VISUOMENĖ
07.22. Kas įsitvirtino tautosakoje – išliks, o tie, kurie išgarsėjo griaudami lietuvių siekius tapti laisva, nepriklausoma Europos valstybe – išnyks kaip pūkas
Vytautas Paliukaitis
Birželį, vasaros pradžioje, dažniau nei esu pratęs, teko keliauti į Kauną. Tai, kad esu devyndarbis ir nepataisomas optimistas, ko gero, yra kalta mūsų pastarųjų dešimtmečių tikrovė. Tik ir žiūrėk, mažink kiekybę vis dar sutinkamų mūsų gyvenimo negerovių. Vienos iš gražių dienų popietę žingsniavau pietinio Nemuno kranto pusės, kurioje prasideda Piliakalnio gatvė, šaligatviu. Nors po tiltu krito jo šešėlis, stabtelėjau – pačiame asfalto pakrašty gulėjo išsivingiavęs žalčiukas. Būtent iš gelsvų ausyčių atpažinau. Iš pradžių šovė mintis: „Gal dar gyvas, o automobilis posūkyje tik nubloškė jį į pakraštį?“ Išsitraukiau maišelį ir paėmęs pernešiau ant žolės, kurioje arčiau tilto net neįrengta betoninė krantinė. Tegu ilsisi savo žemėje, įprastoje šiai mūsų tautosakoje išgarbintai gyvūnijos rūšiai. Tik pradėjo gyventi, ir jau mirė...
Antrąją dieną panašų nutikimas įvyko K.Donelaičio g. Ten automobilių eismas didesnis, nes vienpusis. Prieš kitoje gatvės pusėje esantį Vaikų literatūros muziejų asfalto juostoje gulėjo nutrenktas gerai prižiūrėtas, matyt vaikų džiaugsmui augintas katinėlis. Bet net ir jauniems vairuotojams nerūpėjo stabtelti ir pakelti partrenktą gyvūną. Tad vėl teko pasirūpinti man: nunešiau ant želdinių juostos pavėsin. Šeimininkai ras ir pasirūpins. Vaikams skirtose knygelėse autoriai vengia tokių temų, neaprašo.
Dar noriu skaitytojams priminti, jog anksčiau buvo pora tokių „šviesaus socializmo kūrėjų“ Lietuvoje. Pirmasis, norintiems identifikuoti jo asmenybę, išsamiai aprašytas jau atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, „Religijotyros“ knygoje, populiarinęs jo paties sukurtame Ateizmo muziejuje tariamą žalą mūsų istorijoje, dorovės ugdyme, palikęs kunigystės darbą, siekė sugriauti katalikiškas tradicijas, susilpninti milijonų tautiečių tikėjimą Dievu, Jėzumi ir švč. Mergele Marija, tapusia Lietuvos globėja.
Antrasis, gerokai pralenkęs pirmąjį minėtą kunigą, atvyko iš lietuviams padėjusios išsigelbėti nuo Raudonojo maro šalies – JAV, ir talkininkavo su mūsų jėgos struktūromis. Šie abu „drąsuoliai“ pašalino iš Senosios Žagarės bažnyčios vietos gyventojų laikytą stebukladarę Barborą Umiastauskaitę, gulėjusią karste minėtoje šventovėje.
Dirbdamas Lietuvos kultūros paveldo centre Vilniuje, buvau gavęs užsakymą suieškoti bent archyvų dokumentuose išsaugotas užuominas, kas šio nusikalstamo darbo iniciatorius ir vykdytojas. Visus slaptuosius dokumentus peržiūrėjęs, rasdavau labai kukliai atsiliepusio apie Stebukladarę kunigavusio Senojoje Žagarėje, vėliau įvykdžius Partijos ir Vyriausybės reikalavimus su antruoju besispecializavusiu tanatologijos, t.y. mirusiųjų kūnų tyrimuose, veikėju, tapo aišku – pėdsakai ištrinti. Etika neleidžia man jų įvardinti. Skaitytojui gal padės užuomina, jei panaudosite Marko Tveno pirmojo žodžio pirmąjį skiemenį... Tremtiniai gerai prisimena šio cerberio pavardę, pats tuo įsitikinau.
Atgal