoje gerai žinomaskagėbistas gen. majoras G. K. Vaigauskas, pagrindinė „priešininko“ poveikio priemonė Lietuvos žmonėms  yra „radijo propaganda“ (P. 19). Jis išvardija kaip esą kenkėjiškas radijo stotis: Amerikos balsas, Vatikano radijas ir Romos radijas, Laisvės radijas. Be abejo, ir visos kitos URS, kurios nepatiko Maskvai. G. K. Vaigauskas pastebi, kad jam kelia rūpestį pasitraukusių į Vakarus nuo bolševizmo lietuvių su Tėvynėje likusiais lietuviais susirašinėjimas paštu. Esą „500 000 respublikos gyventojų susirašinėja su giminaičiais ir kitais asmenimis, gyvenančiais užsienio šalyse.“ Be abejo, kagėbistai ir kitos struktūros kone visus tuos pašto vokus preciziškai atplėšdavo, perskaitydavo ir, esant reikalui, sunaikindavo, archyvuodavo ar pasinaudodavo šnipinėjimo tikslais.  O kodėl gi nepasisavinus voke rastą dolerio kupiūrą (?!). Kaip rašo G. K, Vaigauskas, 1982 m. < ... > „KGB konfiskavo daugiau kaip 4 tūkst. egzempliorių antitarybinės ir kitos politiškai kenksmingos literatūros, atsiųstos paštu.“ (Ten pat, p. 21.).

Apie URS informacinę veiklą LSSR spaudoje prirašyta daugybė straipsnių ir išsakyta radijo laidomis. Paprastai naudoti išsireiškimai: „šmeižikiški balsai iš anapus“, „lietuviškų buržuazinių nacionalistų šmeižtas“, „šmeižikai iš Miuncheno“, „neįtikėtini „atradimai“, „tas melagis Vatikano ruporas“, „balsai iš anapus“, „ko siekia veltėdžiai“ ir panašiai. Daug tų straipsnių ir laidų autorių ir dabar šmikinėja tarp mūsų, jiems suteikta teisė balsuoti. Be abejo, pagrindinis dirigentas veikė Maskvoje.

Visiems buvo privaloma vadovautis  SSKP Centro Komiteto Ideologijos komisijos, Centro komiteto nutarimais,  ir daugybe kitų komunistų partijos centrinio aparato sprendimais.

 Vadovautis instrukcijų sovietinėse gubernijose (respublikose) buvo privaloma. URS tema buvo organizuojamos konferencijos (Прибалтийская реакционная эмиграция сегодня. Литовская, латышская и эстонская антисоветская эмиграция на службе империализма. Рига,1979.), rašomos knygos. Vieną iš vėlesnių buvo S. K. Cviguno „Tajnyj front“ (Slaptasis frontas). (С. К. Цвигун Тайный фронт. О подрывной деятельности империализма против СССР и бдительности советских людей. Москва.Политиздат,1973.

Прибалтийская реакционная эмиграция сегодня. Литовская, латышская и эстонская антисоветская эмиграция на службе империализма. Рига,1979.).

Kada pirmą kartą savarankiškai pradėjau klausytis užsienio radijo stočių (URS), iš atminties jau išbluko. Prisimenu, kai buvau tremtyje Sibire (1949 – 1957; Irkutsko sritis), tremtiniai apie tai kalbėjo, bet ar kas iš jų turėjo radijo imtuvą, abejoju.

Pradėjus tremtiniams leisti grįžti į tėvynę, 1957 m. vasara visa šeima grįžome į savo namus Šakių raj., Ramoniškių kaimą. Tėvai įsidarbino kolchoze, o ir man, tuo metu dar neturėjusiam 16 metų, grėsė ta pati kolchozinio baudžiauninko perspektyva. Tuomet miestuose buvo draudžiama įdarbinti  kolchozninkus. Tad teko pagudrauti. Dar nepilnamečiam pavyko įsidarbinti Kudirkos Naumiestyje, iš pradžių statybinėje organizacijoje, po to – miesto Vykdomojo komiteto Kultūros skyriuje. Čia gavau siuntimą į kino mechanikų kursus Kaune. Baigęs kursus įsidarbinau miesto kino teatre. Sukakus 16 m. darbovietėje gavau pažymą, kad esu darbininkas, tai buvo įrašyta pase. Taip man pasisekė išvengti kolchozo. Ilgai nelaukdamas, net nepasitaręs su tėvais, išvykau uždarbiauti į Donbasą. Tuo metų jaunimo tarpe (ypač pačioje Rusijoje, didmiesčiuose. LSSR tai buvo skatinama iš viršaus (plakatais radiju ...) buvo madingas posakis: lagaminas – geležinkelio stotis – penkmečio statyba.

Atvykau su keleta rublių kišenėje. Per kokias tris dienas įsidarbinau elektromonteriu. Priskyrė prie darbo brigados. Gavau bendrabutį. Kasdien mus važiodavo darban į anglių kasyklas.

Gyvenant bendrabutyje, jame, kaip paprastai, buvo įrengtas raudonasis kampelis: raudonu užtiesalu apdengtas stalas, Lenino portretas arba biustas, kėdės, ant sienų iškabinti komunistinės propagandos plakatai. Dar šaškės arba šachmatai. Bet liaudies priešo džiaugsmui, radijo imtuvas turėjo trumpąsias bangas (suprantama, ne sąmoningai!). Šiaip tie darbo žmonių „švietimo“ kampeliai būdavo užrakinti. Iš čia ir išliko mano ryškiausias epizodas pasiklausant užsienio radijo laidas.  Kartą po įvykusio renginio už mane gerokai vyresnis vyriškis, paprašė bendrabučio komendantės leisi pasilikti ir dar paimti raktą. Šiai sutikus (tesulošia vyrai šaškių partiją!) jis užsirakino,  ir tuoj pat tyliu garsu įsijungė (neabejotinai manimi pasitikėjo, nes abu buvome ne rusai) imtuvą. Susirado URS ir mudu, prisiglaudę prie garsiakalbio, klausėmės.  Kitur pasiklausyti neturėjau jokių galimybių. VEF-ų ten nebuvo (gal dar ir negamino?), be to, bendrabutyje nieko negalima buvo prie savęs turėti (privatumo saugumas, vagystės, prašymai paskolinti,...) Nuo to laiko informacija iš užsienio pamažu man tapo gyvenimo poreikiu.

 Neilgai ten dirbau, o užsimenu tik dėl aiškumo.

XX a. 7 – 8 dešimtmečiuose, jau dirbdamas Vilniaus kino teatrų direkcijoje, gyvenau Kryžiokų kaime (25 km nuo Vilniaus, už Rukainių), mediniame prie miško name, atskirame nuomojamame  kambaryje. Jodurys būdavo užrakinamos, tačiau vienoje sienoje buvo audiniu uždengtas praėjimas į savininkės kambarį. Per jį, man išėjus,  šeimininkei buvo galima „įkišti nosį.“ Apsisaugodamas elektros aparatu suvirinau durų pločio metalinį rėmą knygų lentynoms. Jas pastačiau iš vidaus ir po truputį užpildžiau knygomis, kurių anuomet turėjau pakankamai. Tokiu būdu laisvas praėjimas buvo uždarytas. Užmaskavau ir galimybę iš kitos pusės stebėti ar regėti – apsidraudžiau nuo pašalinės akies. Taip bute susidariau palankias sąlygas pasiklausyti URS ir saugiai parengti  rankraštines išklotines.

Skaitytojų įdomumui norėčiau paminėti ir apie išorinę aplinką. Ji buvo kaimiška, tačiau savotiška. Čia žymią gyventojų dalį sudarė pabėgėliai iš gretimos sovietinės Gudijos (Baltarusijos) – iš kolchozų. Jie plūdo į aplinkinius Vilniaus sovietinius ūkius (sovchozus).  Skirtumas buvo toks, kad atvykėliai iš kolchozų sovchozuose įgydavo darbininkų statusą, o tai suteikdavo galimybę gauti pasus ir po to įsidarbinti Vilniaus miesto gamyklose, fabrikuose. Tautiniu požiūriu sunku buvo juos identifikuoti. Dažnas save priskirdavo prie lenkų, tačiau dažniausiai kalbėdavo gudiškai, taip vadinama tuteišių kalba. Mano adresu teko išgirsti: „Ale to čego tutai z Litvy pšiechał? (Ogi ko čia iš Lietuvos atvažiavai?); tai iš tų, kurie save laikė lenkais). Idėjiniu požiūriu tokia aplinka nebuvo palanki, nekalbant apie URS viešą pasiklausymą viešai ar bute. Man didesnio pavojaus nekilo, nes dirbau Vilniaus kino direkcijoje, o su vietiniais menkai teturėjau ryšių.  Taip susikūriau pakankamai neblogas sąlygas detektoriniu būdu pabendrauti su užsieniu.

Užmiestyje, toliau nuo Vilniaus, URS transliacijos girdimumas buvo geresnis. Nusimanant radijo trumpų bangų sklidimo teoriją, pasirinkus tinkamą laiką ir tinkamus dažnius, buvo galima pasiekti pakankamai gero girdimumo.

Besiklausant kilo idėja pasidaryti radijo laidų įrašus. Tam prireikė magnetofono. O juk nepakankamai išvystyto socializmo sąlygomis tai prabangos prekė. Pažinties dėka pasitaikė galimybė įsigyti per tvorą išmestą (nušvilptą) brokuotą magnetofoną „Daina“ ir pačiam susimontuoti iki kondicijos. Ranka daromų įrašų išklotinių patogumui magnetofono valdymą perdirbau į kojinį. Pakeičiau juostų sukimosi greitį. Pačiame radijo imtuve VEF 201 pasigaminau 13, 16, 19-os metrų radijo bangų ilgio kontūrus, kuriais būdavo praktiškiau gaudyti radijo laidų signalus dienos metu. Taip ir prasidėjo mano intensyvi radijo įrašų veikla.

Kadangi kai kurios programos būdavo kartojamos skirtingu paros metu, URS dažnai įrašydavau pakartotinai. Taip pasiekiau galimybę kuo tiksliau atkurti įrašytų programų išklotines.  Teksto fragmentų, kuriuos pirmu įrašu dėl slopintuvų (glušilkų; glušit‘,  rus. – slopinti) trukdžių nepavykdavo atkurti, kitos laidos įrašų tekstą būdavo galima atkurti arba patikslinti. Taip gana sėkmingai besidarbuojant, kilo mintis ne tik įrašyti į magnetofono juostelę ir perrašyti ranka, bet ir atspausdinti mechanine rašomąja mašinėle. O tuos mašinraščio tekstus laikiau asmeniniam naudojimui, vildamasis, kad  gal kada nors ateityje pravers.  Kas be ko, tačiau ...

Dirbdamas Vilniaus jungtinėje „Planetos“ kino teatrų direkcijoje techniniu vadovu – inžinieriumi, turėjau kino teatro patalpų raktus, ir kilus poreikiui, po antros kino seansų pamainos turėdavau galimybę po darbo sugrįžti į patalpas ir apsinakvoti. Naudodamasis proga kartą man kilo noras pasidomėti administracijos dokumentacija, nes kaip nepartinis, komjaunuolis (komsomolcas) ir ne profsąjungos narys sistemingai (kasmet) buvau ignoruojamas eilei butui įsigyti. Bevartant bylas, aptikau KGB tarnybos kino teatro direkcijai atsiųstą laišką, reikalaujantį pristatyti saugumui (KGB) direkcijoje naudojamų rašomųjų mašinėlių šriftų atspaudus. Tuomet pagalvojau: aha, ir čia jie knisasi,  reikia būti atsargiam! Nemanau, jog tai buvo taikoma man, tačiau ateityje atsargumo dėlei visose įsigytose (lietuvių ir rusų raidėmis) rašomųjų mašinėlių išsiskiriančias literas šiek tiek perlitavau į kitą padėtį – juk jos kažkada priklausė valdiškoms įstaigoms.

Betgi ko tik nepasitaiko? Kaip minėjau, namo savininkė užmiestyje buvo gana smalsi. Ta savotiškos viaros pani (tikėjimo ponia) kėlė ir kitų nepatogumų. Iš visų kampų baidė neva piktąsias dvasias. Durų staktos pažymėtos K+M+B. O kai tik aš pradėdavau spausdinti rašomąja mašinėle, už sienos keldavo triukšmą, šaukdama: Šmiardit, šmiardit. Co ty tam robiš? Šmiardit.“ (Dvokia, dvokia. Ką tu ten veiki? Dvokia). Pasirodo, moteriškė neturėjo supratimo kas tai yra rašomoji mašinėlė. Ką padarysi, negi atsiskleisi? Tad jeigu klausantis ir perrašyti ant popieriaus URS laidas dar buvo galima  panaudojant ausines, tai perrašyti mašinraščiu tekdavo nutaikyti progą, kada jos namie nebūdavo.

Šiandien tenka išgirsti įvairių pasisakymų apie URS klausimąsi. Vieni klausėsi, bet dėl burzgimo slopintuvų triukšmų nieko nesuprato. Kiti platino, dalijo pogrindinę spaudą. Tokių akcijų būdavo, bet  tik išimtinais atvejais ir labai siaurame, patikimų žmonių tarpe. Dėl to gana kritiškai vertinu tų įvykių dalyvių pasisakymus, kurie konspiracijos taisyklių nesilaikė arba menkai susigaudė saugumo taikomomis priemonėmis.

 Juos anksčiau ar vėliau pakviesdavo pokalbiui (kaip sakydavo, priglašenie na besedu  į KGB rūmuos. Laukė kratos, areštas. Už antisovietinę veiklą  baudžiamajame kodekse buvo numatytas straipsnis už antitarybinę veiklą, buržuazinės nacionalistinės ideologijos ir propagandos skleidimą, medžiagos gaminimą, saugojimą ir platinimą. Žmones suiminėjo, sodino į kalėjimą. Kartais pasiūlydavo bendradarbiauti. Tie, kurie sutikdavo, bendradarbiavo tol, kol jiems būdavo naudingas. Kol prisidėsi susekti ir įkalinti kitus bendraminčius (!)

Aš įrašus, išklotines dariau tam, kad būtų galimybė patogiau disponuoti sukaupta medžiaga. Ją skleisti aplinkinių ir atsitiktinai pasirinktų žmonių tarpe, tačiau žodžiu. Pavyzdžiui, bendrakeleiviui traukinyje (išklausius jo pasisakymus vienu ar kitu klausimu ir susidarius atitinkamą nuomonę), išvykoje. Visi gerai žinome, kad  komunistiniame lageryje visuose darbo kolektyvuose, organizacijose, studentų grupėse buvo ne tik užverbuotų informatorių (Pastebėsiu, kad pastaraisiais metais tinklapyje www.kgbveikla  aptikau ir buvusį mano kino aparatinės darbuotoją). Kagėbistai sekė korespondenciją, pokalbius telefonu, kontaktus ir kitką. Tad, manau, kad patikimiausias būdas informacijai platinti buvo – apgalvotas  žodis.

Tie URS įrašai nebuvo mano svariausia visuomeninė veikla. Manau, ne mažiau nuveikiau kopijuodamas ir gabendamas lietuvių egzilo (nelegaliai įvežtai į SSRS) Sovietų griežtai uždraustą nepriklausomos Lietuvos istorinę ir politinę literatūrą. Savo rankomis 1978 m. mašinraščiu teko spausdinti pogrindinį Lietuvių archyvą  I/VI t. Juozo Bacevičiaus (pogrindinės ab spaustuvės prie Kauno narys) namuose Margauskų kaime (Šakių rajone, 11 km nuo Griškabūdžio (egzempliorius perduotas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) muziejui). Kopijavau ir nelegaliai parsivežiau iš Lenkijos liaudiesrespublikos (LLR)  Vatikano Katalikų mokslo akademijos (KMA) perfotografuotų straipsnių, tarpukario Lietuvos specfondinių istorijos veikalų ir straipsnių periodikoje. Fotografavau ir kaupiau komunistinio  lagerio gyvenimo realijas, sąjūdžio medžiagą. Dalis tos medžiagos taip pat aktu  perduota LGGRTC muziejui. Tačiau tai galėtų būti tema kitai progai.

 Dariau visa tai „atsidėkodamas“ bolševikų – komunistų partijai už Lietuvos okupaciją ir valstybės sunaikinimą; krašto sovietizaciją; nuosavybės nacionalizavimą; trėmimus; inteligentijos naikinimą, partizanų žudynes; diskriminaciją moksle; karjeroje; tarnybą strojbate (darbo batalione) ir daugelį kitų tarptautinių organizacijų ir pasaulio šalių pasmerktų nusikalstamų veiksmų prieš Lietuvos Respubliką, tautą ir jos žmones. Už tai, kad bemaž iki pensijinio amžiaus neturėjau nei savo buto, nei  lovos (vis bendrabučiai, nakvynė darbovietėje). Ir visa tai tęsėsi iki Lietuvos valstybingumo atkūrimo 1990 metais.

Pagaliau, kol užspringo ta Lenino, Trockio, Stalino, Brežnevo despotiška SSRS imperija su jos budeliu NKVD – KGB organizacija, proletariato diktatūros vardu siekusi užvaldyti visą pasaulį. Komunizmo lageryje viena po kitos sekė revoliucijos, sukilimai: Rytų Vokietijoje (1953), Vengrijoje (1956), Čekoslovakijoje (1968), daug metų besitęsiantis Solidarumo judėjimas Lenkijoje. Skirtingai nuo 1917 m. spalio perversmo Petrapilyje, revoliucijas ir sukilimus malšinti buvo panaudota kariuomenė. Vyko sukilimai ir pačioje metropolijoje: Vorkutoje (1953), Novočerkaske (1962). Priešindamiesi žmonės susidegindavo: Janas Palachas Prahoje (1969), Romas Kalanta Kaune (1969). Visame pasaulyje pagarsėjo įvykis su kunigu Eži (Alfonsu) Popeluška (žiauriai nužudytas Lenkijos saugumiečių). Apie visą tai informavo URS ir teko asmeniškai girdėti.

Graudu tai, jog dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui, galingiausios pasaulio valstybės JAV vadovas suteikė galimybę Sovietų kariuomenei užimti Rytų ir Vidurio Europą. Karo metais lendlizo susitarimaisJAV ir Didžioji Britanija milžiniškais kiekiais tiekė SSRS maisto produktus, karinę techniką, sprogmenis, amuniciją, žaliavas. Už milijardus dolerių. SSRS ir dabartinė Rusija tą paramą nutyli arba menkina ir iki šiol delsia atsiskaityti. Prie progos pastebėsiu, kad tremtyje tą Lendlizu karui  skirtą techniką (automobilius Studabekerius, orlaivius Duglasus) teko matyti panaudojamus liaudies ūkyje.

Vakarai po to karo atsižadėjo Atlanto chartijos (1941)įsipareigojimais prisiimtų pažadų. Merdinčiai bolševikų – komunistų imperijai Vakarai (JAV, Kanada Australija), tiekė milijonus tonų grūdų, suteikė galimybę palaikyti ir didinti SSRS karinę  galią, kuri iki šiol tebekelia didžiulę grėsmę  pasauliui. SSRS vogė Vakarų  technologijas. Niurnbergo teismas (1945) tebelieka pasaulio galingųjų teise.

Ir komunizmo šalininkai, ir priešininkai suprato, jog imperijos režimas pagrįstas ne teisingumu, bet jėga ir prievarta – proletariato diktatūra. Kam kas, o tie, kurie troško teisingumo, tiesos, žodžio laisvės, su malonumu glaudėsi prie radijo imtuvų ir klausėsi informacijos iš užsienio.

Mane, suprantama, labiausi domino laidos lietuvių tema. Tačiau komunistiniam lageriui (daugeliui sovietinės imperijos tautoms) URS  teikiama informacija vyravo rusų kalba. Tai:„Svoboda“ (Liberty –  Laisvė,);„BBC“, Nemeckaja volna (Vokiečių banga );„Svobodnaja Evropa“ (Laisvoji Europa),Govorit Tirana (Tiranos radijas); Kinijos rubrikos; Švedijos, Kanados, Izraelio radijo stotys rusų kalba ir kitos. Neabejotinai URS pasiklausymui ir išklotinių sudarymui rusų kalba skirdavau žymiai daugiau laiko. Tokia buvo realybė. Okupuotų Baltijos valstybių likimas priklausė nuo pasaulio didžiųjų valstybių tarpusavio santykių – galingųjų jėgos pusiausvyros. Nepriklausomai kokia kalba, URS teikė informaciją, analitinės diskusijos, teminės programos kėlė bendrą mūsų išprusimą, formavo nepriklausomą nuo komunistinės iškreiptos, dezinformuojančios propagandos pasaulėžiūrą.

Kaip paprastai, URS visuomet pateikdavo žinių. Po to transliuojamos specialios teminės, proginės programos. Kaip pavyzdį čia paminėsiu XX a. aštunto dešimtmečio pradžios radijo stoties  Liberty (rusų kalba) programas. Pvz:

„Rossija včera, segodnia, zavtra“ (Rusija vakar, šiandien, rytoj); „Vy pomnite“ (Jūs prisimenate); „Vstreča so slušateliami“ (Susitikimai su klausytojais),Russkaj literatūra i iskusstvo“ (Rusų literatūra ir menas); „Peredača dlia ženščin“ (Laida moterims);  „Muzykalnaja peredača“ (Muzikos laida);  „Ugolok kollekcioniera“ (Kolekcionieriaus kampelis);  „Kino, ego prošloe, nastojaščee i budujuščee“ (Kinas, jo praeitis, dabartis ir ateitis); „Slova i dela KPSS“ (SSKP pažadai ir darbai); „SSSR za nedeliu“ (SSRS per savaitę);  „Pisateli russkogo zarubežja“ (Rusų užsienio rašytojai); „Ekonomičeskaja i social‘naja žizn‘ v Sovetskom Sojuze“ (Ekonominis ir socialinis gyvenimas Sovietų Sąjungoje);  „Sovremennaja mysl‘ “ (Šiolaikinė mintis);  „Voennyj radio bloknot“ (Karinis radijo bloknotas);  „Signal“ (Signalas);  „O nauke i technike“ (Apiemokslą ir techniką);                                            „Avtomobil‘nyj mir“ (Automobilizmo pasaulis); „Nauka i technika našich dnej“ (Šių dienų mokslas ir technika);  „Mir za nedeliu“ (Pasaulis per savaitę); „Neizdannye proizvedenija sovetskich avtopov“ ( Sovietinių autorių nespausdinti kūriniai).

Iš lietuviškų laidų garso įrašų esu paskelbęs: Genocido ir pasipriešinimo enciklopedijoje (Sudarytojas Izidorius Ignatavičius) „Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940 – 1998”. Vilnius, 1999, Ministro Stasio Lozoraičio kalba per Vatikano radiją. 1971 m. vasario 15 d. (P. 635 - 536).

Šio straipsnio skaitytojams pateikiu dar vieną pavyzdį. Tai  1971 m. gegužės mėn. 9 d.Amerikos balsoradijo laidos išklotinę:

„Niujorke lietuvių šv. Trejybės bažnyčioje atliktos pamaldas. Po pamaldų lietuvių parapijos salėje pravestas iškilmingas aktas-banketas. Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Anicetas Simutis savo žodyje iškėlė Lietuvos atsiminimų – radijo reikšmę Lietuvos laisvės byloj ir ta proga jos direktoriui Jokūbui Stukui įteikė Lietuvių fondo išleistą sidabrinį medalį, skirtą pagerbti trims nepriklausomos Lietuvos prezidentams. Radijo valandėlės reikšmė lietuviškumo išlaikymui svetur plačiau palietė prelatas Jonas Balkūnas. Tautai gyvai išlikti daugiausia padeda gimtosios kalbos išlaikymas, nes tautos, netekusios savo kalbos, paprastai ištirpsta kitų tautų tarpe. Prie gyvos kalbos aš priskirčiau jos dainas, papročius, istoriją. Ir šį lietuvybės išlaikymo darbą dirba mūsų spauda ir mūsų radijas. Pirmoji radijo stotis Lietuvoje atsirado tiktai 1926 metais, kai tų metų birželio 12 dieną Kauno radiofonas pradėjo skaityti pirmuosius ELTOS žinių pranešimus bei duoti šiek tiek muzikos.

JAV pirmosios lietuviškos programos per amerikiečių radijo stotis pradėjo transliuotis 1929 metais. Nuo tų laikų iki šiol išsilaikė „Margutis“ Čikagoje, pradėjęs veikti 1932 metais. Radijas lietuviams Niujorke, Njudžersio apylinkėj, pradėjo Jonas Žilinskas iš WMBQ stoties Brukline. Vėliau programą vedė dr. Žukauskas, Jonas Dumčius, Vincas Matusevičius, Jonas Valaitis, Petras Mačiulis, Pranas Dulkė, Juozas Tumas (?) ir Petras Lisauskas. Visi niujorkiečiai. Njudžordžijos pusei atsirado Juozas Rapkus su Jonu Giraičiu. Jokūbas Stukas, Stasys ir Ona Pociai. Kaip matome, Jokūbo Stuko programa jau švenčia šiandien 30-ies metų sukaktį. Juozas Dinkus (?) buvo ištesėjęs 25 metus, Robas(?) [ir]Jonas Valaitis, jeigu neklystu, 15 metų.

Laisvajame pasaulyje šiuo metu lietuviškų radijo programų yra 34-ios. JAV ir Kanadoje – 23, Pietų Amerikoje – 4, Australijoje – 1. Anglų kalba trys [yra] JAV. Penkios radijo programos lietuvių kalba yra Romoj, Vatikane, Madride ir Vašingtone. Čikagoje yra dar viena lietuviška televizijos programa. Ir man ypač malonu todėl kalbėti Jokūbo programų sukaktyje. Kalbėjau 20-ties metų sukaktyje, 25 metų sukaktyje ir dabar 30 metų sukaktyje. Šios radijo valandėlės praeitis ilga ir turtinga. Reikia pasakyti, kad dauguma mūsų jaunimo laukia kaip šviesesnės val(andėlės ?)šeštadienį po pietų. Tos dainos ir kalbos atgaivina ir stiprina mus lietuvybėje. Įspūdingiausias momentas mano gyvenime kalbėti per radiją buvo bene liepos 17-tą dieną, kada Darius ir Girėnas žuvo Vokietijoj. Šeštą valandą ryte skambteli man telefonas ir dr. Žukauskas sako: „Gavome žinių, žuvo Darius ir Girėnas. Ar nepasakytum kalbą per 8-tos valandos programą šį rytą?“. Atsikėlęs iš lovos paprastai 5 minučių programai ar kalbai, [galvoju] kažin ką sakyti? Širdis, siela verkia. Ką gi galima pasakyti tokiame momente? Ir kada dr. Žukauskas praneša, kad aš kalbėsiu, tikėkite man, tas lapas mano ašaromis buvo dirginamas. Negalėjau sulaikyti savo balso. Per 5-ias minutes išsiverkęs išėjau iš radijo stoties. Vos keletą žingsnių paėjus sutinka mane viena moteris ir sako: „Gražiai pasakei. Nežinojome apie Darių ir Girėną. Aš išklausiau tavo kalbą ant kelių melsdamasi už Darių ir Girėną.“ Negalėjau jai nieko pasakyti. Atsiprašęs važiavau namo. Visą dieną negalėjau nei su kuo kalbėti. Darius ir Girėnas žuvo. Visas Bruklinas, girdėj(ęs) tą radijo kalbą, verkė.

Be to, prof. Jokūbas Stukas pirmadieniais universitete veda lietuviškas muzikines radijo programas anglų kalba. Jokūbo Stuko ir jo brolio muziko Liudviko pastangomis jau senokai veikia Rūtos dainų ir šokių ansamblis, bei moterų „Žibuoklių orkestras.“

Nuo šios laidos transliavimo praėjo bemaž pusė amžiaus ir vargu ar bent vienas jos kūrėjas galės patirti dėtų pastangų kūrybinio triūso rezultatą. Šioje „geležinės uždangos“ pusėje mes klausėmės. Darbas ne buvo beprasmis.

Aš ne iškart susipratau pasižymėti transliuotos laidos datą ir stotį, ir ne visuomet darydavau ištisines laidų išklotines. Pradėjęs daryti URS įrašus, man nerūpėjo kaip dokumentas, rūpėjo tik įrašo turinys. Dėl to išliko keletas išklotinių, kuriose nepažymėta laidos data ir transliavusi stotis. Be to, kartais pakakdavo užrašų knygutėje užsirašyti svarbesnius faktus, praneštus duomenis. Pavyzdžiui: „1972 metais į Izraelį išvyko trisdešimt vienas tūkstantis žydų. 1973 m. sausio mėnesį persikraustė trys tūkstančiai dvidešimt devyni žydai“ („Svoboda“, rusų kalba, 1973 m. vasario 16 d). „Vengrijoje trisdešimt devyni tūkstančiai sovietinių karių“ („Amerikos balsas“, rusų kalba. 1973 vasario 25 d.). „1941 m. birželio 14 d. pirmas trėmimas į Sibirą. Tą dieną išvežama šešiasdešimt penki tūkstančiai žmonių. Dalis jų tuoj žūsta.“ „1970 m. Lietuvoje gyveno du šimtai šešiasdešimt aštuoni tūkstančiai rusų, t. y. 8,6% visų gyventojų. Po karo rusų buvo tik 2,5 %“ („Vatikano radijas“. 1972 06 14). „Kuba Sovietų Sąjungai per metus kainuoja tris milijardus dolerių“ (Laisvės radijas (gal būt rusų k.?) 1981 12 24); „Apie susideginimus Kaune, Varėnoje mini [Chronika tekuščich sobytij (Einamujų įvykių kronika) Nr. 26], „trys šimtai tūkstančių lietuvių išblaškyta po Sibirą“ (Vatikano radijas. 1971 02 09). „SSRS apie trys su puse milijonų katalikų. Daugumą sudaro lietuviai. Lietuvoje veikia apie penki šimtai bažnyčių ir apie šimtą Latvijoje“ (Vatikano radijas). „Kanados lietuviškose mokyklose mokosi apie tūkstantį moksleivių“ (Radijo stoties nepasižymėjau). Yra ir išsamesnių konspektų, nenurodant datos, pvz.: „Simo Kudirkos likimas. Simas Kudirka šoko iš laivo „Sovetskaja Litva“ į JAV krantų sargybos kuperį „Vidžiland“, stovėjusį Atlanto vandenyne. Šį incidentą tyrinėjo JAV Atstovų rūmų Užsienio reikalų komisijos pakomisė. Ji kritikavo krantų sargybos būstinę Bostone, jos centrinę vadovybę Vašingtone ir Valstybės Departamentą, kaip įvairiu lygiu prisidėjusius prie šio įvykio. Aštriausia kritika teko krantų sargybos viršininkui, kapitonui Fletšini Bramsi (?), kuriam drauge su admirolu Elišu po šio incidento leista išeiti į pensiją“. Turiu pastebėti, kad sėkmingai pasprukusio Simo Kudirkos grąžinimas sovietų laivo komandai, tarp okupuotos Lietuvos gyventojų sukėlė didžiulį pasipiktinimą. Stebėjomės, kaip tai galėjo pasielgti JAV valstybės jūrininkai.  Dar vienas: „1971 m. sausio 1 d. atidaryta siena  tarp LLR ir VDR. Per pirmuosius vienuolika mėnesių devyni milijonai vokiečių pabuvojo Lenkijoje ir šeši milijonai  lenkų –Vokietijoje. Laisvas susisiekimas ir kainų skirtumas atvėrė kelią spekuliacijai. Vokiečiai pirkdavo maisto produktus Lenkijoje, o lenkai ilgo naudojimo pramonines prekes [Rytų – J. Č.] Vokietijoje. Pavyzdžiui, lenkams perkant [Rytų –J. Č.] Vokietijoje ir parduodant [prekes]Lenkijoje galima [buvo]užsidirbti dvigubai. Nuo 1972 m. spalio mėnesio įvesti suvaržymai. Nuo tos datos lenkai gali išsikeisti vienkartinei išvykai tūkstantį zlotų, arba du šimtus markių. O per metus ne daugiau tūkstančio penkių šimtų zlotų“ (1973 02 20 Svobod‘os radijo konspektas [ „Svoboda“, „Leninskij začiot“ (Lenininė įskaita), mano vertimas į lietuvių kalbą. Reporteris – Ilja (gal Oleg‘as? Tumanovas, rusų k. )

„Šiomis dienomis kintiečiai paleido „ žvalgą Džoną Daunį. Tikra pavardė Jonas Daunys. Jis Kinijoje buvo nuteistas kalėjimui iki gyvos galvos po to, kai jo žvalgybinis lėktuvas skrido virš Kinijos teritorijos. Jonas Daunys grįš pas savo sunkiai sergančią mitiną.(„Amerikos balsas.“ 1973 m. kovo 11 d.) „Prancūzijos lietuvių bendruomenei š. m. vasario mėn. sukanka 25 m. nuo jos įsikūrimo.“ (Vatikano radijas. 1973 m. vasario mėn. 8 d.) „JAV šiuo metu du milijonai aštuoni tūkstančiai karių. SSRS – keturi milijonai“ („Amerikos balsas“, rusų kalba, 1973 m. kovo 23 d.)  “Taivane aštuoni tūkstančiai penki šimtai  Amerikos karių“ („Amerikos balsas“. 1973 vasario 26 d.).„Metinis vidutinės miestiečio šeimos biudžetas, susidedančios iš keturių asmenų. Išlaidos: labdarai – 5.1%;  transportui – 8.7%; kiti vartojimo poreikiai - 6%; draudimas – 3.8%; medicinos draudimas – 5,5%; pajamų mokestis (подоходный налог) – 12,8%; maisto produktai - 23%; aprangai – 10,9%. („Amerikos balsas“, rusų kalba? 1976 m. balandžio 5 d.)  

       Klausiausi ir įrašinėjau Aleksandro Solženicyno „Archipelag Gulag“ („Gulago salynas“) transliuotus knygos fragmentus. Neįrašiau, bet prisimenu svarbų įvykį, kai 1969 metų liepos 20 d. , užsirakinęs „Planetos“ kino teatro sandėliuke (ir iš džiaugsmo įsipylęs taurelę), su didžiausiu smalsumu klausiausi „Amerikos balso“ (rusų kalba) reporterio pranešimą apie Jungtinių Amerikos valstijų astronautų Neilo Armstrongo ir Edvino Oldrino nusileidimą Mėnulio paviršiuje. Tai buvo nepapratai  svarbi amerikiečių pergalė Žemės gyventojams įsisavinant kosmosą, įprasminta N. Armstrongo posakiu „< ...> vienas mažas žingsnelis žmogui, bet milžiniškas žmonijos šuolis“

Sąjūdžio priešaušryje kilo įtarimas dėl galimo KGB šantažavimo (tai vėliau pasitvirtino). Stengiausi būti apdairus. Esant įtarimui, vengdavau  bet kokių veiksmų  ar pasisakymų dalyvaujant trečiam asmeniui. Ir štai dėl ko. Buvo atvejis, kai eilinį kartą sutartu laiku apsilankiau pas man gerai pažįstamą (tarkim) draugą. Tą kartą jo bute buvo dar vienas, man nepažįstamas asmuo, kažkaip nepatrauklios  fizionomijos. Tas minėtas draugas pasigyrė turimu karišku plataus trumpų dažnių diapazono radijo imtuvu. Netgi pateikė lapą su konkrečių URS transliuojamų laidu dažnių sąrašu, kurį iki šiol išsaugojau. O su tuo trečiu, nepristatytu vyru, atrodo, neturėjau jokio pokalbio.  Po kurio laiko darbe susilaukiau saugumiečio telefono skambutį. Pasiteiravo ar aš darbe vienas ir  pasiūlė atvykti pasikalbėti. Kitą dieną man atvykus į sutartą vietą, jis nusivedė į konspiracinį butą. Daugiausia domėjosi apie pažintis Lenkijoje. Po to, tarp kita ko, ant stalo buvo pabertos įvairios nuotraukos (gal 15 – 20), daugiausia išplėštos nuo tarnybinių dokumentų. Ir man buvo pasiūlyta jas atidžiai peržiūrėti, ar tarp jų atpažinsiu matytą asmenį. Tarp jų aš atpažinau tik tą tipą, bet nusidaviau atidžiai peržiūrintis, bet nieko neatpažįstantis. Suvokiau, jog atpažinus, gali sekti nesutarimai parodymuose, po to raštiški pasiaiškinimai ir galima priežastis kratai. O bute ir per kelis mėnesius buvusių įkalčių nepašalinsi: dešimtys perfotografuotų lietuvių emigracijoje ir nepriklausomoje Lietuvoje spausdintų knygų, straipsnių (tūkstančiai tekstinių nuotraukų) realaus sovietinio gyvenimo nuotraukų, URS įrašų ir išklotinių. Esant tokiam pavojui reikėjo niekuo neišsiduoti, nesuteikti pagrindo tolimesniems veiksmams. Ir mano laimei, man pavyko. 

Visgi norėčiau pastebėti, kad tas saugumietis dar buvo lietuvis.

Vėliau panašų šantažą (provokaciją) patyriau tarnaudamas SSRS kariuomenės darbo batalione – strijbat‘e.

Lietuvai 1990 m. iškovojus nepriklausomybę, dalį sukauptos medžiagos perdaviau LGGRTC muziejui.

URS pasiklausymui iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais skyriau ne mažiau 20 000 valandų. Neretai ir naktimis. Iškovojus nepriklausomybę ir atkūrus valstybę, tas įprotis netgi išsiplėtė. Tam reikalui padėjo internetas, kabelinė televizija. Tuo metu skirtumas buvo tik tas, kad nebuvo baimės būti susektam, apkaltintam ir represuotam.

Dabar, kai URS trumpų bangų slopintuvai prarado savo prasmę, Kremliaus intrigų, provokacijų, perversmų, karinių akcijų planuotojams belieka pasiūlyti bent praverti savo SLAPTŲJŲ TARNYBŲ IR KOMPARTIJOS ARCHYVUS ISTORIKAMS. Tuomet visa Europa palaipsniui pradėtų vienytis, atsiras susiskaldžiusių visuomenių tarpusavio supratimas ir išnyks grėsmė taikiam žmonijos sambūviui. Alternatyvos taikai nėra!

 

Atgal