VISUOMENĖ
02.14.VĖLIAVA
Arūnas Skrudupas
Vėliava – griežta, reikli ir įsakmi, laisvės balsu per pūgą, lietų, vėją vedanti paskui save tik į priekį, į priekį, į priekį... neatsisukant ir nesigręžiojant atgal;
Vėliava – net juodžiausią naktį apgaubta šviesos ir spindesio, ir mintyse visada tapoma tik šventumo ir ištikimybės dažais;
Vėliava – nesutepama ir nepasiduodanti, kaskart iš naujo mūsų širdyse atgyjanti ir pakylanti iš kraujo, purvo ir pelenų;
Vėliava – per kurią nebyli, vadovėlių puslapiuose užrakinta istorija gyvu alsavimu prabyla į mus;
Vėliava – į kurią kiekvienas įneša savo dalį ir kiekvienas savo dalį iš jos pasiima;
Vėliava, į kurią, pasibaigus gyvenimo keliui, kiekviena išdidi siela svajoja savo kūną įsupti, lėtai ir iškilmingai aidint gedulingo maršo garsams;
Vėliava, skaisčiai mėlyno dangaus fone išdidžiai sliuogianti į stiebo viršūnę, ką tik nuskambėjus žodžiams:
„VĖLIAVĄ – KELT!”
Su Švente, su atkurtos Lietuvos Šimtmečiu!
Atgal