VISUOMENĖ
10.21. Kai mus pasiekianti šiluma sklinda ne tik iš saulės...
Vytautas Paliukaitis
Daugelį paprastų, bet gerų ir nesenstančių tradicijų kaimo gyventojai perėmė iš praslinkusio šimtmečio pirmosios pusės. Augdamas dažnai stebėdavausi, kokia svarbi vieta kaimiečių gyvenime buvo skiriama darniems santykiams su kaimynais. Dalį savo pastabų, išgirstų tėvams bendraujant su jų bendraamžiais ir atvažiavusiais giminaičiais, užrašiau į kelerius metus pildytą dienoraštį, kiti įspūdžiai „ištirpo“, begyvenant miestuose. Žinoma, kas iš vaikystės ir jaunystės buvo ypatingai gero, nešiojuosi giliai, kaip sakoma, širdyje. Nuostabu, kad tai akimirksniu visa savo jėga atgyja ir šildo. Išvada aiški – reikia pačiam papildyti, praturtinti mūsų gyvenimą tiesos sklaida, gražiais ir gerais darbais.
Spalio pirmomis dienomis nutariau keliauti į Kauną. Nesuspėjęs į traukinį, nuskubėjau į sostinės autobusų stotį, į autobusą. Kol autobusas stovėjo, žvalgiausi pro langą, tikėdamasis pamatyti ką nors naujo. Ir šilta banga tarytum užliejo mane – ant vertikalios atraminės konstrukcijos, architektų vadinamos pilonu, pritvirtintas apie 130 cm pločio ir 1 metro aukščio spalvotas plakatas savo grožiu patraukdavo kiekvieną, atvykusį į stotį. Įrašas jame skelbė apie naują Eurolinijų susisiekimą: Vilnius-Kijevas. Galima tai pavadinti tiltu, nutiestu tarp abiejų valstybių. Autobuse turėjau laiko, tad prisiminiau įvairius susitikimus ir bendravimą su ukrainiečiais. Rugsėjį, turėdamas laisvo laiko, Kauno senosiose, bet jau visų čia laidotų kūnus perkėlus į naują, nuošalesnę vietovę, kapinėse, netoli dviejų pravoslavų cerkvių, mane, maitinantį duonos trupiniais balandžius, užkalbino moteris, ukrainietė. Aš atvirai apibūdinau jau savo profesiją, o ji atskleidė svarbų savo gyvenimo puslapį: ištekėjo, būdama dar skaisti už vyro lietuvio, bet po kurio laiko sužinojo, kad jis jau susiradęs kitą moterį. Prarasti pasitikėjimą artimiausiu žmogumi, sulaužiusiu duotą priesaiką – didžiulis moralinis smūgis.
Prisimenu iš savo studijų metų epizodus, kai ukrainietė Natalija taip man patiko, ji būtų tapusi rimta mano žmona, bet buvo lemtingas sutartas poilsio dieną turėjęs įvykti susitikimas, nes pavadinti pasimatymu, po ilgesnio bendravimo, lyg ir netiktų. Bet sutrikus virškinimui, sutartą dieną negalėjau net kojos iškelti iš namų, o tiesą atskleisti buvo gėda, būtų šaipomasi: „Na, ir vyrą gavau...“
Mūsų gimtinėje Kauno apylinkėse gyveno dvi ukrainiečių šeimos. Su viena iš jų teko bendrauti nuo mažų dienų: puikiausi žmonės, rūpestingi, visados skubėdavę padėti kitiems. Gyvendamas triukšminguose miestuose, su vidine šiluma atgaivinu tuos įspūdžius, kai mes lankydavomės jų sodyboje.
Tapęs vilniečiu, prisimenu daug gražių renginių, skirtų dailininko ir tikro savo tautos dainiaus Taraso Ševčenkos gyvenimui ir kūrybai.
Kas iš mūsų nėra žiūrėjęs televizijos laidos apie JAV prezidento Donaldo Trampo ir Rusijos vadovo susitikimą, kurio metu toliaregis stipriausios mūsų planetos valstybės strategas pasakė, kad visa Ukraina turi būti nepriklausoma?
Neabejoju, skaitytojai supras, kiek čia paminėti atskiri ne vieno žmogaus gyvenimo epizodai susieti viena tema, nors tik dalinai apibūdina mūsų laikmečio pulsą.
Atgal
.jpg)
