VISUOMENĖ
09.02. Lietuvos valstybingumo 100-mečiui. Pirmasis Zarasų apskrities viršininkas Antanas Nevadničėnas
Vytautas Indrašius
Zarasų apskrities, Antalieptės valsčiaus, Zabičiūnų kaimo valstiečiai Dominykas ir Marija (Statulevičiūtė) Nevadničėnai augino penkis vaikus; sūnų ir keturias dukras. Sūnus Antanas gimė 1888 m. gruodžio 4 d., antras vaikas jų šeimoje. Tėvai vienintelį sūnų norėjo matyti kunigu, todėl vaiko pasaulėžiūrą formuoti nuo mažens patikėjo kaimo „daraktoriams“. Dar kurį laiką pasimokęs pas Mikalajūnų kaimo Tamošiūnus, slaptoje liaudies mokykloje, Antalieptės ir Daugpilio valdiškose mokyklose, išvažiavo į Peterburgą.
„Tėvelis ten ilgai gyveno, dirbo. Pašauktas karinei tarnybai, prie Karo medicinos akademijos baigė farmacininkų kursus. Gavęs atitinkamą liudijimą, dirbo provizoriaus padėjėjų Kolpine, - pasakojo man Antano Nevadničėno dukra Antanina Breivienė, gyvenusi Vilniuje. – Mama kalbėdavo, kad buvo gerai įsikūręs, turėjo net penkių kambarių butą. Iš kaimo atsikvietęs seseris Angelę ir Ksaverą, jas leido į mokslus. Peterburge susipažino su muzikos mokyklos studente, suvalkiete iš Šakių valsčiaus, Jankų kaimo Elena Kudirkaite (1895- 1951). Ji buvo tautos žadintojo Vinco Kudirkos giminaitė, augo ir mokėsi Amerikoje. Susipažino jiedu Peterburgo lietuvių bendruomenės vakaronėse, į kurias kviesdavosi Kiprą Petrauską ir kitus iškilius to meto dainininkus. Ten mama dainuodavo, skambino fortepijonu, o tėvelis atlikdavo įvairius vaidmenis teatro grupėje ir griežė smuiku“.
Antano Nevadničėno asmens dokumentuose rašoma, kad buvo baigęs gimnazijos 6 klases ir farmacininkų mokyklą. Nuo 1911 m. lapkričio 2 d. iki 1918 m. gegužės 10 d. dirbo Peterburgo gubernijos vaistinėse. (LCVA, f. 379, ap. 1, byla 156, tomas II, lap. 212)
Peterburge Antanas Nevadničėnas aktyviai reiškėsi Kolpino lietuvių tautinėje ir visuomeninėje veikloje. Keletas išlikusių 1917 m. lietuvių bendrijos protokolų leidžia teigti, kad jis buvo gana aktyvus įvairių renginių organizatorius, patriotinių idėjų skleidėjas tautiečių tarpe, turintis tvirtą nuomonę apie savarankiškos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimą. Žlungant imperinės Rusijos santvarkai, 1917 m. balandžio 23 d. sukvietęs apie 350 Kolpino lietuvių į mitingą, pateikė rezoliuciją dėl demokratinio Lietuvos savarankiškumo, drauge su to mitingo sekretoriumi A. Vaškeliu pasiuntė sveikinimo telegramas Rusijos Laikinosios vyriausybės Ministrų tarybos pirmininkui Lvovui, antrą – Darbininkų ir kareivių atstovų tarybai ir trečią – Lietuvos Tautos tarybai.
Visose telegramose pabrėžiama: „Mes šventai tikime, kad Laikinoji Vyriausybė ištars savo žodį daug kenčiančiai Lietuvai, kuri turi visas teises, kaip istorijos, taip ir politikos, apsispręsti savo likimą“. Lietuvių Tautos tarybai rašė: „Mūsų širdys kupinos šviesios vilties, kad Lietuvių Taryba sugebės pakreipti mūsų Tėvynės vairą, kad ji lengvai galėtų išplaukti į laisvės salą, kur jau mes visi bendromis pajėgomis sudarysim naują Lietuvą, demokratybės principais su respublikos valdžia“. (Peterburgo laikraštis „Lietuvių balsas“ 1917 m. gegužės 4 d.)
Bet laisvėjimo vairą Rusijoje nugriebė žiaurieji bolševikai ir Lietuvos valstybingumo skelbtas idėjas teko įtvirtinti sugrįžus į Tėvynę. 1918 m. vasario mėn, jaunavedžiai Elena ir Antanas Nevadničėnai grįžę trumpam apsistojo Zabičiūnuose. Antano tėvas jau buvo miręs, motiną globojo netoliese nutekėjusi dukra Veronika Tilindienė, apleista žemė dirvonavo. Antanas Nevadničėnas neužilgo ėmėsi ryžtingų permainų. Pardavė Zabičiūnuose 17 ha ūkį Kuktiškių valsčiaus valstiečiui Vincui Valiuliui ir, pridėjęs savo santaupas, 1919 m. nusipirko šalia Antalieptės esantį Kaniūkų dvarelį su 80 ha žemės.
1919 m. pavasarį Elena ir Antanas Nevadničėnai apsigyveno Kaune. Elena augina vos gimusi sūnų Vytautą (1919 – 1940), Antanas nuo 1919 m. birželio 12 d. pradėjo tarnauti Vidaus reikalų ministerijoje Bendrųjų reikalų departamento skyriaus sekretoriumi. Tuo laikotarpiu Lietuvos kariuomenė pergalingai kovėsi visuose frontuose. 1919 m. birželio pirmomis dienomis I –sis pėstininkų pulkas, vedamas karininko K. Ladygos, išvadavęs Uteną, po įtemptų ir nuožmių kautynių liepos 12 d. užėmė Salaką, rugpjūčio 23 d. išvijo bolševikus iš Zarasų ir po keleto dienų nustūmė jų kariuomenę už Dauguvos upės.
1919 m. rugsėjo 5 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 304, Antanas Nevadničėnas paskiriamas prieš dešimt dienų iš bolševikų išlaisvintos Zarasų apskrities pirmuoju viršininku. Į Zarasus atvyko keletu dienų ankščiau su apskrities policijos vadu Viliumi Ritėnu ir nuovados viršininku Jonu Rimoniu. Žmoną su sūneliu Vytautu palikęs Kaniūkų dvare motinos Veronikos globai, Antanas Nevadničėnas ėmėsi nesibaigiančių darbų. Pirmiausia išleido įsakymą dėl milicijos organizavimo, suskirstė apskritį į Zarasų, Dusetų ir Salako nuovadas, patvirtino jų vadus: A. Ciglerį, J. Rimonį ir J. Gitenį. Ankščiau nuo bolševikų išvaduotose vietovėse jau buvo susikūrusios valsčių tarybos, jos sudarė valdžios organus administracinei tvarkai palaikyti. Antalieptėje gerai tvarkėsi viršaitis Izidorius Jasiūnas ir milicijos viršininkas Narba Garnys, Dusetose – viršaitis Jonas Girčys su Jonu Broga. Antanas Nevadničėnas pagyrė veiklius vyrus ir pavedė eiti šias pareigas iki rinkimų.
1919 m. rugsėjo 9 d. Zarasuose įvyko valsčių įgaliotinių suvažiavimas į taip vadinamą „Apskrities seimelį“. Susirinko 84 atstovai iš 14 –os valsčių: Antalieptės, Antazavės, Dusetų, Degučių, Imbrado, Kalkūnų, Kurcumo, Šliosbergo (trys pastarieji valsčiai vėliau atiteko Latvijai), Lašų, Paupinės, Salako, Smalvų, Šventėnų ir Ežerėnų miesto. Seimelis įkūrė pirmą apskrities savivaldybę iš pirmininko ir dviejų narių, pavedė jai įgyvendinti svarbiausius to momento klausimus: 1. „Sutvarkyti valsčių ribas ir savivaldybių aparatus, 2. Atnaujinti susisiekimą siaurojo geležinkelio linijoje Ežerėnai – Ilaukė, 3. Rūpintis vokiečių paliktos gimnazijos išlaikymu ir įsteigti bent po vieną pradžios mokyklą kiekviename valsčiuje, 4. Valsčių valdyboms organizuoti valstybinių miškų ir ežerų apsaugą, 5. Vietos savivaldybėms rūpintis pagerinti medžiaginę būklę nukentėjusiems nuo karo, 6. Kiekvienam valsčiui išrinkti po du atstovus į apskrities seimelį, kuris turi susirinkti vieną kartą į mėnesį“. (LCVA, f. 379, ap. 2, byla 1784, lap. 16).
Rinkinyje „Lietuvos policija“ rašoma, kad Zarasų apskrities veikla prasidėjo nuo kalinių ir spekuliantų bylų peržiūrėjimo bei išsprendimo. Apskrities viršininkas išleidžia įsakymą, įpareigojantį nuovadų viršininkus areštuotųjų bylas išspręsti kuo greičiau ir objektyviau, o pirklius priversti išsipirkti patentą už visus 1919 metus. Ypač griežtai buvo kovojama su degtindariais. Likviduotų slaptų brovarų byloms spręsti sudaroma komisija iš apskrities viršininko, karo komendanto ir apskrities valdybos nario. Ši komisija vietose spręsdavo degtindarių bylas, bausdavo juos piniginėmis baudomis, o įrankius konfiskuodavo. Reikiamai tvarkai įvesti 1920 m. pradžioje Zarasuose įsteigiama teismo įstaiga, atvyko mokesčių inspektorius.
1920 metų birželį, lenkams pasitraukus iš buvusios Zarasų apskrities valsčių, Antanas Nevodničėnas organizuoja ten valdymo organus, paskiria viršaičius ir sudaro Brėslaujos ir Vydžių milicijos nuovadas, o Rimšės ir Dūkšto valsčius priskiria Salako nuovadai.
Pasitraukus lenkams ir einant bolševikams minimas kraštas buvo smarkiai apiplėštas. Miškuose slapstėsi nespėję atsitraukti lenkų kareiviai, bastėsi bolševikų kariuomenės atsilikėliai, komisarai, agitatoriai ir dezertyrai. Jie agitavo ir kurstė vietos gyventojus nepaklusti „baltosios Lietuvos“ tvarkai.
1920 m. lapkritį Želigovskio vedama lenkų kariuomenė, pradėjusi klastingą puolimą, užgrobė Vilnių, Švenčionis, Ignaliną, pietinę Zarasų apskrities dalį. Už demarkacinės linijos liko Rimšės, Dūkšto valsčiai, Turmanto ir Smalvų apylinkės. Iš ten puldinėjančios banditinės gaujos plėšdavo turtingesnius ūkininkus, klebonijas, o kartais ir valdžios įstaigas. Tuo laiku buvo apiplėšta Zarasų miškų urėdija, Smėlynės parapijos klebonas kun. Janulionis, ant plento, 5 km nuo Zarasų, lenkų „partizanai“ apiplėšė ir nužudė Antalieptės pirklį Leviną. Atlikusios juodus darbus gaujos grįždavo į lenkų pusę arba pasislėpdavo „neutralioje zonoje“. Be to, 1920 m. Zarasų apskričiai iškilo reali choleros grėsmė. Antanas Nevadničėnas drauge su apskrities gydytoju Jurkumi pasirašo griežtą įsakymą iš 10 punktų, už kurių nevykdymą asmenys buvo baudžiami iki mėnesio arešto arba pinigais 5000 auksinų.
„Žmogus doras ir sąžiningas, geras darbininkas“
Taip rašė garsus Lietuvos advokatas Liudas Noreika 1920 m. balandžio mėn,. kai Antanas Nevadničėnas iškėlė savo kandidatūrą į Kauno apygardos teismą. Kito aukšto Teisingumo ministerijos valdininko A. Masiulio atsiliepimą pateikiu pilnai: „Antanas Nevadničėnas 1911 m, išdavė aptiekos mokinio egzaminus, išdavęs tarnavo aptiekoje mokiniu trejus metus, paskui 1915 m. išdavė provizoriaus padėjėjo egzaminą ir buvo juo (padėjėju) dvejus ar trejus metus. Būdamas padėjėju buvo sumanęs išduoti 8 klasių egzaminą ir po to stoti į universitetą teisių studijuoti, bet dėl revoliucijos to sumanymo negalėjo įvykdyti ir teišėjo vienuose Petrapilio bendrojo lavinimosi kursuose tiktai šešias klases. Dabar, kiek man yra žinoma, jis yra Zarasų (Ežerėnų) apskrities viršininkas.
Nuo 1920 m. man netenka su juo susieiti, nei nieko apie jį girdėti, bet iki to laiko jis buvo man gerai pažįstamas. Dėl jo doros, galiu pasakyti, kad buvo labai doras žmogus. Be to, mokėjo jis gerai ir lietuvių kalbą.
Man rodos, jis tiks teismo darbininku, - ir savo išsilavinimu ir dora“ (LCVA, f. 478, ap. 1, byla 213).
Teisingumo ministeris Antano Nevadničėno kandidatūros į Kauno apygardos teismą nepatvirtino, matomai, kaip neturinčio aukštojo ir juridinio išsilavinimo. Siūlė šias pareigas užimti Zarasų apskrities teisme, tačiau Antanas Nevadničėnas tokio pasiūlymo atsisakė ir motyvavo, kad būdamas apskrities viršininku negalės būti objektyvus dėl pareigų suderinamumo.
Neįmanoma išvardinti visų veiklos sričių, kuriose dalyvavo apskrities viršininkas. Belieka priminti, kad Vidaus reikalų ministerija viename iš nurodymų paminėjo, jog per dvejus vadovavimo apskričiai metus, Antanas Nevadničėnas atstatė čia gana pavyzdingą tvarką.
Po dviejų įtemto darbo metų, 1921 m. rugpjūčio 22 d. Antanas Nevadničėnas skiriamas Kėdainių apskrities, nuo 1923 m. birželio 15 d. – Utenos apskrities, nuo 1925 m. birželio 12 d. – Seinų apskrities viršininku.
Prarado valdžios pasitikėjimą ir Kaniūkų dvarą
„Atėjus į valdžią Antanui Smetonai, imta nepatikliai žiūrėti į kitų partijų valdininkus,- pasakojo dukra Skaistė Nevadničėnaitė – Baubinienė, - o tėvelis buvo nuoseklus krikščionių demokratų idėjų propaguotojas. Už tai 1926 m. rugpjūčio 22 d. buvo atleistas iš pareigų ir sugrįžo su šeima į Kaniūkus, tvarkė apleistą ūkį. Drauge su pavyzdingiausiais valsčiaus ūkininkais: agronomu Antanu Skardinsku (1897 – 1942), Gaidelių dvarininku Feliksu Vaitkevičiumi (1896 – 1948), Viktoru Kazlausku (1898 – 1983) iš Tamašaukos viensėdžio, malūnininku Antanu Katinu (1881 – 1969), Antalieptės viršaičiu Vilhelmu Skukausku (1894 – 1976) ir kitais įsteigė pieno bendrovę. Kaniūkų kaimo gale prie kelio į Daugailius, pastatė modernią mūrinę pieno perdirbimo įmonė. Nuo 1928 m. vasario iki 1933 m. kovo 19 d. būdamas Antalieptės pieno perdirbimo bendrovės pirmininku, reikalų vedėju ir bankelio kasininku, rūpinosi šios pieninės įrengimų supirkimu, surado įrengimų montavimo specialistus. Tam reikalui negailėjo nei laiko, nei santaupų, netgi parduoda Utenos mieste turėtą namą ir... įgrimsta į skolas.
Visur buvo be galo atsidavęs darbui, bet taip ir liko neįvertintas, teturėjo vienintelį apdovanojimą „Lietuvos Nepriklausomybės 10 -čio“ jubiliejinį medalį, gautą 1928 m. Kaip dabar, taip ir prie Smetonos, apdovanojimus kabino partiečiams ir juos garbinusiems valdininkams“.
1933 m. kovo mėn. laikraštyje „Zarasų kraštas“ pasirodė tokio turinio žinutė: „Kaniūkų dvaro centras – 80 ha, 1933 m. vasario mėnesį parduotas iš varžytinių su visu nekilnojamu turtu. Šis dvaras priklausė buvusiam Zarasų, Utenos ir Kėdainių apskričių viršininkui p. Nevadničėnui. Šis ponas apie 100,000 litų buvo prasiskolinęs. Per varžytines turtas parduotas už 40,000 litų“.
Dvarą nupirko Lietuvos kariuomenės savanoris Jonas Liepa nuo Radviliškio. (jo 11 asmenų šeimą 1948 m. gegužės 22 d. okupantai ištrėmė į Krasnojarsko kraštą), o Antanas Nevadničėnas su žmona Elena, dirbusia 1919 – 1933 m. Antalieptės progimnazijoje muzikos ir dainavimo mokytoja, bei keturiais vaikais išvažiuoja į Ukmergę. Ten nuo 1933 m. lapkričio 1 d. iki 1936 m. dirbo Deltuvos valsčiaus sekretoriumi. 1936 m. liepos 8 d. Vyriausioji Socialinio draudimo valdyba paskyrė jį Ukmergės apygardos ligonių kasų direktoriumi. Čia Antanas Nevadničėnas vėl aktyviai pasireiškė. 1939 m. pastatė modernius šios įstaigos rūmus, 1939 m. balandžio ir 1940 m. birželio mėnesiais dalyvavo Lietuvos Ligonių kasų atstovų suvažiavime Kaune. Paminėtina, kad buhaltere tuose rūmuose dirbo Stefanija Kuzmaitė nuo Antalieptės, iš Padusčio kaimo. Ji gyveno Vilniuje ir padėjo man 1993 m. surasti Antano Nevadničėno dukras Antaniną ir Skaistė.
„Tėvelis apygardos Ligonių kasų direktoriumi dirbo iki bolševikų atėjimo. Jo rūpesčiu ir veikimu apie 1939 metus Vytauto gatvėje pastatomi gražūs ligonių rūmai, juose ir mūsų šeima gavo erdvų butą, - prisimena dukra Antanina Breivienė. – 1940 m. vasarą bolševikai tėvelį iš pareigų atleido, mus iškraustė iš buto, pastate įkūrė komunistų partijos komitetą. „Ligonių kasos praeities šešėliai“ – nusišaipė jie palydėdami mus. Tėvelis vėl atsidūrė pastumdėlio vietoje ir nuėjo dirbti į prekybos valdybą revizoriumi.
Sūnaus Vytauto tragiška mirtis Zarasuose
Tų pačių 1940 metų žiemą mūsų šeimą sukrėtė tragiškas įvykis. Zarasuose dingo mano brolis Vytautas, gimęs 1919 m. rugsėjo 7 d. Kaune. 1938 metais baigęs karo mokyklą atsargos leitenanto laipsniu, studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete. Kai tėvelis neteko darbo, padedant jo pažįstamiems, Vytautas iš III kurso išvyko į Zarasus praktikai ir miesto savivaldybėje dirbo inžinieriumi. Tėvelis ilgai ieškojo sūnaus ir po dviejų savaičių, gruodžio 15 d. rado jo lavoną ežere. Kreipėsi į valdžią, kad atliktų tyrimus, ar pats nuskendo, ar buvo nuskandintas. Tuometinis miesto burmistras Paleckis mandagiai davė suprasti, kad tokie dalykai nebūtini, o kai tėvai norėjo sūnų paimti ir pasilaidoti Ukmergėje, pasakė: „Kam tamstai tas rūpestis, pas mus velionis dirbo, mes jį ir palaidosim...“. Laidojo gana iškilmingai, su raudonomis vėliavomis ir gaisrininkų orkestru“.
Zarasų apskrities 1919 - 1921 m. viršininkas Antanas Nevadničėnas
Antano Nevadničėno žmona Elena Kudirkaitė, 1930 m. nuotrauka
Antano Nevadničėno sūnus Vytautas, žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis 1940 m. Zarasuose
Nevadničėnų giminės susitikimas 1979 m. Biliūnų kaime. Viršutinė eilė iš kairės, Antano Nevadničėno dukters Antaninos sūnūs Darius ir Kęstutis Breivės. Stasės Tilindytės vyras Leonas Lingvevičius, Antaninos Nevadničėnaitės vyras Antanas Breivė, sūnus ir tėvas Putnos
Išeivijos spaudoje radau keletą publikacijų, kuriose jį pažinoję asmenys įtaria, kad tai buvo Zarasų komjaunuolių darbas. Vytautas Nevadničėnas, buvęs aktyvus šaulys, padėjo zarasiečiams paslėpti miesto šaulių rinktinės ginklus, o komunistiniam burmistrui Vincui Paleckiui kartą pasakęs: „Sumažink savo propagandą ir nustok daryti juodus darbus“. Tokie jaunuolio patriotiški pasakymai erzino burmistrą ir, matomai, jis bus davęs nurodymą pašalinti jaunuolį. („Nepriklausomai Lietuvai“, Čikaga, 1965 m, psl. 271).
„Po tragiškos sūnaus mirties mūsų mama tiesiog džiūvo iš sielvarto, - pasakojo dukra Skaistė Baubinienė. – jai įsimetė vėžys. Čia dar prisidėjo įvairios materialinės bėdos, bolševikai, po jų naciai kraustė mus iš buto. Tik karo pabaigoje tėvelis gavo pastovų darbą miesto ligoninėje vaistinės vedėjų. Prasidėję trėmimai neleido ramiai miegoti, taip ir laukėme, kada atvažiuos vežti į Sibirą. Tai buvo nepakeliama našta tėvams. Motina mirė 1951 m. sausio 21 d., o tėvelis – 1953 m. gruodžio 15 d. Abu palaidojome Ukmergės kapinėse.
Mes, trys dukros, tuo metu jau buvome išskridę iš gimtų namų. Vyriausioji, Liudita – Marijona (1922 – 1981) gimė Kėdainiuose. Baigusi Ukmergės mokytojų seminariją, mokytojavo Ukmergės apskrities, Bagaslaviškio ir Kauno pradinėse mokyklose. Prie vokiečių atvyko į Vilnių ir dirbo miesto bibliotekoje. Čia ištekėjo už Tado Pranckevičiaus nuo Užpalių ir apsigyveno Kaune. Užaugino sūnus Gediminą (gyvena Kaune) ir Algimantą (miręs).
Aš, Skaistė – Kazimiera gimiau 1928 m. Kaniūkų dvare, prie Antalieptės. Mokiausi Kauno gimnazijoje. Dar besimokydama Vilniaus konservatorijoje, 1949 m. pradėjau dirbti M. K. Čiurlionio menų mokykloje. 1951 m. baigusi mokslus, likau čia dirbti. 1955 – 1996 m. buvau fortepijono skyriaus vedėja, dėstytoja, metodinės komisijos pirmininkė ir ekspertė. 1996 m. mane apdovanojo DLK Gedimino ordino I laipsnio medaliu. Su vyru Nikodemu Baubinu turime sūnų Jurgį.Mirė Skaistė Nevadničėnaitė – Baubinienė 2011 m. lapkričio 26 d. Vilniuje.
Danutė - Antanina jauniausia tėvelių dukra (1931 – 2003), gimė kaip ir aš Kaniūkų dvare. Kai tėvelis mirė, ji dar mokėsi Vilniaus universiteto gamtos fakultete. Ištekėjusi už inžinieriaus Antano Breivės, ilgus metus dirbo Vilniaus miesto gamtosaugos tarnyboje. Turi sūnus Dainių (gyvena Vilniuje)ir Kęstutį (miręs)“.
Atgal
.jpg)
(1).png)
