VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

08.01. Žmogaus likimas tautos istorijoje

Genovaitė Žukauskaitė,

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė

Atleiski man, gimtoji žeme,

Kad tiek skolingas tau esu,

Ir tavo trykštančios verdenės

Stiprybės jėgą aš semiu.

V.Volkus

Rašo Vaclovas Volkus, pasitikdamas savo gyvenimo 90-metį. Gražus amžius, padovanojęs ir skausmą, ir džiaugsmą, ir neapykantą, ir meilę, o svarbiausia prasmingą pasirinkimą – tarnauti Tėvynei. Paskutinioji, didžiulė, daugiau kaip 300 puslapių Vaclovo Volkaus knyga „Mano kelio atspindžiai“, palydėta žurnalistės L. Kazlauskienės įžanginiu žodžiu – tai ne tik autoriaus gyvenimo faktai, įvairios kryžkelės, bet ir apmąstymai apie tautos likimą. Čia ir mintys apie Sąjūdžio gimimą Kėdainių rajone – juk autorius kartu su teisininku Ignu Meškausku sąjūdiečių grupės kūrimo iniciatoriai, kuriems nelengva buvo prasimušti pro pražūtingai nusiteikusių daugiausia rajono švietimo veikėjų užtvaras. Ir pašaipos, ir grasinimai, ir atleidimai dažnai palydėdavo jų drąsius žingsnius. Bet knyga ne vien tik apie tai. Iš spaudos surinktuose Vaclovo rašytuose straipsniuose – žmogaus likimas tautos istorijoje, kai paprasti žmonės neapgalvotų politinių pertvarkų kelyje išstumiami iš tautos gyvenimo. Vaclovo knyga verta daug didesnio dėmesio, negu pats autorius gali ją palydėti į žmonių protus savo kukliais gyvenimo ištekliais. Kuklus tiražas – tai mažas lašelis, įeisiantis į tautos gyvenimo kelią. Vaclovas – būdamas istoriku ir juristu, iki sielos gelmių sugebantis pasverti kiekvieną ne tik savo, bet ir valstybės žingsnį, kelyje į valstybės gyvenimo prasmę ir išlikimą. Giliai suvokdamas tautos egzistencijos prasmę, knyga „Mano kelio atspindžiai“ autorius gali pasitarnauti patriotiškumo, kovos už socialinį teisingumą ugdyme. Be viso to negalimas valstybės gerovės kūrimas ir tautos išsaugojimas. Tokia knyga turėtų atsidurti kiekvienoje mokykloje, kiekvienoje bibliotekoje, kurių nedaug neprotingų reformų kelyje liko. Toji knyga – tai ne vien atskiro individo gyvenimas. Tai tautos istorija, kurios daug kas mūsų visuomenėje, atėjusioje iš priklausomybių nuo kitų nedraugiškų valstybių, nežino, nes Lietuva visą laiką buvo kryžkelėje tarp svetimų, nesuinteresuotų, kad mūsų žmonės gintų savo krašto Nepriklausomybę. Autorius ne tik papasakojo apie savo išskirtinį bajoriškos kilmės kelią tarp tų, kurios didžiajai sulenkėjusios bajorijos daliai nerūpėjo lietuvių tautos ir kalbos gyvybiniai reikalai. Autoriaus tėvai, būdami bajorais, liko ištikimi lietuvybei, dalyvavo savanoriais valstybės atkūrime.

 Autorius savo straipsniais respublikinėje spaudoje visada pasisakė už patriotizmo tikrąjį suvokimą, už lietuvių kalbos išsaugojimą, gynimą kartais tautos esmės nesuvokiančiuose elito sluoksniuose. Gerai valdantis žodį, pergyvendamas dėl lietuvių meno, literatūros prasmingumo ir paskirties tarnauti lietuviškų tradicijų, socialinių pamatų ugdyme, autorius pasirinko vieną iš pirmųjų valstybės kūrimo laikraščių „Lietuvos aidą“. Daugelis jo žurnalistinių straipsnių iš to laikraščio patalpinti autobiografinėje istorinėje knygoje „Mano kelio atspindžiai“.

Žinau, kaip autorių vertino vienas iš paskutiniųjų „Lietuvos aido“ redaktorių Algirdas Pilvelis, pavadindamas jį didelės erudicijos žmogumi. Iš tikrųjų kiekviena mintis straipsniuose pagrindžiama faktais, konkrečiais skaičiais.

Knygos „Mano kelio atspindžiai“ viršelis

„Mano kelio atspindžiai“ – tai ne vien žurnalistinių straipsnių atspindys. Tai ir Kėdainių krašto metraštis, prie kurio populiarinimo galėtų prisidėti Kėdainių rajono savivaldybė, neužmiršdama paskirti biudžetinių lėšų dalį krašto kūrėjų literatūriniams leidiniams, turintiems įtakos žmogiškųjų ir tautinių vertybių ugdyme. Juk iki šiol prabėgę 27-eri Lietuvos Nepriklausomybės metai nieko gero nežada ateities Lietuvai, valdomai tokių vadovų, kurie mato tik save ir savo kišenę, griaudami lietuvišką kaimą, kuris visada buvo lietuvybės saugotojas, savos valstybės sargas. Apie tai rašo ir Vaclovas Volkus savo knygoje. Iki šiol valdantysis elitas, iš aukšto žiūri į paprastą, darbštų kaimietį, atimdamas arba sugriaudamas net sovietiniais metais paprastam kaimiečiui tarnavusias kultūros švietimo įstaigas, siekdamas jį paversti juodadarbiu, aklai knisančiu žemės lopinėlį dėl duonos kąsnio, priduriamo prie invalidumo ubagiškos pensijos. Gerai, kad dar gali prisidurti, bet yra tokių kurie nei invalidai, nei pensiją gauna. Tokiems belieka ieškant duonos kąsnio atsisveikinti su Tėvyne. Elitas gi statosi varguolių sąskaita vilas gražiausiose Lietuvos vietose. Jeigu jau net buvę tremtiniai, laisvės kovotojai kaime šneka, kad ne tokios Lietuvos jie tikėjosi.

 Žmonės bėgo ir bėgs iš Lietuvos, kol tautos išrinktieji su gausia valdininkija pasiliks prie suskilusios geldos, kaip kokiais baudžiavos laikais. Gerai, kad Vaclovo Volkaus knygoje aprašomi tautos kelio istorijos puslapiai, mokantys išminties kovoje už tautos ir valstybės išlikimą.

 Skaudu, kad dabartiniuose Lietuvos kalėjimuose atsiduria jauni žmonės, savo gyvenimą pradėję jau Nepriklausomybės metais. Ir kaip rašo knygos autorius, tai paveldas sovietinės švietimo sistemos, jos tarybinių mokytojų, dabar besiblaškančių tarp kairės ir dešinės švietimo reformų. Autorius, daugiau kaip 20 metų dirbęs pedagoginį darbą, apie tai turi teisę viešai pasakyti, ką jis jau yra rašęs 2010 metais išleistoje knygoje „Nužėrus laiko dulkes nuo dienoraščio“. Mano kelio atspindžiai“ tai tarsi minėtos knygos tęsinys.

Reikia tikėtis, kad „Mano kelio atspindžiai“ dar ne paskutinė autoriaus knyga. Išleidęs 12 poezijos rinkinių, dvi publicistikos knygas, Vaclovas dar nešiojasi savyje daug energijos, leidžiančios protinga minčių ir jausmų srove įsilieti į lietuvių tautos ateities, jos tautinių tradicijų kūrimą. Tokiomis mintimis Vaclovas, surinkęs į miesto kultūros centrą gausų 50-ties rajono žinomų žmonių būrį, pasitikdamas savo 90-ąjį jubiliejų, džiaugėsi ir kreipėsi į savo bendraminčius, atėjusius į šventę - „Varsnos“ klubo literatus, rajono vadovus, buvusį rajono Tarybos pirmininką, vėliau – Teisingumo ministrą Petrą Bagušką, dabartinį rajono merą Saulių Grinkevičių, Sąjūdžio rajono tarybos, senjorų atstovus ir kitus literatūros mylėtojus. Visų kalbėjusių mintyse tikėjimas, kad prabėgę metai sukaupė Vaclovo dvasioje tiek daug išminties, kuri dar gali atsispindėti jo būsimose knygose ir spaudos puslapiuose.

Rajono Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos atstovė padėkojo autoriui už dešimt metų bibliotekai dovanojamus savo prenumeruojamus „Lietuvos aido“ numerius. O Vaclovas Volkus bibliotekos kraštotyros skyriui dovanojo dabar pristatomą knygą „Mano kelio atspindžiai“.

Taigi, sėkmingo tolimesnio kūrybinio kelio, Vaclovai. Dar taip jaunatviškai atrodote ir tiek išminties galite pažerti tiems, kas domisi Lietuvos istorija, jos skaudžia dabartimi ir ateitimi, tiems, kas myli savąjį kraštą ir siekia savo valstybės išsaugojimo šiame į globalizmą pasinešusiame pasaulyje.

 

 

 

Atgal