VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

11.04. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Tautotyrininkas akad. Romualdas Grigas

Prof. Ona Voverienė

 

Tauta suderina ir subalansuoja priešiškus socialinius poreikius ir veikia kaip buferis tarp mechanistinės biurokratijos Scilės bei utopinio anarchinio iracionalizmo Charibdės

Anthony D.Smith

Šiuos filosofo Anthony Smito (Smith) žodžius akad. Romualdas Grigas pasirinko epigrafu savo naujausiai knygai “Nutylėtų tiesų sakymas” (V.,2017). Prieš ją buvo visa eilė kitų knygų – monografijų ir tęstinių leidinių, skirtų lietuvių tautos savasčiai ir jos problemoms. Tai knygos

“Tautos likimas” (V., 1950; “Tautinė savivoka” (V., 2001): tęstiniai leidiniai “Tautos akiračiai’ (1993-1994) IR “Lietuvių tauta ir pasaulis” (2000-2002); “Savasties ieškojimas” (V., 2004):

„Tautinės tapatybės dramaturgija” (V., 2005): “Tautiškumas ir pilietiškumas. Atskirtis ar dermė? (V.,2007); “Senieji lietuviai” (V., 2009): “Lietuvių tautos išlikimo drama” (V.,2013); “Lietuvių tapatybė ir Europa (Istoriosofinis aspektas)” (2016): ir dabar naujausioji – “Nutylėtų tiesų sakymas” (V., 2017).

Nežinau, ar yra kita tokia laiminga tauta, turinti tokį jos dvasinį riterį, susirūpinusį mūsų tautos likimu ir išlikimu šiame beprotiškame globalėjančiame pasaulyje, kokį turime mes, lietuviai, akad. Romualdo Grigo asmenyje? Galime tuo pagrįstai džiaugtis ir didžiuotis, neabejoti, kad ne už kalnų jau tas laikas, kai mums visos Europos tautos ne be pagrindo pavydės jo sukurto tautotyrinio lobio ir vers į visas Europos kalbas jo išleistas knygas. Tik ar mes patys, nutautėję ir gerokai jau nuzombėję, lietuviai tą suprantame ir vertiname?

Akad. Romualdas Grigas

Savo laiku, dar anoje, nepriklausomoje pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918-1940), akademiko pirmtakas lietuviškosios tautinės ideologijos kūrėjas Vladas Putvinskis-Pūtvis rašė: “Tauta, neturinti savo dvasios aristokratų – riterių pasmerkta žūti” Akad. Romualdo Grigo dovanotas mums tautotyros epochinės reikšmės lobis, neabejoju apsaugos mus nuo išnykimo globalizmo kuriamame pasaulio tautų naikinimo katile. Tik atidžiai studijuokime jį, įsiklausykime, ką mums pataria mąstytojas, siekdamas mus apsaugoti nuo išnykimo.

Naujausia jo knyga “Nutylėtų tiesų sakymas”, skirta “ lietuvių tautos kelio, jos dramatiško buvimo pasaulyje įžvalgoms” (Ten pat, p. 9) Joje pasirinkta autoriaus pozicija – tai savotiškas ėjimas prieš nusistovėjusią dabartinių istorikų darbuose srovę – technokratinį urbanistinį pasaulio istorijos aiškinimą, kuriame pagrindiniai akcentai dedami urbanizuotam pasauliui priimtiniems materialinės kultūros technologijų raidos bei jų galios vertinimo kriterijams, ignoruojant tautos dvasinę kultūrą.

Žinoma, tirti tautos dvasinę kultūrą yra nelengva, nes ji “pinama iš subtiliausių, trapiausių, sunkiai pagaunamų ir gal dar sunkiau nusakomų, persipynusių žmogaus mąstymo bei elgsenos gijų. Laikmečio skersvėjai nesunkiai jas deformuoja ir netgi piktybiškai iki neatpažinimo jas išdraiko” (Ten pat). Todėl ir einama pačiu lengviausiu, greičiausio rezultato pasiekimo keliu.

Knygos autoriui šitas paviršutiniškas kelias visiškai nepriimtinas. Todėl jis, kaip tikras idealistas, ir renkasi jam įprastą dvasinės kultūros raidos analizės kelią, nes mūsų laikais, kai lietuviai masiškai palieka Lietuvą, nevertindami mūsų tautą maitinusias ir nuolat gaivinusias ją jos tautinės kultūros šaknis bei pareigos Tėvynei ir atsakomybės už jos likimą jausmus.

Knygą sudaro jos autoriaus “Pradinės mintys” ir skyriai “Savasties labirintai”, “Istorinio sąmoningumo labirintai”, “Pamąstymai apie tautos esmę lemiančias sąlygas ir vertybes”, ”Užsklanda”, “Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas” ir “Asmenvardžių rodyklė”.

Knygos apimtis – 248 puslapiai. Išleista “Diemedžio” leidykloje. Kietais viršeliais. Pirmajame viršelyje – M.K. Čiurlionio paveikslo “Tiesa” kopija.

Pirmajame knygos skyriuje 18 temų. Kiekvienas skaitytojas, tautotyrininko akad. Romualdo Grigo knygų gerbėjas, neabejotinai atras tarp jų savąją temą. Mane labiausiai sudomino šio skyriaus teorinės tautotyrinės temos ir straipsniai “Apie tautos matricą”, “Tautos savinaika. Nuo kada?” ir 3-ioji knygos dalis “Pamąstymai apie tautos esatį lemiančias sąlygas ir vertybes”

Kaip rašoma pirmajame mano pasirinktame straipsnyje “Apie tautos matricą”: “Senųjų lietuvių matricą palyginti vaizdžiai iliustruoja gana tankus piliakalnių tinklas, kurio pagrindinė dalis anais laikais atliko socialinio organizavimosi, dvasinės traukos centro – iškilių šventovių vaidmenį. Tikėtina, kad būtent, iš anų laikų dvasinės kultūros erdvėje yra išlikusios lietuviškos sutartinės (R.Grigas. ten pat, p.13).

Pereidamas prie mūsų dienų “tautos matricos” akademikas atvirai žavisi mūsų kaimyne Estija, kuri neakcentuodama „žmogaus dvasią alinančio karingojo materializmo”, nepasiduoda taip lengvai, kaip mes, “rinkos fundamentalizmui ir daugiau dėmesio skiria savo tautos socialinės organizacijos būviui”. Estija, viena iš nedaugelio Europos sąjungos valstybių, išdrįso savo Konstitucijoje užrašyti: “Valstybė privalo užtikrinti ne tik gerovę, bet ir estų tautos tęstinumą amžiams” (R.Grigas. Ten pat, p. 14).

Mūsų valstybėje esama daug intelektualų, kurie sąmoningai ignoruoja ir net imperatyviai siūlo atsisakyti praeities ir orientuotis tik į ateitį. Ši nuostata, jau plačiai įsitvirtinusi žiniasklaidoje, įžūliai braunasi ir į politiką. Ką tai reiškia? Akivaizdu, kad tai – kelias, kuris veda tik į aklavietę. Praeitimi remiasi dabartis ir iš jų abiejų išauga ateitis. Todėl praeitis turi būti analizuojama nuolat, tikrinama, kas joje buvo gera ir perimama tai, kas dar aktualu, moraliai nepaseno, racionaliai panaudojama tai, kuriant ateitį “Vardan pasaulio prasmingesnės egzistencijos suvokimo ir jos įtvirtinimo” (R. Grigas. Ten pat p.15).

Dar vienas dabartinės mūsų tautos matricos segmentas – tai kuo toliau, tuo labiau globalėjančiame pasaulyje tauta ir valstybė darosi organiškesniu to globalėjančio pasaulio segmentu; tautos ir valstybės būklė persiduoda pasauliui, “kaip ir pasaulis labai ženklia dalimi lemia savo segmentų būklę” (R.Grigas. Ten pat, p. 15). Taigi tautoms ir valstybėms išlaikyti savo savastį ir savo valstybės nepriklausomybę bei laisvą dvasią kuo toliau, tuo darysis vis sunkiau. Straipsnio autoriaus nuomone, jeigu norime išlikti savimi ir kaip tauta, ir kaip valstybė, neturime plaukti pasroviui, vien tik pasiduodami ekonomikos ir technologijų diktatui, o tik stiprindami visais įmanomais būdais savo tautinę matricą, ją modernizuodami, atsižvelgiant į laikmečio iššūkius, bet nekeisdami jos esmės. Taip, kad ji mums leistų ne tik labiau sutelkti mūsų pačių dvasią, bet ir valstybę, kad galėtume drąsiau ir viltingiau žiūrėti į ateitį. (R.Grigas. Ten pat, p. 15) Straipsnyje pateikiamos ir autoriaus rekomendacijos, kaip tą mūsų tautinę matricą modernizuoti ir pozityvinti, visų pirma, raunant iš mūsų gyvenimo ir mąstymo suvešėjusias piktžoles. Tą reikia daryti negailestingai, valingai ir teisingai, kad tos piktžolės nenustelbtų, kaip dabar yra daugelyje sričių, pradėjusių kaltis žmoniškumo ir padorumo daigų.

Kitame straipsnyje “Tautos savinaika. Nuo kada?” Akad. R.Grigas analizuoja priežastis, dėl kurių lietuvių tauta pradėjo nutautėti . Jo nuomone, pirmiausia tai buvo į Lietuvą pradėjusi veržtis pasaulinė krikščioniškoji ideologija, skelbusi, kad Dievas yra visų tautų ir visų pasaulio žmonių sielų valdovas ir jų likimų lėmėjas. Taigi, jau tada pradėtos trinti ribos tarp tautų, kaip nereikalingos.

Kitomis nutautėjimo priežastimis, svarbiausiomis po krikšto, kurias pripažįsta ir istorikas Simonas Daukantas, buvo baudžiavos įvedimas jau Vytauto Didžiojo laikais, Liublino unija ir tautos elito – aristokratų ir bajorų sulenkėjimas Prielaidas tam sukūrė ir mūsų didžiųjų kunigaikščių slinktis į Rytus, pačių kunigaikščių bei rūmų dvariškių tolerancija slavinimui, jų pačių slavėjimas, kuriant šeimas su slavėmis – rusėmis ir lenkėmis. Ypač tuo lietuvių tautai nusikalto kunigaikštis Algirdas ir dauguma tos giminės vyrų.

Kaip prisipažįsta knygos autorius, jį, kaip istoriką nustebino atsitiktinai išgirsti Šv. Velykų proga Šventojo Rašto skaitymai, kuriuose buvo teigiama, kad “mūsų protėviai – Izraelio tauta”.

Taigi katalikiškosios krikščionybės sparnas, visada buvo kildinamas iš judėjų. Gerai tai ar blogai lietuvių tautai? Viskas priklauso nuo požiūrio, tyrimo aspekto ir tyrimo tikslo… Neginčijamas faktas yra tai, kad visi matome be didelių ir gilių filosofavimų, kad Vakarų Europa, atsisakiusi krikščionybės ir jos ideologijos, jos skelbiamo Dekalogo ir kitų tiesų, bei niekindama tautiškumą, kaip vertybę – savo ideologijos branduoliu paskelbė “aukso veršį” ir visas baisiausias jo nešamas pasauliui pasekmes, ypač moralines, kurias, beje, skaudžiai jaučiame ir Lietuvoje

Antrajame knygos skyriuje “Istorinio sąmoningumo labirintai” jos autorius supažindina su mums iki šiol nežinomais istorikų – baltarusių kilmės Aleksandro Pičeto bei lietuvių – Algimanto Bučio, Jono Dainausko, Česlovo Gedgaudo, Eglės Marcinkevičiūtės-Witting – originaliomis įžvalgomis į Lietuvos istoriją. Apibendrinęs jų tyrimus, autorius daro išvadą: “Pagrindinis tautos savigynos, savisaugos veiksnys visada buvo ir liks jos dvasia. Kaip ir kokiais keliais einant įmanoma ją gaivinti ir stiprinti, kiekvieno iš mūsų (“tradicionalistų”) prigimtinė pareiga mąstyti ir veikti (R. Grigas. Ten pat, p.159).

Trečioji knygos dalis “Pamąstymai apie tautos esatį lemiančias sąlygas ir vertybes” – tai autoriaus savojo “Aš” atskleidimas santykyje su Tauta, Tėvyne, Pasauliu. Tas santykis – gražus ir sektinas mums visiems ir ne tik tautininkams “tradicionalistams”, bet ir ieškantiems kelio sugrįžimui į savo tautą ir savo vertybes.

Tačiau „Pamąstymų“ fone, tarsi vos girdimame muzikos kūrinyje, kiekvienam mūsų „tradicionalistui“ liūdesį ir nerimą keliantys garsai: „Imu nebesuprasti savo tautos. Kokią ji buvo? Kokia ji dabar? Ir kas ją ištiko? Kur link ji eina? Ir kas tie jos vedliai?“ (R. Grigas. Ten pat, p. 175).

Ir kita vertus: „Jeigu tu neišgyveni tautos ir Tėvynės likimo, tai, ką tu turi? Kuo papildai savo širdies plakimą, savo dvasią? Interneto teikiamomis žiniomis? Profesine karjera? Karjeros siekiu? O gal turtu ir garbės kaupimu?“ (R. Grigas. Ten pat, p.177)

Visa tai svarbu. Bet tie buities keliai – neveda žmogaus į Amžinybės šventovę, neįprasmina žmogaus gyvenimo tautos, valstybės ir žmonijos istorijoje. Žinoma, mums, mūsų Tėvynei visada reikėjo ne tik „kalnų žmonių“, pasiekusių savo tikslų viršukalnes, bet slėnių žmonių, kurie pereina per gyvenimą milijonais, nepalikę pėdsako. Tačiau tai pažeidžia mūsų amžinąją lietuvišką, dar mūsų proprotėvių suformuluotą, dar vaidilų išaukštintą vertybę: „Gyvenk ir mirk taip, kad apie tave dainas dainuotų...“ Žmogaus gyvenimas tik buityje ir buičiai, kad ir kaip materialiai ji bebūtų graži ir soti... veda į išnykimą... laike ir erdvėje, kad ir koks turtingas bebūtum čia Lietuvoje, arba būtum emigravęs net ir į pačią turtingiausią pasaulio šalį.

Knygos autorius dėl tokios būsenos mūsų valstybėje pirmiausiai ją ir kaltina: „Valstybė, kuri

nesugeba sustabdyti tautos „išsivaikščiojimo“ ir nepajėgia suvokti tautos egzistencijos tikslo; jo paaiškinti savo piliečiams; juolab ta valstybė, kuri savo neišmintingais veiksmais dar ir skatina tautos degradavimą... iš tiesų neverta ne tik savų, bet ir svetimųjų pagarbos... Gal ji, skleisdama moralinį sumišimą, apsunkina ir sveikesnį Pasaulio alsavimą? (Ten pat, p. 178).

Suzombėjimo pavojų knygos autorius mato ir mūsų valstybės vadovų ydingame kosmopolitiniame kreipinyje „Lietuvos žmonės“, pataikaujant mūsų kraštą užplūdusiems, neretai ir nelojaliems mūsų valstybei, svetimiesiems.

Tokį pavojų knygos autorius mato, ir kai mūsų valstybės vadovai valstybės valdyme mato ir skatina tik ekonomiką ir technologijas, bet nemato žmogaus ir jo dvasios, kai valstybė ir jos biurokratizuotos struktūros – praranda ryšį su savo tauta, negirdi jos balso, ir ypač savo piliečių širdies ir skausmo balso.

Kaip bebūtų paradoksalu ir keista, bet Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę prarado savo pozicijas moralumo autoritetas, visais laikais vienijęs tautą ir piliečius. „Įsitvirtina finansinės jėgos ir naudos autoritetas.“ (R. Grigas. Ten pat, p179) Tai – naujos, nepatirtos grėsmės ne tik tautos, bet ir Lietuvos valstybės egzistavimui.

Lietuvių tautinės ideologijos vienas iš kūrėjų pradininkų anoje nepriklausomoje, Vasario 16-osios, Lietuvoje Vladas Putvinskis-Pūtvis, dar tada rašė “Tautos gyvybės jėga yra stebuklingai didelė. Šimtas tūkstančių bet kurios tautos narių, susibūrusių apie tautinį sveiką žiburį, turi daugiau potencijos, negu trys milijonai, nebojančių savo sveikatos, blaivybės, doros ir nesirūpinančių nei savo sielos, nei tautos židiniu” (VladasPutvinskis-Pūtvis. Raštai. – Čikaga, 1993, p. 227) Kai mūsų nutautėjusi, besimeldžianti “aukso veršui” lietuviakalbė minia, pasidarys sąmoninga lietuvių tauta, kuriai svarbus bus mūsų tautos ir mūsų nepriklausomos valstybės likimas ir išlikimas, ir kai mūsų tautiečių skaičius pasieks tuos 100 tūkstančių, tada mes tapsime neįveikiami, atgausime mūsų protėvių šlovę ir mūsų istorijos didingumą.

Ar pavyks mums suburti tą 100 tūkstančių akad. Romualdo Grigo idėjų pasekėjų? Ir kada mums tai galėtų pavykti? Manau – pavyks… Tik negreitai. Ir tik tada, kai akad. R.Grigo ši ir visos kitos jo knygos, minimos šiame straipsnyje, bus atidžiai perskaitytos, apmąstytos ir taps kiekvieno iš mūsų “tradicionalistų” mentaliteto svarbiausia dalimi ir mūsų pačių savastimi. Ačiū, Jums Profesoriau, kad esate, kad rašote, ir kad rodote mūsų tautai kelio kryptį.

 

Atgal