VISUOMENĖ
08.12. Romų holokausto aukų atminimas
Lidija Veličkaitė
Holokaustas – sistemingas įvairių etninių, religinių, tautinių ir kitų grupių genocidas, antrojo pasaulinio karo metais vykdytas nacių. Trečiojo Reicho planuose buvo numatyta naikinti žydus ir romus, taip pat neįgaliuosius ir netradicinės orientacijos žmones. Romai, kaip ir kitos pamerktųjų grupės, buvo pažymimos specialiais simboliais (rudas trikampis) ir masiškai išvežami į darbo ir koncentracijos stovyklas. Santuokos tarp romų ir kitų tautybių Vokietijoje ir sąjungininkių šalyse buvo griežtai uždraustos, be to romai buvo verčiami „savanoriškai“ sterilizuotis. 1942 m. gruodžio 16 d. Heinrichas Himmleris pasirašė įsaką, kuriuo buvo numatyta visus Trečiojo Reicho teritorijoje gyvenančius romus, taip pat ir iš mišrių šeimų, deportuoti į Osvencimą ir sunaikinti kaip mažumą. Į Osvencimo koncentracijos stovyklą buvo atvežta 23 -25 tūkstančiai romų iš 14 šalių ir iš jų 20 -23 tūkstančiai nužudyti. Kiek romų buvo iš Lietuvos, tikslių žinių nėra, nes, vokiečiai, traukdamiesi iš Lietuvos, archyvus sunaikino. Ravensbriuko koncentracijos lagerio dokumentuose randama, kad 1944 m. vasarą lageryje buvo sterilizuotos visos romės ir abiejų lyčių romų vaikai. Autoritetingi žydų katastrofos tyrinėtojai Henry Friedlanderis ir Raulis Hilbergas teigia, kad romų aukų skaičius apytikriai proporcingas žydų aukų skaičiui. Tyrinėtojų nuomone, 1939–1944 m. galėjo būti nužudyta apie pusę milijono romų tautybės žmonių.
Viešoji įstaiga „Romų visuomeninis centras“ ir Lenkijos institutas Vilniuje 2017 m. rugpjūčio 2 d. surengė Tarptautinės romų holokausto dienos minėjimą. Panerių memoriale, kur buvo nužudyti romai, buvo padėtos gėlės, sakomos kalbos. Vėliau renginys tęsėsi Vilniaus rotušėje. Pilkojoje rotušės salėje buvo galima apžiūrėti parodą, paruoštą Lenkijos instituto Vilniuje, bendradarbiaujant su Tarnovo apskrities (Lenkija) muziejumi „Lenkijos romų tradicijos, papročiai ir istorija“, kurioje pasakojama apie romų mažumos gyvenimą Lenkijoje. Parodos stenduose užrašai, daug nuotraukų ir aprašymai. Paminėsime kai kuriuos užrašus: „Pasakyk, kur pradingo mūsų senas kelias? Kodėl taip toli mūsų girelė?“ (Edward Debicki); „Turiu savo tiesą, tu turi saviškę, bet turime ir kalbą, kad suprastume vienas kitą“. (Romų patarlė); Romų kalba (romani) priklauso indoarijų kalbų grupei. Kilusi iš ankstyvosios indų kalbos, kurios literatūrinė forma vadinama sanskritu. Kai kurios romų grupės prarado gimtąją kalbą. IV romų kongrese Serocke prie Varšuvos (1990 m.) buvo sutarta dėl tarptautinių romani kalbos rašybos standartų (Varšuvos raštas). 2008 m. sudarytos romų rašto taisyklės, remiantis lenkiška abėcėle (Sulejowo raštas).
Parodos stendai
Fragmentas iš parodos
Parodos atidarymo akimirka
Toje pat salėje įvyko renginys „Romų vernisažas, skirtas Tarptautinei romų holokausto aukų atminimo dienai“. Renginį vedusi Romų visuomenės centro direktorės pavaduotoja Daiva Drazdauskienė pasidžiaugė matydama nemažą būrį žmonių, susirinkusių paminėti žuvusius ir mirusius per karą romus. Jie paliko neišdildomą pėdsaką romų tautos istorijoje ir gyvenime. Šaltinių ir informacijos apie romų holokaustą ne itin daug. Lietuvoje romai gyvena daugiau kaip 500 metų. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad XX a. trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiuose Lietuvos romai jau ilgokai buvo radę savo mylimas vietas, kur gyveno pakankamai sėsliai. Tai buvo Kybartai, Jurbarkas, Kėdainiai, Alytus, Šeduva, net turėjo Lietuvos piliečio pasus. Tik antrasis pasaulinis karas sujaukė romų, kaip ir viso pasaulio tautų, ramybę ir juos žiauriai nuskriaudė. Rugpjūčio 2–oji pasirinkta kaip romų holokausto diena dėl to, kad Aušvico koncentracijos stovykloje tą dieną buvo nužudyta ypač daug romų.
Tautinių mažumų departamento ryšių su tautinėmis bendrijomis skyriaus vyriausioji specialistė Gražina Sluško pabrėžė, kad minėdami romų holokausto dieną, juos galime nuoširdžiai pagerbti ir išsaugoti tą istorinę atmintį. Ji pasidžiaugė, kad romų nevyriausybinės organizacijos bendradarbiauja su kitomis organizacijomis saugant aukų atminimą. Prie šių iniciatyvų prisijungia Lenkų institutas Lietuvoje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Visos šios gražios iniciatyvos prisidės ir taps parama pripažįstant romų holokaustą.
Lenkų instituto Vilniuje direktorius, Lenkijos Respublikos ambasados patarėjas Marčinas Lapšinskis (Marcin Lapczynski) pažymėjo, kad institutui didelė garbė dalyvauti Tarptautiniame romų holokausto minėjime ir pristatyti parodą. Jau antrą kartą jie dalyvauja šiuose renginiuose. Praėjusiais metais jie pristatė vieną iš gražiausių Lenkijos filmų apie romus, taip pat labai gražią parodą, kuri supažindino su romų menininkų darbais. Direktoriaus nuomone, Lietuva ir Lenkija turėtų glaudžiau bendradarbiauti tiriant romų istoriją.
Pilkojoje salėje taip pat buvo eksponuojama fotografijų paroda „Ateities klajokliai“, kurią parengė indų kilmės fotografas, jau keletą metų gyvenantis Lietuvoje, Prašanta Rana (Prašant Rana).
Prašanta Rana papasakojo apie šiandieninį savo projektą, kuriuo žvelgiama į romų ateities kartas. Jo atspirties taškas – romų jaunimo išsilavinimas, jų laimė. Praleidęs keletą mėnesių romų tabore Kirtimuose, jis suprato, kad kiekvienas ten esantis vaikas yra talentingas, turi energijos ir visas galimybes, kaip ir bet kuris kitas pasaulio vaikas. Bet šie romų vaikai auga gana sudėtingomis sąlygomis, todėl jiems būtina skirti daugiau dėmesio. Ir jis teigia, jog tęs pradėtus darbus. Jam, kaip fotografui, norėtųsi dokumentuoti pasikeitimus į teigiamus pokyčius.
Renginio vedėja pasidžiaugė, kad valstybinės institucijos skiria vis daugiau dėmesio romų vaikų lavinimuisi, bet tai ilgas procesas. Ji pati jau 16 metų dirba su romų bendruomenės žmonėmis ir mato, nors ir lėtus, bet teigiamus pokyčius.
„Panevėžio romų kančių keliai 1941–1945 m.“ – tokiu pavadinimu Panevėžio vaikų dienos centro savanorė Vida Beinortienė išleido knygą apie romų holokaustą. Knygoje minimos Panevėžio romų šeimos, tačiau jų giminės pasklidusios jau už Lietuvos ribų. Panevėžio mieste yra vieta, kur įamžinti romų žuvusieji, paminėti jų vardai. Vida Beinortienė toliau renka medžiagą apie romų kančias, apie juos surengė Panevėžyje fotoparodą.
Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas Ištvanas Kvik paminėjo įvykusį renginį Panerių memoriale, vietą, kuri skirta žuvusių romų atminimui. Pirmininkas pasakė, jog vis labiau retėja jų gretos, bet senelių ir prosenelių atminimas visada išliks jų širdyse. Padėkojo visiems susirinkusiems, kad domisi romų istorija, jų kančių atmintimi ir palinkėjo, kad ši kraupi istorija niekada nepasikartotų.
„Daugelis romų Lietuvoje buvo uždaromi į Pravieniškių darbo stovyklą ir ten žudomi, nustatyta, kad vienos akcijos metu buvo iššaudyta apie 50 romų – mažamečių vaikų ir senelių, kaip netinkamų dirbti fizinį darbą,“ – pasakojo D. Drazdauskienė. Kitos žudynės Lietuvoje buvo vykdomos Šalčininkų rajone, netoli Kirtimų, Kauno IX forte, Paneriuose ir kitur. Nėra tikslių duomenų apie nužudytus romus, kaip ir kitų tautų žmones. Laikomasi nuomonės, kad nacių okupacijos metais buvo nužudyta maždaug 500 Lietuvos romų. Prieš keletą metų Romų visuomenės centras vykdė vieną projektą. Juo buvo domėtasi romų holokaustu ir surinkta daug jaudinančių pasakojimų. Vienas iš jų apie Mariją Tumaševič, gimusią 1922 m., kurią vokietis norėjo išvežti, bet pamatęs, kad ji turi mažą kūdikį, paleido ją ir visus kitus, atvestus sušaudyti romus.
Renginio vedėja paminėjo ir kitas organizacijas, kurios talkina padėdamos romams ir kurių atstovai susirinko paminėti Tarptautinę romų holokausto dieną. Tai Lietuvos Respublikos Seimo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyriausioji patarėja Eglė Tilindienė, Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Lietuvoje antrasis sekretorius Ted Janis, Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Vilniaus m. savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktorius Jonas Bartlingas, Panevėžio vaikų dienos centro direktorė Daiva Tumasonytė ir savanorė Elena Aleksandravičiūtė, Lietuvos vaikų fondo direktorė Romualda Navikaitė.
Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja pasakė, kad Tarptautinė romų holokausto diena minima jau devintus metus. Tačiau iki oficialaus šios dienos paskelbimo vykdavo renginiai, primenantys skausmingą istorijos puslapį. Buvo renkama medžiaga – žmonių istorijos, kad romų bendruomenė puoselėtų tą atmintį, kad jų vaikai žinotų romų tautos tragediją. Direktorė norėtų, kad romai turėtų savo istorikus, metraštininkus, kad jie galėtų sudaryti monumentalius istorijos sąvadus, visapusiškai ištirtų ir parašytų romų istoriją. Paklausta apie romų holokaustą, direktorė atsakė, jog jis Lietuvoje oficialiai nėra pripažintas. Ir tiktai pati romų bendruomenė gali pareikšti savo teisę į atmintį ir pripažinimą. Holokaustą išgyveno ir žydai, ir romai. Jie kartu buvo kalinami koncentracijos stovyklose, deginami tose pačiose krosnyse. „Kuo skiriasi šių abiejų tautų istorijos?“ – klausė direktorė. Ir atsakė, kad žydai įrašė kiekvieno žuvusio savo bendruomenės nario pavardę, juos atsimena, todėl turi visą vaizdą. O romų gyvenimo būdas buvo visai kitoks, nes jie – klajokliai. Jie iš esmės neturi užrašytos savo istorijos ir todėl sunku nustatyti skaičių, kiek jų žuvo, nes buvo šaudomi miškuose ir pakelėse, tiesiog vežimuose. Tad nustatyti tragedijos mastą dar niekam nepavyko, nes daugelis romų nebuvo registruoti.
Nuo kada čigonai pradėti vadinti romais? Direktorė paminėjo 1971 m. įvykusį pirmąjį pasaulinį romų kongresą, į kurį susirinko daugelio šalių atstovai ir buvo priimti keli svarbūs sprendimai: priimta tarptautinė romų vėliava, balandžio 8 d. paskelbta tarptautine romų diena, priimtas tarptautinis romų himnas „Dželem, dželem...“ Kongreso atstovai kreipėsi į pasaulio romų bendruomenę su prašymu vadinti juos romais, kaip jie patys save vadina. Tačiau tai oficialiai nėra pripažinta, nors dauguma šalių laikosi romų pavadinimo. Lietuvoje čigonus romais pradėta vadinti nuo tada, kai prasidėjo stojimo į Europos Sąjungą procesas.
Tarptautinio romų holokausto paminėjimą papuošė garsaus žydų kilmės muzikanto smuikininko Boriso Kirzner atlikti kūriniai, taip pat ir romų melodijos.
P.S.
Romų holokaustas Trečiojo Reicho okupuotos Lietuvos teritorijoje iki šiol ignoruojamas valstybiniu lygmeniu. 2010 m. tuometinis Lietuvos romų bendrijos „Čigonų laužas“ prezidentas Josifas Tyčina oficialiais raštais kreipėsi į Lietuvos Respublikos (LR) Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, į Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos, Jungtinės (Liberalų ir centro sąjungos ir Tautos prisikėlimo partijos) frakcijos, Liberalų sąjūdžio frakcijos narius, prašydamas LR Seimą priimti papildymą, kad 2011 m. būtų pavadinti ne tik žydų, bet ir čigonų holokausto metais. LR Seimas šio dokumento net nesvarstė.
Atgal
.jpg)
(1).png)
