VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

01.06. Andersenas vėl lankėsi Lietuvoje

Vytautas Paliukaitis

Artėjant džiaugsmingai katalikų šventei, gruodžio viduryje susisiekiau su danų išminčiumi Hansu Kristijanu Andersenu, kasmet išsiruošiančiu į kelionę su dovanomis tolimų šalių vaikams. Kai paprašiau jo pakeliui sustoti ir Lietuvoje, didžiai mano nuostabai, rašytojas, užkariavęs savo talentu pasaulio skaitytojus, sutiko, nes praėjusią žiemą mūsų žemėje jo matytas reginys buvo įspūdingas ir nepamirštamas.

Likus dviems dienoms iki šv. Kalėdų, aš su mūsų susitikimo dalyve, gera mano bičiule Vida Sapiežinskaite-Griškiene atėjome į sodelį prie Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejaus. Pro retus debesėlius žvilgčiojo saulė.

Netrukus iš vakarų pusės pasigirdo vėjo ūžesys ir virš aikštės snaigių sūkuryje išvydome besileidžiančias Sniego karalienės roges, iš kurių išlipo laukiamas svečias. Šiltai pasisveikinome ir aš pakviečiau prieiti prie kauniečių pasididžiavimo – Juozo Zikaro sukurtos skulptūros „Laisvė“. Apie jos autorių dar jam bebaigiant Peterburgo Dailės akademiją, kai prie vienos  konkursui pateiktos J.Zikaro skulptūros stabtelėjo europinio masto rusų dail. I.Repinas, sužavėtas  lietuvio talentu, yra pasakęs, kad jos kūrėjas turi dieviškos galios. Šie pranašingi žodžiai pasitvirtino, kai nuo 1918 metų jis, grįžęs į Lietuvą, visą energiją sutelkė kūrybai. 1921 m. „Laisvės“ skulptūra sukurta, ją atliejus iš žalvario Berlyne, 1928 m. pastatyta Kaune (archit. dalies aut. V.Dubeneckis). Į praeitį nustumtos santvarkos metais šis monumentalus tautos stiprybės simbolis buvo nugriautas, atstatytas Lietuvai atgavus Nepriklausomybę.  Įtaigus savo menine išraiška kūrinys tapo patriotizmo įkvėpėju nevienai jaunajai kartai.

Mačiau, kaip vieną kitą faktą iš mano pasakojimo H.K.Andersenas užsirašė į savo kelionių dienoraštį. Įsitikinau, kad mes visi, pabuvoję prie dviejų Peterburgo Dailės akademijos auklėtinių J.Zikaro ir V.Dubeneckio sukurto paminklo, pajutome kažkokį apsivalymą nuo smulkių rūpesčių; o aš tyliai džiūgavau, kad nemirtingasis danų rašytojas suprato, kiek lietuvių pasišventėlių tikėjo  grožio ir gėrio pergale.

Kelionės į Vilnių metu pasidalinau su bendrakeleiviais prisiminimais iš studijų metų toje pačioje  Dailės akademijoje prie Nevos krantinės. Abu labai stebėjosi išgirdę, kad surasdavau laiko pamąstyti apie tais pačiais – kaip čia minėti kūrėjai – koridoriais vaikščiojančiuosius, svajojusius apie gražią ateitį.

Kai Sniego Karalienės rogės nusileido Karoliniškėse, išlipę priėjome prie kalvos, kurioje stovi gigantiškas, dangų remiantis Televizijos bokštas. Keletą minučių visi tylėjome. Trumpai papasakojau apie 1991 m. Sausio 13 nakties įvykius – piktos jėgos pasiuntė kariškius numalšinti dainuojančią taikaus protesto minią; po tanko vikšrais patekusią Loretą Asanavičiūtę mūsų gydytojai dar bandė gelbėti ant operacinio stalo, bet... Ji mūsų ir dar 12 vyriškių laisvės ir nepriklausomybės gynėjų krito nuo ginkluotų užpuolikų. Neištirps iš atminties diena, kada žuvusiųjų kūnai karstuose buvo nuvežti į buv. Sporto – bet jau naujų Ledo rūmų pavadinimu – salę, ir ėjome pagerbti didvyrių. Poeto Just. Marcinkevičiaus, dail. A.Savicko žodžiais skambėjo rūstus kaltinimas karinei jėgai.

Yra išlikęs liudijimas apie tai, kad prieš keletą dienų iki Sausio 13-osios Loreta sapnavusi, kad virš jos užslenka kažkas didelis ir tamsus, ir apie tai papasakojusi šeimos nariams. Gali būti, kad ją taip perspėjo saugotis angelas Sargas... Tai minima 1992 m. išleistoje anglų k. knygoje „Lithuania, 1991.01.03“.

Paprašiau bičiulę V.Sapiežinskaitę, tuomet turėjusią tik mergautinę pavardę, žodžiais iš pirmų lūpų pasidalinti prisiminimais iš bendravimo su Loreta, kai abi gyvenusios viename sostines name, Žvaigždžių gatvėje, 4.

„Oi, kokia smarki mergina ji buvo. Energinga ir veikli, suspėdavo visur, kur kažkas vykdavo svarbaus. Net stebėjausi, tokių veržlių bendraamžių nesutikau“. Tai fragmentai, datuoti 1983-1985 metais. Vida mėgsta kurti eiles, vieną, skirtą Loretai, ir padeklamavo. Pavadino „Užgriuvusių audrama“:

Pakilo vėjas, užvirė audra,

O bangų mūša taip liejas.

Ne viskas prarasta, sakau.

Debesys tik pranašai,

O kur dangaus lašai,

tartum laiškai?

Nesupranti, nesuskaitai,

Bangų mūšoj eiles skaitai.

Mes, vilniečiai, didžiuojamės, kad sostinėje jau šimtai, gal net ir tūkstančiai žmonių, matydami L.Asanavičiūtės vardu pavadintą gatvę, tyli ir susimąsto.

H.K.Andersenas padėkojo už turiningą Lietuvos istorijos pažintį, įteikė dovanų abiems po mažą veidrodėlį, padedantį įveikti sunkesnes kliūtis.

Pasirodė Sniego karalienė, keliautojas įlipo į jos puošnias roges, vėjas iš Šiaurės jas pakėlė ir nunešė į pietų šalis.

Iki saulėlydžio jis aplankys dar daug vaikų.

Atgal