VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

07.18. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Minint rašytojos ir pedagogės Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos 140-ąsias gimimo metines

Prof. Ona Voverienė

 „...Ateik, Marija Pečkauskaite, taip ilgai lauktoji brangi Viešnia

šia naudinga savo knygele į mūsų šeimas, į visų mūsų brangią tėvynę

Lietuvą, o mes visi, pašalinę tamsumas, stengsimės eiti, kaip

Vincas Kudirka prašė dorybių takais į šviesų rytojų“

T.Adomas Milašius, OFM, įvadinio straipsnio autorius

Šiais metais kovo 8-ąją, kai viena Lietuva siautė ir linksminosi, švęsdama socialistinę Klaros Cetkin, Rozos Liuksemburg, Marijos Uljanovos ir Aleksandros Kolontaj įkurtą tarptautinę socialisčių dieną, jų pavadintą tarptautine moters diena, tarsi pasaulyje ir nebūtų kitų pažiūrų moterų, tik socialistės, kita Lietuva susikaupusi ir rami su dėkingumu ir pagarba minėjo mūsų literatūros klasikės, rašytojos ir pedagogės, vienos iš tautinio atgimimo šauklių, Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo dalyvės ir pranešėjos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos 140-ąsias gimimo metines.

Nors daug apie Šatrijos Raganą parašyta ir monografijų ir keli šimtai straipsnių, minint jubiliejines datas neapsieinama be svarbiausių žmogaus gyvenimo faktų. Marija Pečkauskaitė gimė 1877 metų kovo 8 d. Plungės rajone Medingėnų dvare, dvaro šeimininkų Stanislavos ir Anupro Pečkauskų šeimoje. Abu jos tėvai buvo kilę iš turtingų ir apsišvietusių šeimų: Anupro tėvų namuose buvo turtinga biblioteka, kurioje buvo knygų įvairiomis kalbomis, o Stanislavos tėvų Šiukštų šeimoje buvo daug paveikslų. Stefanijos ir Anupro Pečkauskų vaikai Marija, Sofija, Steponas ir Vincas turėjo retą tais laikais galimybę naudotis vertybėmis, kurias jiems teikė kilminga dvarų kultūra.

Rašytoja Šatrijos Ragana (M. Pečkauskaitė) tarp artimųjų ir draugų

Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) prie vandens malūno

Marija iš pradžių mokėsi namuose; 1892 m. ji, sėkmingai išlaikiusi stojamuosius egzaminus buvo priimta mokytis į Petrapilio Šv. Kotrynos gimnazijos trečiąją klasę. Tačiau dėl silpnos sveikatos mokytis negalėjo ir grįžo į namus, čia vėl mokėsi privačiai. Paakinta brolio Stepono mokytojo Povilo Višinskio nuo 1896 metų. Pradėjo bendradarbiauti Lietuvos periodinėje spaudoje: rašė apsakymus, įvairius kaimo gyvenimo vaizdelius, kuriuose buvo aukštinami kilnieji žmogaus sielos polėkiai („Margi paveikslėliai“, 1896); asmeninių išgyvenimų motyvai; pateikiami nepaprasto grožio stilizuoti gamtos vaizdai, eleginė nuotaika, atspindinti jaunosios rašytojos dvasines būsenas („Dėl ko tavęs čia nėra...“, 1898; „Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai“, 1900)

Baigusi gimnaziją Marija kurį laiką mokytojavo turtingųjų namuose. Jai gerai sekėsi.

Kaip tik tuo metu vokiečių mąstytojas Fridrichas Nyčė plačiai propagavo idėją, kad „Ateis toks laikas, kai nebus svarbesnių kalbų už jaunimo auklėjimą“ XX amžiaus pradžios pasaulio įvykiai parodė, kad toks laikas atėjo. Pasaulis pamatė, kad žmogaus auklėjimas tapo pačiu svarbiausiu visuomenės, valstybės ir švietimo uždavinys. Kai jis paliekamas savieigai, žmogus virsta žvėrimi.. XX amžius į pasaulio istoriją įėjo kaip pats žiauriausias amžius.. Žmogaus žvėries įsakymu išžudyti milijonai nekaltų žmonių, likusieji nužmoginti, suluošinta jų dvasia. Žvėriškumų apogėjus – Hitlerio ir jo nacių partijos žvėriškumai, bet dar ir juos baisesni Lenino Stalino komunistų partijos nusikaltimai ir masinės šimtamilijoninės jų įsakymu vykdytos žudynės. Baisiausia, kad žudikiška komunistų partijos politika, kad pasaulio maras paplito pasaulyje ir iki šiol, kur tik įžengė komunisto koja ir paplito komunistinė bacila, ten vyksta klaikios žudynės. Tokia komunizmo ideologijos siaubinga prigimtis. Alternatyvos jai nėra: tik nužudyti žvėrį žmoguje. O tai įmanoma padaryti tik doru auklėjimu nuo pat kūdikystės. Tą suprato jau to laikotarpio mąstytojai. Deja, mūsų laikmečio protai – jau spėjo tai pamiršti. Ir todėl vėl vyksta nuožmus karas tarp žmonijos ir žvėrijos.

1905 metais Marija Pečkauskaitė išvyko į Šveicariją ir čia Friburgo bei Ciuricho universitetuose studijavo pedagogiką ir literatūrą. 1907 metais grįžusi į Lietuvą, kurį laiką dar mokytojavo turtingųjų šeimose, o 1909 m. buvo pakviesta mokytojauti į Marijampolės „Žiburio“ progimnaziją.

Tuo metu „Žiburio“ progimnazijai vadovavo kunigas Motiejus Gustaitis Tačiau pajutęs tvirtą šeimininkišką Marijos ranką, kunigas mielai patikėjo Marijai „Žiburio“ progimnazijos vedėjos pareigas. Marija dėstė lietuvių kalbą ir istoriją. Turėjo 28 savaitines pamokas ir dar kiekvieną savaitė auklėjimo pamokėles „pasikalbėjimus“. Literatūrinei kūrybai laiko nebelikdavo, o jos Marija ilgėjosi. Susirgus ir mirus jos broliui 1910 m. palūžo jos sveikata. Pamokų krūvis jai buvo sumažintas iki 15. Kūrybai laiko jau likdavo daugiau. “Žiburio“ progimnazijoje Marija Pečkauskaitė mokytojavo šešerius metus. Savo veikloje vadovavosi V. Fersterio auklėjimo ir mokymo idėjomis ir idealais.. Juos tikrino ir tobulino.. Pedagogės darbą ji mėgo, jį laikė pačiu svarbiausiu. Jai mokytojauti sekėsi, juolab, kad jos darbas jai buvo ir jos pedagoginių stebėjimų ir tyrimų objektas.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gimnazijai pasitraukus į Voronežą, Marija patraukė į Židikus, kur atvažiavo jos jau serganti mama ir sesuo Sofija. Mama, jos mylima mamaitė, 1915 metais mirė. Remiama kunigo K. Bukanto Marija galėjo atsidėti literatūrinei veiklai: 1920 metais išėjo jos simbolistinė drama „Pančiai“; tais pačiais metais jos kita knyga „Lietuvos senovės istorijos pasakos“; 1922 m. jos reikšmingiausias kūrinys „Sename dvare“ (išleistas 1928 m); 1923 m. – „Motina auklėtoja“ (antrasis leid. 1926 m); 1924 m. jos apysaka „Mėlynoji mergelė“; 1925 m. psichologinis apsakymas „Irkos tragedija“ ir kt. Šatrijos Ragana taip pat vertė iš lenkų kalbos jos labiausiai mėgstamus autorius“ 1921 m. išvertė H. Senkevičiaus romaną „Dykumose ir giriose“; 1924 m. – B.Pruso „Sargyboje“. Šalia savo literatūrinės veiklos, gyvendama Židikuose, Marija aktyviai dalyvavo moterų visuomeninėje veikloje ir Židikuose įsteigė suaugusiųjų mokymo kursus visuomeniniais pagrindais, aukodama savo žinias ir širdies šilumą jų reikalingiems.

1927 metais 50-jų Marijos Pečkauskaitės gimimo metinių proga jai buvo suteiktas Kauno universiteto filosofijos garbės daktaro vardas (įteiktas diplomas 1928 m. kovo 2 d.) už pedagoginius tyrinėjimus.

Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana po sunkios ir skausmingos ligos mirė 1930 metų liepos 24 d. Palaidota Židikų kapinaitėse (Voverienė O. Rožės mokytojai // Lietuvos Aidas. – 2002, kovo 6, p. 9,10; Voverienė O. Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. – K., 2000).

Man teko skaityti jos nedidelio formato 205 puslapių kietais margais viršeliais įrištą 1926 m. išleistą, pageltusiais lapais, be pirmųjų 7-16 puslapių knygą „Motina auklėtoja“, teikiančią atgaivą sielai. Kaip ji išliko per abu – sovietinį ir nacių bibliogenocidus, tenka tik stebėtis.

Knygos pradžioje pačios Marijos Pečkauskaitės įrašas: „Rašydama šias knygeles, naudojaus vokiečių auklėtojų Fersterio, Mattihiaso, Fasbinderio ir Kuoro veikalais“.

Pirmuose dviejuose – 5-me ir 6-me puslapiuose buvo išlikęs jos biografijos fragmentas; išplėšti kiti puslapiai, matyt, taip pat buvo biografiniai, o gal juose buvo pateikta jos kūrybos analizė, kas žino? Tik kyla mintis, gal tas barbariškas kažkieno elgesys ir tas trumputis jos biografijos fragmentas išgelbėjo visą knygą? Kas žino?

 „Žinijos“ valdyba, kuri tada ir išleido tą knygą, joje reiškia „pripažinimo ir pagarbos jausmus didžiai gerbiamai knygų autorei, ir karštą padėką kun. Juozui Vailokaičiui, kuris savo leidybos teises padovanojo „Žinijai“. Leidėjai džiaugėsi įgiję galimybę „Įkūnyti kun. J. Vailokaičio troškimą padovanoti lietuvei motinai brangiausią jos gyvenimo vadovėlį“

Šis vadovėlis yra unikalus tuo, kad jame visos autorės pastangos yra nukreiptos į žmogaus dvasios ugdymą, į jo auklėjimą, siekiant, kad jis išaugtų kryptinga asmenybe; jo charakterio, dorovės ir savimonės bei vaiko padorių vidinių santykių su žmonėmis ir aplinka, bei dorinių bruožų formavimą; gražių jausmų ir valios ugdymą, fizinį bei gebėjimų savarankiškai kūrybiškai veikti lavinimą; pirmųjų, vaikui būtinų žinių ir įgūdžių ugdymą, įtakojimą jo pažiūrų formavimuisi, jo mokymą orientuotis aplinkoje ir visuomenėje.

Įžangoje pati autorė rašė apie tėvų pareigas ir atsakomybę, deklaruodama, kad „nėra didesnių šventesnių pareigų už tėvų pareigas... Nauji žmonės bus arba laimė ir paguoda patiems tėvams ir visiems žmonėms, su kuriais gyvens ir susidurs, ir, išgyvenę sau paskirtąsias dienas, pasieks amžinąją laimę, arba teiks tiktai vargo ir ašarų tėvams ir kitiems ir pagaliau patys bus amžinai nelaimingi (Marija Pečkauskaitė. Motina auklėtoja. – K., 1926. – P. 1).

Knygos autorė joje pareiškė tvirtą įsitikinimą „ Jei tėvai padės tvirtus dorovės pamatus vaiko sieloje, tai, vaikas, nors ir paklydęs kuriam laikui, tikriausiai grįš atgal į tiesųjį kelią, nes tėvų pamokymai, tėvų pavyzdys palieka vaiko sieloje labai gilų pėdsaką“ (Ten pat).

Knygą sudaro įžanga ir dvi dalys: Kūno auklėjimas ir Sielos auklėjimas. Pateiktas taip pat žodynėlis, sunormintų lietuviškų žodžių; naujajame 2006-jų metų leidime ir „Popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas vaikams Šeimos metais“

Pirmojoje knygos dalyje kalbama apie protingą ir neprotingą motinos meilę savo kūdikiui. Protinga meilė – tai valdoma, kryptinga ir tikslinga, auklėjanti meilė. Neprotinga – tai lepinanti ir pataikaujanti vaiko norams meilė.

Svarbiausias protingos meilės uždavinys – išmokyti vaiką Tikėjimo tiesų, padėti jam „taip sutvarkyti savo žemės gyvenimą, jo žemės laimę, kad ji sutiktų su Dievo valia“ (Ten pat, p. 7)

Vaiko auklėjimas turi prasidėti dar jam negimus. Motina turi „stengtis surinkti reikalingų žinių ir nuo išmintingų žmonių ir iš knygų. Nes kiekviena gyvenimo diena palieka vaike pėdsakus“ (Ten pat, p. 8). Toliau knygos autorė rašo: „Nors svarbiausioji ir brangiausioji žmogaus dalis yra nemirtingoji siela, ir jos kėlimas yra aukščiausias auklėjimo tikslas, tačiau motina turi auklėdama rūpintis vaiku, ir kūnu, ir siela, kad jis augtų sveikas ir dorovingas“. Sveikata – didžiausias žmogaus turtas. Todėl, kiekviena motina, autorės nuomone, „... turi kiek begalėdama rūpintis įsigyti reikalingų žinių, ne nuo visokių bobelių, tiek teišmanančių, kiek ji pati, bet iš mokytų žmonių, iš knygų, kuriose yra surinkta tai, ką tam tikro mokslo žmonės yra patyrę ir atradę“ (Ten pat, p. 13).

Knygos autorė, kalbėdamasi su jauna motina aptarė net vaiko maitinimo krūtimi, kaip įmanoma ilgiau svarbą vaiko sveikatai; jo aprangą, saulės ir gryno oro bei švaros įtaką sveikatai; vaikų žaidimus ir jų svarbą vaiko fiziniam ir protiniam vystymuisi; vaikams pavestinus darbus, vaiko akių, ausų ir nervų saugojimo reikšmę, motinos globą vaikui susirgus.

Geriausias vaistas vaikui nuo visų ligų yra motinos meilė. Todėl rašytoja ir akina: „tegul motina nesigaili savo vaikeliui širdies šilumos, tegul vaikas ir per bausmės debesį mato spinduliuojančią jos meilę“ (Ten pat, p. 40).

Beveik keturis penktadalius sudaro antroji knygos dalis „Sielos auklėjimas“. Jį sudaro keletas poskyrių, apibūdinančių ugdytinas vaiko savybes. Tai – protas, jausmai, valia, dorovingumas, tikėjimas. Paklusnumas, teisumas, skaistybė, artimo meilė, Tėvynės meilė, pagarba, dėkingumas, mandagumas, tvarkingumas, taupumas, darbštumas, svetimos nuosavybės gerbimas, įpročių lavinimas ir įtvirtinimas. Čia pat knygos autorė aptaria auklėjimo priemones ir metodus; aiškina, kaip identifikuoti vaiko pašaukimą ir net kaip reikėtų vaikus bausti už jų prasižengimus.

Kiekvieną knygos poskyrį rašytoja pateikia paprastais žodžiais, suprantamais ir valstietei , ir darbininkei, ir profesorei. Pavyzdžiui, poskyryje „Protas“ ji taip charakterizuoja proto lavinimo tikslus: „Kiekvienas turi tiek išlavinti savo protą, kad galėtų pažinti Dievą, suprasti, kam jis yra siųstas į šį pasaulį, koks yra žmogaus gyvenimo tikslas, kaip tas tikslas yra pasiekiamas; kad suvoktų savo pareigas Tėvynei ir visai žmonijai. Be to dar, kad įsigytų žinių, kurios jam padės lengviau ir patogiau gyventi šioje Žemėje“ (Ten pat, p. 45).

Paprasta ir genialu. Iš visų jausmų ji išskiria ypač ugdytinus – gailestingumą, meilę ir grožio suvokimą, jausmus, kuriuos rašytoja vadina „sielos žiedu“. Apie valią ji kalbą, kaip apie cementą mūro namams. Pagal jos pateiktą valios apibrėžimą „Valia yra ta dieviškoji galia žmoguje, kurios jis padedamas įstengia pasipriešinti karščiausiems savo norams, suvaldyti stipriausius savo palinkimus, prisiversti daryti tai, kas jam nemalonu, koktu ir be galo sunku... bet reikalinga. (Ten pat, p. 50). Valia – tai yra žmogaus sielos savybė: „valia yra žmogaus sielai tai, kas kaulai kūnui. Jei kaulai minkšti, kaip pavyzdžiui, vaikų sergančiųjų angliška liga (rachitu – O. V.), tai kūnas, kad būtų ir gražiausias, yra silpnas, sudribęs, nepastovi kojose. Taip ir siela be kietos valios yra ištižusi ir sudribusi. Žmogus be tvirtos valios yra lyg tos smilgos, vėjo pučiamos į visas šalis“ Motinos svarbiausia pareiga yra išmokyti vaiką valdytis, išugdyti jo valią. (Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Mokytoja auklėtoja. – K., 2006,p. 43)

  Tačiau ir valia , ir protas nieko nereiškia, jeigu žmogus yra nedorovingas. Dar netgi atvirkščiai: „bet koks baisus gyvenimas su mokytais bet nedorovingais žmonėmis... Ir nedorovingas žmogus, juo yra mokytesnis, juo jis baisesnis, nes turėdamas išmiklintą protą, gali be galo daug žalos padaryti... Protas yra brango Dievo dovana, ir turime stengtis jį lavinti, bet visuomet brangesnis žmogui turi būti dorovingas gyvenimas ir gryna sąžinė“ (Ten pat, p. 47). O dorą vaiką, rašytojos nuomone, gali išauklėti tik dora motina. Mokykla gali tik pakoreguoti šią iš šeimos atsineštą savybę. Ir tai mokyklai padaryti reikėtų labai daug pastangų ir labai daug individualaus darbo su mokiniu, kuriam, kaip taisyklė mokytojams laiko neužtenka. Todėl „lavinti vaiko dorovę yra svarbiausias motinos darbas, viso auklėjimo vainikas“ Ir motina čia nėra vieniša. Dorovės pamatas yra religija – Tikėjimas. Todėl motina, norėdama išauginti savo vaiką doru žmogumi turi įskiepyti į vaiko širdį meilę Dievui ir dešimt Dievo įsakymų, kuriais jis galėtų remtis savo gyvenime.

Taip žingsnis po žingsnio rašytoja eina nuo vienos prie kitos ugdytinos vaiko savybės

Prieš keletą metų ėmusi rašyti šios Marijos Pečkauskaitės knygos pristatymą „Lietuvos Aido“ skaitytojams, sustojau, apnikta dvejonių... ar tik nebus beprasmis darbas ir skaitytojų klaidinimas, tarsi per stiklą parodžius saldainiuką, kurio jis pasiekti realiai negali. Mokytojos knygelė buvo vienintelė Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir man pavyko ją iš bibliotekos pasiskolinti vien tik dėl to, kad aš kažkada, dar aname gyvenime, buvau bibliotekininkų mokytoja, taigi, bibliotekose – privilegijuotas žmogus. O kaip ją gaus eilinė jauna motina? – mąsčiau. Ir rankos nusviro. Dar pamėginau ieškoti rėmėjų knygos išleidimui, kreipiausi, būdama visiškai naivi, net į Švietimo ministeriją. Deja, paramos gauti nepavyko...

Ir štai dabar prieš akis naujas Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos knygos „Motina auklėtoja“ leidimas. Išleido leidyklos „Už gyvybę“ Kauno skyrius..

Knyga, idealistės Stefanijos Milašiūtės dėka grįžo gyventi... ir lydėti į gyvenimą laisvos ir nepriklausomos Lietuvos vaikus. Politiniai kaliniai, ko gero, dabar vienintelė Lietuvoje socialinė grupė, kurie taip ir liko idealistais, prieškario tautinės mokyklos auklėtiniais, kuriems „Lietuva‘ nėra vien tik tai vienas žodis iš „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“, o šventovė, kuriai reikia aukoti viską vardan jos ateities ir jos dvasinės gerovės. Tarp dabartinių turtingųjų neatsirado nei vieno žmogaus, kuriam rūpėtų Lietuvos ateitis.

O juk knygoje „Motina auklėtoja“ kalbama apie žmogaus savybių, išvedančių jį iš gyvulių pasaulio į žmogiškąjį, ugdymą, ir jo sėkmės prielaidas. Kaip tik tie dalykai sovietinėje ir dabartinėje mūsų sovietizuotoje, nutautintoje ir nupilietintoje mokykloje, kol kas dar vis tebedirbančioje sovietinės mokyklos metodais ir tebeugdančios sutrikusį mūsų visuomenės „pilietį“ sovietinės mokyklos dvasia, ir toliau naikinant žmogaus dvasią, dorą ir meilę savo Tėvynei

 Tėvynės meilė Marijos Pečkauskaitės nuomone, visų žmogaus dorybių darželyje yra pati gražiausia gėlė „Ji stumia žmogų prie tokių didvyriškų darbų, kurie be tos meilės niekuomet nėra padaromi; ji duoda žmogui jėgų pasiaukoti ir darbuotis. Todėl žmogus, nemylįs savo tėvynės, nėra galima sakyti, visiškas žmogus, jo širdyje yra didelė spraga“ (Ten pat, p. 88).

Mylėti Tėvynę, tai visų pirma – ją gelbėti iškilus negandai; pažinti ir branginti jos istoriją, jos kultūrą, savo gimtąją kalbą; žinoti savo didvyrių įkvepiančius žygdarbius, neužmiršti, kaip Lietuvą ir lietuvius persekiojo lenkai ir rusai; kiek padėta daug mūsų protėvių vargo, siekiant apginti savo Tautos tikėjimą, savo kalbą ir raštą. Mylėti Tėvynę – tai nelaužyti jos įstatymų, nedaryti to, kas tavo Tėvynei žalinga, niekada jos neišduoti; nežeminti savo tautos garbės ir orumo, jausti vienybę su visais savo Tautos ir krašto žmonėmis.

 Taigi, turime šimtmečio knygą, kuri turėtų tapti labiausiai skaitoma knyga kiekvienai lietuvaitei motinai, ir einančiai lankyti savo besilaukiančios kūdikio dukters ar marčios, kad galėtų ją nupirkti ir padovanoti ją jaunai mamai, kiekvienai mokytojai ir Universiteto dėstytojai, siekiančiai savo Tėvynei laimės ir dvasinės gerovės. Ji pati svarbiausia knyga ir pedagogikos mokslui, jeigu tik jis nori atgaivinti visavertę tautinę Lietuvos mokyklą, ugdančią savo valstybės patriotus. Visa tai, kas yra tobula ir genialu, yra, kaip ir ši knyga, - paprasta.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotraukos

 

Atgal