VISUOMENĖ
07 01. Giluminės kai kurių lenkų nepasitenkinimo šaknys
Prof. habil dr. Arnoldas Piročkinas
Kai pasiskaitai spaudoje publikuojamus įvairių autorių straipsnius ir pasiklausai televizijoje, radijuje ar sambūriuose visokių svarstymų, kyla mintis, kad vis dėlto ne vienas mūsų veikėjas taip ir nesuvokia, kodėl „strateginis partneris“ Lenkija jau kuris laikas varo frontalinę ataką prieš Lietuvą. Tie nesuprantantieji stebisi, kaip čia gali būti, jog „strateginis partneris“ taip radikaliai pakeitė savo elgseną vienui vienos savo kaimynės atžvilgiu. Kai abi šalys išsivadavo iš komunistinės Maskvos hegemonijos, kokį dešimtmetį santykiai tarp jų buvo kuo geriausi, o paskui jie tiek pabjuro, kad šiandien Lietuva turi teisintis Lenkijai ir Europai dėl neva lenkų teisių varžymo Lietuvoje. Čia reikia pridurti, kad sakydami „lenkai“ ar „lietuviai“, dalyką hiperbolizuojame – gerokai padidiname. Turime suvokti, jog abi pusės neneigia esant šalia blogųjų ir vieno kito padoraus lenkų ar lietuvių tautos atstovo. Tačiau įsiliepsnojusioje polemikoje gerieji paliekami nuošalyje...
Taigi kas nutiko, kad, kaip sakyta, po kokio dešimtmečio partnerystės daugumas lenkų politikos veikėjų ir informacijos priemonių nedviprasmiškai prieš Lietuvą iškasė karo kirvį (laimei, kol kas tas kirvis tik žodinis)? Naivieji lietuvių veikėjai puola kaltinti save, jog lenkų kolegoms esą nepakankamai išaiškintas lenkiškų mokyklų Lietuvoje pertvarkos (beje, ji apima ir kitų tautinių mažumų mokyklas) tikslas. Dėl jos nesą reikalo kelti triukšmo: kaip Lietuva iki šiol pirmavusi lenkiškų mokyklų skaičiumi, taip ir liksią (grupė EP narių iš Lietuvos laiške ES vadovams nurodė, kad 10 mln. užsienyje gyvenančių lenkų įsteigta 170 lenkiškų mokyklų, kurias finansuoja ne Lenkija; iš jų 81 mokyklą turi 230 tūkst. Lietuvos lenkų). Pertvarkos tikslas esąs kiek sustiprinti lietuvių kalbos – valstybinės kalbos – pozicijas tautinių mažumų mokyklose, ir tai daroma pagal tuos pačius principus, kurie senių seniausiai įgyvendinti Lenkijoje. Kurių ne kurių lenkų pretenzijos rašyti jų vardus ir pavardes lietuviškuose raštuose (ir dokumentuose) lenkiškais rašmenimis pažeidžia lietuvių kalbos sistemą. Iš esmės imant, tai grynai lietuvių reikalas, kaip jų kalboje turi būti rašomi svetimvardžiai. Lietuvių siūlomas kompromisas identifikacijai lenkiškus vardus ir pavardes originalia forma pateikti specialiuose pasų puslapiuose lenkų taip pat netenkina: tik originali forma! Beje, atsiranda ir “gerų” lietuvių, kurie dėl šiokių ar tokių priežasčių linkę šį lenkų įnorį tenkinti: kam čia dėl raidės “w” erzinti “strateginį partnerį”. Tačiau apie šias detales jau tiek rašyta, kad neverta jų dar sykį aižyti.
Atkreipkime tik dėmesį į tą aplinkybę, kad nei dėl mokyklų būklės, nei pavardžių rašybos lenkai nė puse žodžio nereiškia pretenzijų kitoms valstybėms. Antai Baltarusijoje ar Ukrainoje lenkų “autochtonų” gyvena, ko gero, penkis ar šešis kartus daugiau negu Lietuvoje, bet jose lenkiškų mokyklų tėra vos viena kita; latviai lenkiškas pavardes be jokių ceremonijų rašo latviškai, tik nei šių šalių lenkams, nei Lenkijos veikėjams dėl to širdies neskauda… Taigi iš kur toks skirtumas? Lietuva vaizduojama vienintele lenkybės naikintoja pasaulyje, o visos kitos šalys niekuo dėtos: lenkai jose naudojasi visomis demokratijos galimybėmis.
Pagal Juzefo Pilsudskio pastatytas kelio rodykles
Šį skirtumą paaiškinti gana paprasta. Lenkų įtakingieji sluoksniai ir jų valdoma valstybė, kiek ji gyvavo, visada turėjo prieš akis ekspansinių tikslų. Juos realizuodavo kartais ginklu, kartais ekonominėmis ar kultūrinėmis priemonėmis. Nesileidžiant į istoriją, verta priminti kaip pavyzdį 1917-1921 metus, kai buvo atkuriama XVIII a. pabaigoje praradusi nepriklausomybę Lenkijos valstybė. Atkuriamos Lenkijos ekspansijos kryptis, tikslus ir jos imperialistinių sluoksnių reiškiamas pretenzijas bene tiksliausiai yra išreiškęs idėjinis ir karinis vadas Juzefas Pilsudskis. Antai pokalbyje su Vladislavu Baranovskiu (Baranowski) jis pasakęs: “Lenkija iš tikrųjų yra be sienų, ir visa, ką šiuo atžvilgiu galime laimėti vakaruose, priklauso nuo Antantės [t.y. santarvininkų. – A.P.] ir to, kiek ji norės mažiau ar daugiau paspausti vokiečius. Rytuose kitas dalykas – čia durys, kurios atsidaro ir užsidaro, ir svarbu, kas ir kaip jėga atveria”. Apytikriai tuo pačiu metu jis panašiai yra sakęs kurį laiką buvusiam užsienio reikalų ministrui Leonui Vasilevskiui (Wasilewski): “Visa, ką Lenkija sienų atžvilgiu gaus vakaruose, bus koalicijos dovana, nes ten savomis jėgomis nieko nelaimėsime. Užtat už tai, ką įgysime rytuose, būsime išimtinai dėkingi sau, savo pačių jėgoms” (Dzieje Polski, pod. Red. Jerzego Topolskiego. – Warszawa: Panstwowe Wydawnictwo Naukowe, 1977. – P. 649). Nepasakysi “lietuvį” J. Pilsudskį stokojus įžvalgumo!
Kad įtrauktų į savo svajojamos didvalstybės Lenkijos tinklą naivius Rytų Europos atbundančių tautų veikėjus, buvo plačiai propaguojama senosios Žečpospolitos, moderniškai sakant, federacinės valstybės, vadovaujamos lenkų tautos, atkūrimo idėja. Ją ir šiandien kurie ne kurie mūsų istorikai apgaili. Ko ji verta, yra atskleidęs pats jos reklamuotojas J. Pilsudskis 1919 m. balandžio 8 d. laiške minėtam L. Vasilevskiui: “Nenoriu būti nei imperialistas, nei federalistas, kol neturiu galimybės kalbėti apie tuos dalykus kiek ne kiek rimtai – kad ir su revolveriu kišenėje. Dėl to, kad Dievo pasaulyje, rodos, pradeda įsigalėti plepalai apie žmonių ir tautų brolybę ir amerikietiškos doktrinėlės, mielu noru linkstu į federalistų pusę” (ten pat).
Šios didžiojo Lenkijos maršalo pastatytos kelio rodyklės niekada nebuvo visų rūšių lenkų veikėjų pamirštos. Jos, kad ir viešai nereklamuojamos, restauruotos ir po 1990 metų. Jų kvintesenciją galima nusakyti taip: lenkybei stiprinti ir plėsti pasirenkamos priemonės atsižvelgiant į galimybes.
Abiem tautoms “išėjus iš Egipto nelaisvės”, lenkų valdančiosios jėgos, matyt, puoselėjo viltis, kad Lietuva, oficialiai nestodama į federaciją, paklusniai vykdys visus Lenkijos reikalavimus. Kol būta tokių vilčių, jie gana mielai kasė paausius ar pakaklę kaimynui peniukšliui. Tačiau po kiek laiko ar jiems jaukinimo vyksmas pasirodė per lėtas, ar apskritai įsitikino turį reikalo ne su jorkšyrų veislės paršu, bet su Lietuvos miškų šerniuku, kuris kartais ima rodyti savo iltis, Lenkijos politika pasuko kategoriškų reikalavimų kryptimi. Prasidėjo sinchroninė ataka prieš Lietuvą, kuri, atakos organizatorių nuomone, gali būti silpnoji grandis Rytų Europoje. Atakuoti Baltarusiją ar Ukrainą pernelyg rizikinga. Matyt, vadovautasi katės principu: nepjauk didelio gyvulio, nes nežinosi, ką su jo mėsa veikti. Toks Baltarusijos vadovas, pajutęs nediskretiškas lenkų pretenzijas, gali pasiųsti juos trijų rusiškų raidžių link. Latviams, kurie neturi bendrų sienų su Lenkija ir puikiausiai išsiverčia be jų sauskelių į Europą, taip pat nėra kaip reikšti pretenzijų – nei teritorinių, nei politinių, nei istorinių. O štai Lietuva – pats tinkamasis objektas: joje palyginti didelė lenkų tautinė mažuma, gyvenusi 19 metų Lenkijos valdytoje srityje. Tiek metų valdžius teritoriją, galima visada laikyti rezerve pretenziją į sritį, nors ji nuo amžių, išskyrus tuos 19 metų, niekada Lenkijai nepriklausė. Šiandien į Vilnių pretenzijų oficialiai nereiškiama, bet nepripažįstamas ir anuometis Vilniaus krašto okupacijos faktas. Pretenzijų nereiškiama ne dėl geros širdies, bet todėl, kad tai susiję su rizika, jog atsiras pretendentų ir į dabar priklausančias Lenkijai sritis – bus duotas jiems pretekstas jas iškelti. Šiaip ar taip, 1975 m. rugpjūčio 1 d. priimtas Helsinkyje vykusio Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo baigiamasis aktas, patvirtinęs susidariusių sienų Europoje neliečiamumo principą, kiek ne kiek trukdo atvirai kalbėti apie pretenzijas į kitų valstybių žemes.
Dabartinės Lenkijos vadovai ir aktyvistai kūrybingai įsisavino J. Pilsudskio pagrindinę, esminę nuostatą – lenkų interesus ginti ir plėtoti pagal galimybes. Svarbu tik sinchronizuoti visas jėgas, suinteresuotas tų galimybių panaudojimu. O toms jėgoms demokratija atveria ypač plačią erdvę. Diktatūriniai režimai jas iš karto ima žaboti ar net smaugti. Demokratija teikia laisvę iki tam tikro laiko (dažnai iki jos pralaimėjimo ir žlugimo) tiek konstruktyvioms, tiek destruktyvioms jėgoms. Tačiau, deja, ta laisve dažniausiai pasinaudoja pastarosios. Turėdamos neribojamą laisvę, jos įsitvirtinusios paskui nesivaržo spjauti į demokratiją – naudojasi įžūliausia prievarta.
Praeitis primena…
Minėtai tiesai įrodyti ar pagrįsti rastųsi gausybė pavyzdžių iš XX a. Europos istorijos. Toli neieškant, galima nurodyti kad ir 1923-1939 m. Klaipėdos kraštą. Tų metų Lietuva buvo kaltinama diktatūra, autoritariniu režimu, nuolatiniu karo stovio egzistavimu. Tačiau Klaipėdos kraštas, turėdamas autonominį režimą, naudojosi beveik neaprėžta demokratija. Lietuviai ja džiaugėsi palyginti ribotai: juos slopino į savo rankas suėmusi valdžią “demokratiška” vokiečių interesus protegavusi autonominė administracija. Lietuviai buvo tiek nustumti į pašalius, kad net lietuviškas mokyklas turėjo kurti privačia tvarka – per Klaipėdos mokyklų draugiją, kurią finansiškai išlaikė ir kadrais aprūpino Lietuvos Respublikos švietimo ministerija. Tada Klaipėdos krašte susidarė padėtis, primenanti lietuviškų mokyklų būklę Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kur savivaldybes tvarko lenkų “mažuma”, besiskundžianti lietuvių daromomis skriaudomis lenkų švietimui.
Susikūrusi 1918 m. Čekoslovakijos Respublika buvo daugiatautė valstybė: šalia nedidelę kiekybinę persvarą turėjusių čekų gyveno slovakai, Prahoje, Brno, Čekijos pietuose, vakaruose ir šiaurėje, pagal Austrijos ir Vokietijos sieną, nuo seno būta daug vokiečių, Slovakijos rytuose,valstybės gale, kompaktišką plotą užėmė rusinai, keliose Slovakijos apskrityse gyventojų daugumą sudarė vengrai. Tad čekų ir slovakų politikai, suvokdami, kaip svarbu daugiatautėje valstybėje neduoti preteksto tautiniams nesutarimams, pasirūpino, kad Čekoslovakijos konstitucija tautinėms mažumoms suteiktų kuo plačiausias demokratines teises. Kurį laiką, atrodo, visos tautos šioje valstybėje buvo daugmaž patenkintos, bet, Vokietijoje paėmus valdžią hitlerininkams, Čekoslovakijos vokiečiams ėmė vadovauti Hitlerio statytinis Konradas Henleinas (Henlein, 1898-1945). Jo vadovaujamas ir skatinamas vokiečių nacionalistų sąjūdis visomis nedoriausiomis priemonėmis rengė Sudetų krašto prijungimą prie hitlerinės Vokietijos.
Panaši “stipri” asmenybė veikė ir Klaipėdos krašte – Ernstas Noimanas (Neumann, 1988-1955). Tapęs Klaipėdos krašto nacių vadu, nesiskaitydamas su jokiais moralės principais, jis subūrė visas čia veikusias vokiečių partijas ir grupes vienam tikslui – ginklu atplėšti kraštą nuo Lietuvos. Jis kartu su kitais Klaipėdos krašto naciais 1935 m. buvo Lietuvos kariuomenės teismo nuteistas 10 m. kalėti. Šis teismas - bene vienintelis bandymas tuometinėje Europoje užkirsti kelią nacių įsigalėjimui. Tačiau hitlerinės Vokietijos poveikiu Lietuvos valdžia buvo priversta greitai E. Noimaną ir jo bendrus amnestuoti.
Valdemaro Tomaševskio veiklos ypatumai
Pagal panašią schemą šiandien klostosi įvykiai Lietuvoje, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Tam tikros lenkų vietinės jėgos, tikriausiai suderinusios su “metropolija”, iškėlė “charizmatišką” vadą – poną Valdemarą Tomaševskį (Tomaszewski). Jam nereikėjo daug aiškinti, kaip reikia ginti Lietuvoje gyvenančius lenkus nuo lietuvių “kėslų” išplėšti jiems gimtąją kalbą ir galiausiai asimiliuoti. Antai vienas iškilus veikėjas iš V. Tomaševskio Lenkų rinkimų akcijos net įspėjo: jeigu jums, lietuviams, pavyko nutautinti Babtų ir Vandžiogalos lenkus (štai kur atsirado tikrų lenkų – rodowici Polacy!), tai nemanykit, kad sulietuvinsite Vilniaus krašto lenkus! O kad gyvenantys vienoje valstybėje su lietuviais lenkai vis dėlto šiaip ar taip su jais nesuartėtų, lenkiškumo saugotojai rado patikimiausią priemonę – kuo labiau izoliuoti lenkus nuo lietuvių. Tiesog įvesti karantiną. Kad vis dėlto viena kita lenkų šeima nesusigundytų leisti savo vaikučių į lietuviškus darželius ir mokyklas, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės, naudodamosios demokratijos teikiamomis teisėmis, visais būdais ne tik vengia šias lietuviškas švietimo įstaigas atidaryti, bet ir pasistengia jas ar uždaryti, ar apsunkinti jų būvį. Net šiuose rajonuose gyvenantiems lietuviukams darosi sunku lankyti lietuvišką darželį ar mokyklą. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija buvo priversta savo iniciatyva, aplenkdama rajonų savivaldybes, steigti ir išlaikyti 30 lietuviškų mokyklų. Šiandien, panaikinus Vilniaus apskritį, jų liko bene penkiolika!
Nėra tokios tautos ar tokios valstybės, kur būtų toleruojama visiška bendruomenių atskirybė: tam tikra skirtingų gyventojų sluoksnių integracija pageidautina ir neišvengiama. Tik tos integracijos pobūdis ne visur ir ne visada vienodas. Turime prieš akis Rusiją, kur integraciją suprato kaip nutautinimą. Turime Suomijos integracijos pavyzdį. 1918 m. susikūrusi Lietuvos valstybė taip pat rūpinosi šalyje gyvenančių tautų integravimu į jos gyvenimą. Tačiau joje nebuvo pastangų nutautinti tautines mažumas. Jos buvo tolerauojamos. Tuo įsitikiname pažvelgę į aukštesniųjų mokyklų pasiskirstymą pagal jų dėstomąsias kalbas. 1937 – 1938 mokslo metais Lietuvoje buvo 31 valstybinė gimnazija (jos visos dėstomąja lietuvių kalba) ir 29 privatinės. Šių 14 buvo žydų (dėstyta hebrajų arba jidiš kalbomis), lietuvių – 10, lenkų – 3, vokiečių ir rusų – po vieną. Tautinių mažumų mokyklas valstybė išlaikė arba šelpė (pavyzdžiui, mokėjo iš savo biudžeto jų mokytojams algas). Tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalba buvo dėstoma kaip disciplina, o Lietuvos istorija ir geografija dėstytos lietuviškai. Visi kiti dalykai buvo einami tautinių mažumų kalbomis. Lietuvos valdžios toleranciją tautinių mažumų mokykloms rodo dar vienas pavyzdys. Po 1939 m. spalio 10 d. Vilnių ir aplink miestą tam tikrą plotą ėmus administruoti Lietuvos administracijai, mieste veikė šešios valstybinės gimnazijos. Iš jų bene tik dvi – Vytauto Didžiojo ir Kunigaikštienės Birutės – lietuviškos, o likusios, jei neklystu, lenkiškos, t.y. lenkų dėstomąja kalba. Privatinių gimnazijų būta devynių: žydų draugijų išlaikomos buvo keturios, trys priklausė vienuoliams: jos, ko gero buvo lenkų dėstomąja kalba. Ir tai buvo tuo metu, kai, rodos, lietuviai galėjo keršyti už endekų valdžios engtą lietuvių švietimą Vilniuje ir krašte, kur po visų persekiojimų iš 1927 metais veikusių 150 privačių lietuviškų pradinių mokyklų ir dviejų gimnazijų (Vilniuje ir Švenčionyse) prieš pat 1939 m. karą liko tik dvi pradinės mokyklos (Vilniuje ir Pašaminėje, Švenčionių apskr.) ir Vytauto Didžiojo gimnazija Vilniuje. Kas būtų protestavęs dėl lenkiškų mokyklų ištisinio uždarymo 1939 m. pabaigoje – 1940 m. pirmojoje pusėje, kai nebuvo likę Lenkijos valstybės? Įdomu būtų žinoti, kiek lenkiškų mokyklų liko į Tarybų Sąjungą inkorporuotose buvusios Lenkijos srityse, priklausančiose dabartinei Baltarusijai ir Ukrainai? Jeigu tada, kai iš tikrųjų Lietuva galėjo nieko nepaisydama engti Lietuvoje lenkus, ji to nedarė, tai koks išskaičiavimas ją galėtų versti taip daryti dabar?
V. Tomaševskio vadovaujamos antilietuviškos Lenkų rinkimų akcijos nariai apie tai nepagalvoja, o gal ir apskritai nenori galvoti, nes jie turi kitų tikslų. Dėl šito dalyko nelinkę sukti galvos ir Varšuvos šulai. Toks galvojimas jiems visiems silpnintų valią forsuoti tikslą kurti Lietuvos rytuose lenkiškumo forpostą - pliacuvka (placówka) vadinamą. Tam reikalui užtvindomas pasaulis padėtį Lietuvoje iškreipiančiais skundais, organizuojami lenkų piketai Vilniuje prie Lietuvos institucijų ir prie JAV ambasados. Briuselyje buriami antilietuviškai nuteikti Europos Parlamento nariai. O ką jau kalbėti apie lenkų spaudą pačioje Lietuvoje ir Lenkijoje! Šitos šmeižikiškos kampanijos sraute tiesiog skęste skęsta neryžtingos lietuvių pastangos išaiškinti tiek Lietuvos lenkams, tiek pasaulio visuomenei, kas iš tikrųjų dedasi. Visiškai pasitvirtina nacionalsocialistų propagandos meistro, nuo 1933 m. Vokietijos propagandos ministro Jozefo Gebelso (Goebbels) ciniškas principas – šmeižk kuo bjauriau ir išradingiau: vis tiek kuo nors pavyks įtikinti.
***
Sunku neprarasti blaivios galvos, kai užgriūva tokia nežaboto šmeižto banga. Žiūrint į tą lietuvių tąsymąsi su V. Tomaševskio pretenzijomis, susidaro nuomonė, jog Lietuvos vadovai nė neišmano, kaip į viską reaguoti. Normaliomis sąlygomis ponui V. Tomaševskiui už tautinės nesantaikos kurstymą derėtų iškelti bylą: bet jis europarlamentaras, neliečiama asmenybė. Jis veikia, t.y. organizuoja šmeižto akciją prieš Lietuvą, legaliai: jį gina demokratija. Tačiau lygiai taip pat, pasislėpę už demokratijos širmos, veikė visokio plauko naciai 1930 – 1939 m. Vokietijoje, Čekijoje, Klaipėdos krašte, Danijoje ir kitur. Europa tada gynė demokratiją… Daug kam tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse ir dabar ne lengviau suvokti agresyvių lenkų užmačias Lietuvoje. Tuo ir naudojasi ponas V. Tomaševskis su kompanija.
Atgal
.jpg)
(1).png)
