VISUOMENĖ
12.09. Kodėl mūsų piliečiai, dirbantys transporto sistemoje, pensininkų nelaiko žmonėmis?
Vytautas Paliukaitis
Šių metų lapkričio 23 d. išsiruošęs keliauti į Kauną, atvykau į sostinės geležinkelio stotį. Iki traukinio išvykimo buvo ilgas laiko tarpas, tad nuskubėjau į autobusų stotį, tikėdamasis išvykti greičiau, nes kitame mieste turėjau susitikimą.
Kaip rodo patirtis, bilietą patogiau įsigyti kasoje, kad ilgokai stoviniuojant aikštelėje, nereiktų sušalusiom rankom laikyti pinigų.
Stoviniuodamas girdėjau, kaip operatorė pranešė apie vėluosiantį autobusą iš Minsko, o ir mano lauktas autobusas taip ir nepasirodė. Deja, kasoje tądien nepavyko atgauti pinigų, kadangi jau buvo vėlus metas, kasos nebedirbo. Teko važiuoti kitu autobusu ir, žinoma, pirkti naują bilietą. Vairuotojas su užuojauta ištarė: „Šis bilietas pigesnis...“ (kainavo 3 eurai 15 centų, o buvau pirkęs už 3,50 eur.). O kas varganam pensininkui grąžins prarastus pinigus?
Kitą dieną, grįždamas į Vilnių, kasininkės pasiteiravau, ar galėsiu susigrąžinti pinigus už pirktą, bet nepanaudotą bilietą, ši patarė kreiptis pas administratorę. Bet čia buvo tik pradžia: keletą dienų buvau prašomas skambinėti vis kitais numeriais, arba tūlas jaunuolis patardavo kreiptis vis kitą dieną, kol galiausiai niekas į skambučius neatsiliepdavo. Supratau, kad teisingai sena patarlė byloja: „Ranka ranką plauna...“
Dera dar paminėti epizodą, nutikusį laukiant traukinio Kauno geležinkelio stoties salėje. Vartydamas savo dienoraštinius užrašus, išgirdau šalia sėdėjusio žilagalvio nusiskundimą: iš netoliese stovinčio kavos aparato žmogus, sumokėjęs 60 centų, norėjęs įsipilti kavos, bet jam įpylė... stiklinę vandens. Norėdamas išsiaiškinti, jis kreipėsi į kasininkę, po to į apsaugos darbuotoją, tikėdamasis, jog bus ištaisyta klaida. Deja, jam pasakyta, jog bus iškviesta policija, jei dar priekaištaus... Ar neaišku ką jis papasakos, grįžęs į namus? Neieškok teisybės!
Neabejoju, jog tarnybų darbuotojai privalo būti susipažinę su etika, nederamas jų elgesys menkina ne tik įstaigos prestižą, bet tai savotiška dėmelė valstybei.
Dar ankstesnės santvarkos metais mokslininkų konferencijose, vykusiose daugelyje respublikų sostinių, man nekartą yra tekę skaityti pranešimus apie mūsų architektų kūrybinius pasiekimus, bet nė mažiausios etikos klaidelės, kaip pažymėjo mano disertacijos vadovė M.Bezrukova, nesu padaręs, ir visuomet mačiau švedų ir suomių tik aukštos kultūros pavyzdžius.
Atgal
.jpg)
(1).png)
