VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

12.04. „Atsimink mane ir būsiu gyvas!“

Prof. Ona Voverienė

Arai, ereliai, sakalai –

Didvyriai partizanai,

Jūs žygdarbiai vis gyvesni

Laisvoj Tėvynėj mano

Povilas Kulvinskas

Rugsėjo 23-čiąją susibėgome visi vieno iš paskutiniųjų likusių gyvų dabartinėje Lietuvoje partizano Jono Kadžionio-Bėdos pakviesti pagerbti jo kovos draugų iš Šarūno rinktinės prie jo jiems pastatydintų paminklų jų žūties vietose. Rodėsi, kad net pats Dangus suvokė įvykio svarbą. Po kelias dienas pliaupusio lietaus, nušvito saulė, nuauksino Kavarsko bažnyčios stogus ir parko  jau rudens šalnos paliestus, vaivorykštės spalvom pražydusius medžius. Didelė ir graži Bažnyčia buvo beveik pilna žmonių, suvažiavusių iš Vilniaus, Kauno, Anykščių, kitų vietovių ir paties Kavarsko. Kunigas klebonas dr. Nerijus Vyšniauskas pasakė neįtikėtinai turiningą ir nuostabiai gražų pamokslą apie pokario partizanų pasipriešinimo įtaką ir jo reikšmę tolesniam lietuvių tautos pasipriešinimui okupacijai ir niekada neužgesusiai  vilčiai atgauti Lietuvos nepriklausomybę, apie atminties reikšmę tautinei savimonei. Į straipsnio pavadinimą iškelti žodžiai: „Atmink mane, ir būsiu gyvas!” – tai kun. klebono žodžiai, pasakyti pamoksle.

Šv. Mišių metu ir jau po jų, kai buvo sugiedota mūsų „Tautiška giesmė“ supratau, kad kun. klebonas dr. Nerijus Vyšniauskas – pats tikriausias mons. Alfonso Svarinsko – kovotojo ir tos kovos karžygio už mūsų tautos dvasinį atgimimą – paveldėtojas. Pasidžiaugiau, kad Kavarskui labai pasisekė, turint tokį kunigą.

Po Šv. Mišių ir sugiedoto valstybinio himno, kelių dešimčių automobilių kolona pajudėjo kartu su kunigu klebonu į Aukštaitijos miškus pagerbti ten žuvusių Lietuvos partizanų,  renginio organizatoriaus Jono Kadžionio-Bėdos žuvusių bendražygių atminimo ir pašventinti jo pastatydintus jiems paminklus.

Pirmoje aplankytoje stotelėje, Vyšniakalnio kaime netoli Dabužių, po aukštu medžiu atgulė mūšyje su NKVD kariuomene, įvykusiame 1945 m. birželio 13 d., žuvę trys Aukštaitijos partizanai -  Jonas Slučka- Žalgiris (1921 -1945);  Jonas Binkis-Bilinis (1924-1945) ir Jonas Bajoriūnas- Deimantas (1919 -1945). Visi jie priklausė Šarūno rinktinės Gaidelio būriui. Jų atminimas pagerbtas garbės salvėmis.  Po kun. klebono Nerijaus Vyšniausko  maldos ir paminklo pašventinimo , istorikas Gintaras Vaičiūnas papasakojo apie šiame kaime vykusias kautynes. Tomis dienomis buvo laukiama, kad Dabužių mokykloje bus surengtas didelis priešrinkiminis mitingas, į kurį suvažiuos daug partinių veikėjų su stribų apsauga. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės štabas nutarė sutelkti tose apylinkėse veikiančius partizanų būrius ir mitinguotojus pavaišinti švinu. Susitelkė apie šimtas partizanų, turėjusių 20 sunkiųjų kulkosvaidžių. Tačiau toks gausus partizanų judėjimas buvo aplinkinių pastebėtas ir pranešta Kavarsko NKVD. NKVD-istai pasitelkė kariuomenės dalinį ir pakeitė savo judėjimo kryptį: stribai atvažiavo nuo Naujokų kaimo, o kariuomenė – nuo Kavarsko. Partizanams reikėjo skubiai persigrupuoti. Mūšio metu žuvo Jonas Slučka-Žalgiris, rinktinės vado Šarūno brolis. Kitas brolis Stasys Slučka-Bistrūnas tuoj pat nukovė NKVD snaiperį, nužudžiusį jo brolį. Partizanams pamačius, kad jėgos nelygios, pavyko pasitraukti, praradus dar du bendražygius J.Bajoriūną-Deimantą ir Joną Binkį-Bilinį.

Partizanas Jonas Kadžionis-Bėda

Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Vytauto Kandroto nuotr.

Aukštaitijos poetas Povilas Kulvinskas padeklamavo savo eilėraštį, paskyręs jį žuvusių partizanų atminimui, kalbėjo  prof. Ona Voverienė.  Žuvusiųjų atminimui buvo uždegtos žvakutės; paminklas paskendo gėlėse, pasimelsta, žuvusiųjų garbei sugiedota giesmė.

Tas pats organizacinis scenarijus pakartotas ir kitoje stotelėje,  Papartynės kaime, Traupio seniūnijoje, šventinant paminklą  1945 m. liepos pabaigoje Vyčio apygardos Žaibo būrio partizanams Stasiui Riaubai-Vėjeliui (1916 – 1945) ir Kaziui Jakeliūnui (1922-1945). Nelaimės dieną partizanai užsuko į Papartynės kaimą, patikimą Stalionių sodybą, jau praradusią laisvės kovose sūnų ir žentą, nusiprausti, susitvarkyti rūbelius. Atrodė, kad kaime ramu. Bet vos tik vyrai išsirengė, atbėgęs piemenukas šūktelėjo, kad rusai supa sodybą. Broliai Alfonsas ir Vytautas Stalioniai šoko į krūmus ir spėjo pabėgti į mišką. Į jiems iš paskos bėgusį S.Riaubą-Vėjelį iš už klojimo kampo šovė rusų kareivis ir pataikė tiesiai į galvą.

Prie paminklo po jo pašventinimo partizanai pagerbti garbės salvėmis;  kalbėjo Lietuvos laisvės kovotojas, politinis kalinys Algirdas Petrusevičius.

Pačioje tolimiausioje Aukštaitijos miškų vietoje Skauradų kaime Troškūnų seniūnijoje sustojome prie paskutiniojo  šventytino paminklo Antanui Blauzdžiui-  Konkurentui (g. 1921), žuvusiam 1950 m. vasario 5 d. Jis buvo vienas drąsiausių ir patikimiausių Šarūno rinktinės Antano Jagėlos-Ąžuolo būrio kovotojų, apie kurio žygius visoje Aukštaitijoje sklido legendos. Po paminklo pašventinimo ir  garbės salvių, Jonas Kadžionis, papasakojo apie kovotojo žuvimo aplinkybes. Baigdamas savo kalbą partizanas pasidžiaugė, kad jam pavyko atlikti savo pareigą, žuvusiems jo bendražygiams - visiems  pastatydinti paminklus jų žuvimo vietose. Šitie, kuriuos tada aplankėme, jau buvo paskutiniai.

Algimanto apygardos partizano Šarūno vardo rinktinė veikė nuo 1945 metų gegužės 5 dienos iki 1950 m. lapkričio 25 dienos.

Po renginio grįžome į Troškūnus, į buvusios mokyklos salę, kur buvome gražiai sutikti vietinių gyventojų, pavaišinti kareiviška koše, išklausėme pranešimą apie Aukštaitijos partizanų kovas.  Panašu, kad netrukus sulauksime Roberto Patamsio rengiamos knygos apie Anykščių krašto partizanus. Širdingai atsisveikinę su renginio organizatoriais ir žuvusiųjų artimaisiais, grįžome į namus vėlai, pavargę, bet laimingi, atlikę atminimo pareigą žuvusiesiems už Tėvynės laisvę ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimo viltį. Iš jų kraujo lašų išaugo stiprūs daigai, po kelių dešimtmečių okupacijos sukrovę ryškius išsivadavimo iš okupacijos ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žiedus.

 

 

Atgal