VISUOMENĖ
09.02. Kai vieni tiesos bijo, kiti atkakliai ieško
Vytautas Paliukaitis
Sudėtingi procesai, vykstantys Europoje, ne vienam iš mūsų yra sunkiai suprantami. Kai klausaisi menko išsilavinimo žmogaus iš Lietuvos tautinių mažumų, norom nenorim kyla mintis: „Kokios svetimos valstybės struktūros taip užteršė jo galvą?“
Prieš keletą dienų važiavau traukiniu į Kauną. Mūsų vagone likusią laisvą vietą užėmė apie 30-ties metų keleivis, kuris pasirodė nepaprastai kalbus ir mėgstantis bendrauti. Skubėti nebuvo kur, tad palaikiau jo norą pasikeisti nuomonėmis apie aktualius, daugeliui rūpimus reiškinius. Jo nuomone, fašizmas, gyvavęs Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, kartais išlenda kaip yla iš maišo ir dabar. Iš jo kalbos srauto sužinojau apie liūdnus jo biografijos faktus, bandžiau švelninti jo pareikštas mintis. Tik etika man neleidžia minėti, kaip gyvenimas yra jį nuskriaudęs, nes išspausdintas žodis gali užgauti – pažįstami, jo giminaičiai pasipiktintų. Kai tiesiai prieš mane sėdintis bendrakeleivis ištarė, kad dabar Ukrainoje vėl pasirodė fašizmas, supratau, kodėl mūsų pokalbio pradžioje jis paminėjo tai, kad jo motina yra rusų tautybės. Kitoje pusėje sėdėjusi moteris su mažamečiais vaikais įsiterpė į mūsų pokalbį, sakydama apie didžiulę žalą ir nuostolius, kuriuos Lietuvai padarė Rusija. Bet ji greitai išlipo.
Aš įsitikinęs, kad bendravimas su tokiu piliečiu tik sugadins mano patriotizmo kupiną nuotaiką, yra beprasmis, išsitraukiau iš krepšio Maironio raštų III tomą ir pradėjau skaityti šio rašytojo, - kaip nurodo, išeivijoje išleistą „Lietuvių enciklopedija“ septynioliktas tomas, p.113 – pirmąją Maironio knygą „LIETUVOS ISTORIJA arba aprašymas apie Lietuvos praeigą“, pasirodžiusią 1891 m., vėliau pakartotinai atspausdinta dar keliais leidimais. Tikriausiai tokią paklausą ši knyga tuo metu turėjo, kad skaitytojus įkvėpė dar aktyviau kovoti už lietuvybę įvairiausiais būdais slopintą carizmo.
Gal ne vieną skaitytoją sudomins mano skaitomo III tomo, išleisto 1992 m. jo specifinis, kupinas patriotizmo turinys, pažymiu ir įspūdingą teksto apimtį – prasideda 31-uoju ir baigiasi 213-uoju puslapiais.
Minėtas bendrakeleivis, kaip ir aš, išlipome Kaune. Gerai, kad aš susilaikiau, ir nuo vaikystės daug vargo patyrusiam žmogui nepasakojau kaip pokario metais vietinis gretimo kaimo rusas, įsijungęs į stribų gretas, rytais ateidavo į mūsų namus, išsivesdavo tėvą ir, stovėdamas ant upės kranto, įremdavo jam į krūtinę automatą, klausdavo, kas naktį buvo užėjęs. Pietinė Nemuno kranto pusė su plytinčiais laukais, vietomis priartėjančiais prie Kazlų rūdos girios masyvų, buvo gera priedanga nuo Šakių į Dzūkiją traukusiems partizanams. O mūsų neištrėmė tik todėl, kad, kaip suradau Vilniaus archyvuose dokumentą, kuriame buvo akcentuota, jog seneliai dar vadinamais Smetonos laikais turėjo nedidelį plotą žemės, kurioje dirbo patys gausios šeimos nariai, svetimos darbo jėgos nesamdydavo.
Atgal
.jpg)
