VISUOMENĖ
07.15. Atsinaujinusi „Atgimimo banga“ (5)
Lidija Veličkaitė
Penktasis Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos „Atgimimo bangos“ renginys įvyko 2017 m. liepos 5 d. Nepriklausomybės aikštėje šalia Lietuvos Respublikos (LR) Seimo rūmų. Renginio pradžioje sugiedotas Lietuvos himnas ir jo programoje: 1. Dėl LR Prezidento Jono Žemaičio–Vytauto palaikų paieškos Maskvos Butyrkų kalėjime ir perlaidojimo Lietuvoje. 2. Rinkėjai – LR Seimo narių darbdaviai. 3. Blaivinkime Lietuvą. 4. Dėl siūlymų naudoti nelietuviškas raides dokumentuose.
Renginį pradėjęs Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius priminė, kad 1954 m. lapkričio 16 d. Butyrkų kalėjime Maskvoje buvo sušaudytas Lietuvos partizanų vadas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio prezidiumo pirmininkas, Lietuvos prezidentas generolas Jonas Žemaitis–Vytautas. 1944–1953 m. vykęs partizaninis karas Lietuvoje, neturintis analogų pasaulyje, nusinešė apie 20 tūkst. gyvybių. Daugybė žmonių buvo areštuota, nuteista, ištremta į kalėjimus ir lagerius. Pagerbdami Lietuvos karžygių ir visų žuvusiųjų atminimą, susirinkusieji į renginį sugiedojo giesmę „Marija Marija“.
Toliau tęsdamas kalbą pirmininkas teigė, kad prie Krašto apsaugos ministerijos generolui Jonui Žemaičiui–Vytautui pastatytas paminklas visada turėtų būti deramai pagerbtas, tačiau svarbu turėti ir jo kapą Lietuvoje. Daugelis organizacijų jau kreipėsi į aukščiausias Lietuvos valdžios institucijas, kad Jono Žemaičio–Vytauto palaikai būtų surasti Butyrkų kapinynuose, parvežti ir palaidoti Lietuvoje. Ypač tuo klausimu daug pasidarbavo Šiaulių m. visuomenininkai.
Šiaulių krašto visuomeninio piliečių seimelio, vienintelio oficialiai įregistruoto Lietuvoje, pirmininkas Romualdas Aksomaitis pirmiausia paprašė tylos minute pagerbti LR Prezidentą Sovietų Sąjungos okupacijoje, Lietuvos dimisijos brigados generolą Joną Žemaitį–Vytautą. R. Aksomaitis pasakojo, kad Jonas Žemaitis, baigęs Raseinių gimnaziją ir progimnaziją, 1926 m. įstojo į Kauno karininkų mokyklą ir 1929 m. ją baigęs įgijo leitenanto laipsnį. Dirbo artilerijos daliniuose, 1936 m. laimėjęs konkursą, buvo išsiųstas mokytis į artilerijos mokyklą Prancūzijoje. 1938 m. baigęs mokslus grįžo į Lietuvą ir vėl dirbo artilerijos daliniuose įgydamas kapitono laipsnį. Prasidėjus karui, J. Žemaitis buvo mėtomas po įvairius dalinius. Kai Lietuvos karininkija atsisakė su ginklu rankoje kovoti su Sovietų Sąjungos okupantu, tada, įsteigus Šaulių korpusą, J. Žemaitis buvo nukeltas į Lentvarį, vėliau į Varėną. Okupantai reikalavo, kad J. Žemaitis su savo daliniu pasitrauktų į Rusijos gilumą kartu su Rusijos kariuomene, bet jis, po truputį atsilikdamas, pasiliko Lietuvoje. Todėl reikėjo slapstytis ir nuo to laiko prasidėjo pogrindinis Jono Žemaičio darbas. 1944 m. buvo suorganizuotas generolo Povilo Plechavičiaus savanorių pulkas, kuriame buvo 150 žmonių ir J. Žemaičiui buvo patikėtos bataliono vado pareigos. Vokiečių okupantams pareikalavus, kad J. Žemaitis su savo batalionu įsijungtų į vokiečių kariuomenę, jis to nepadarė. Tad ir vokiečių okupacijos metais teko slapstytis, o savo kareivius su ginklu rankose J. Žemaitis paleido į namus. Tada J. Žemaitis įsteigė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS) ir 1949 m. vasario 2–22 sušaukė visos Lietuvos partizanų vadų pasitarimą Šiaulių apskrities (dabar Radviliškio r.) Minaičių kaime. 1949 m. vasario 16 d. aštuonių posėdžio dalyvių buvo pasirašyta garsi Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracija. Nuo 1949 m. vasario 16 d., kai buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktas, J. Žemaitis laikomas Lietuvos Prezidentu, jam suteiktas partizanų generolo laipsnis, ir tai vėliau pripažino ir LR Seimas, 2009 m. suteikęs jam dimisijos brigados generolo laipsnį. J. Žemaitis buvo išduotas 1953 m., jį suimant vadovavo Rainių žudynių organizatorius plk. Petras Raslanas. Tuo metu J. Žemaitis po insulto gyveno ir slapstėsi netoli Vadžgirio, bunkeryje. Suimtas J. Žemaitis buvo nuskraidintas į Maskvą, jam buvo siūlomos aukštos pareigos ir prašymas nutraukti ginkluotą kovą Lietuvoje. Tačiau J. Žemaitis nesutiko ir iki mirties išliko Lietuvos Prezidentu okupacijoje. 1954 m. lapkričio 16 d. sušaudytas ir palaidotas bendrame kape.
R. Aksomaitis siūlo Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei kreiptis į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kad Lietuvos valstybės 100 metinių proga J. Žemaičiui būtų pritaikyta amnestija. Pats J. Žemaitis niekada neprašė malonės, tačiau šiuo atveju kitaip su pačiais slapčiausiais Rusijos archyvais nesusipažinsime ir nesužinosime, kur palaidotas J. Žemaitis.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas dr. Eugenijus Paliokas, gimęs tais pačiais metais, kuriais žuvo J. Žemaitis, pasigedęs renginyje jaunimo, savo pasisakymą skyrė jiems. Mat, jis besimokydamas Anykščių r. Burbiškių dvaro mokykloje, apie 1965–1966 m. pirmą kartą pamatė iš Kauno grįžusį studentą ilgais plaukais ir su džinsais. Kai vėliau pamatė netoli Burbiškių dvaro žuvusio 1964 m. paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio nuotrauką, apstulbo, kad jis, kaip ir daugelis Lietuvos partizanų, buvo ilgaplaukis. Tas sulyginimas jį pribloškė, nes mūsų partizanai atrodė panašiai kaip Jungtinių Amerikos valstijų jaunimas. Mat, jaunimui laisvė iš tikrųjų labai brangi. Tik mūsų jaunimui teko už laisvę žūti, o užsienio jaunimas savo išvaizda išreiškė laisvę.
Antru renginio klausimu, kad rinkėjai – Seimo narių darbdaviai ir Seimo nariai turi būti atskaitingi rinkėjams, pasisakęs visuomenininkas Kęstutis Urba priminė 1991 m. įvykius, kai prie LR Seimo buvo užrašas „Seimas – Lietuvos širdis“. Tačiau kodėl šiuo metu ta širdimi žmonės nesidžiaugia? Nes jei pažiūrėtume į Seimo darbotvarkę, ten aptiktume vienai sesijai suplanuotą priimti tūkstantį įstatyminių pataisų. Tad Seimas yra prikaustytas prie begalinio biurokratų generuojamo įstatymų ir poįstatyminių aktų konvejerio, kur kiekvienas ministerijų ar Briuselio biurokratas stumia smulkias pataisėles. Tačiau dauguma esminių valstybės problemų, kurios yra pakankamai sudėtingos, reikalaujančios tarpkomitetinių, tarpministerinių ir tarnybinių sprendimų, lieka nuošalyje. Taip yra imituojamas politinis darbas ir taip yra dėl blogos Seimo sąrangos, ir aplamai valstybės valdymo. Nesprendžiama dėl iškilusios Lietuvai emigracijos šmėklos, valstybės skolos didėjimo, pastovios bedarbystės, žemės ūkio problemų, masinio girtavimo ir narkomanijos plitimo, ir su tuo susijusiu nusikalstamumu. Taip pat pusės milijono ikiteisminių tyrimų negali atlaikyti jokia teisės sistema. Ir kai visos šios problemos yra paliktos nuošalyje, tai kaip galima tenkintis Seimo darbu? Ir ką reikėtų daryti? Yra nustatyta, jeigu valstybėje bent 7 nuošimčiai jos intelektualinio potencialo arba akademinės bendruomenės nedalyvauja valstybės reikaluose, tokia valstybė pasmerkta degraduoti. K. Urba mano, kad pas mus tik 1–2 nuošimčiai mokslo bendruomenės užsiima sudėtingais valstybės reikalais, todėl valstybėje tokia prasta situacija. Tad jau yra pribrendusi teisėkūros reforma, kad būtų atsižvelgta į mokslininkų siūlymus, būtų duodami jiems reikšmingų tyrimų užsakymai, ir jie duotų sprendinius, pagrįstus prognozėmis, esama padėtimi ir ištekliais. Seimas nėra mokslo institucija, jis gali tik atstovauti žmonių interesui, bet dėl pačių įvairiausių priežasčių negali duoti reikiamų sprendimų.
Trečiu – blaivybės klausimu kalbėjęs Seimo nario Aurelijaus Verygos padėjėjas Arminas Mackevičius pasidžiaugė taip reikalingu svarbių valstybei problemų aptarimo renginiu. Jam atrodo, kad blaivybė yra viena iš svarbiausių problemų, todėl ir buvo priimti įstatymai, draudžiantys propaguoti alkoholio reklamą, skatinančią vartoti svaigiuosius gėrimus, kuri daugiausia veikia vaikus ir jaunimą. Toliau bus imamasi kitų priemonių, kaip specializuotų alkoholio parduotuvių kūrimas, taip pat kitais metais bus uždrausta pardavinėti alkoholį jaunimui iki 20 m. Vis girdint šią reformą kritikuojančių balsų, reikalinga ir visuomenės pagalba, pranešanti apie nelegalias gėrimų pardavimo vietas, vadinamus „taškus“. Seimo nario padėjėjas viliasi, kad Lietuva prablaivės, nes reformos jau įgavo pagreitį ir tikisi, kad po 2–3 m. alkoholio vartojimas 30 nuošimčių sumažės. Ir Lietuva gali tapti pavyzdžiu kitoms šalims, nes visa Europa turi problemų su alkoholiu ir bando jas spręsti savaip.
Buvęs Vilniaus universiteto docentas Algirdas Šukys pasiūlė, kad tiek renginio vadovai, tiek mūsų valdžia kreiptųsi į religines konfesijas, kad būtų pakartotas vyskupo Motiejaus Valančiaus žygdarbis.
Renginio "Atgimimo banga" dalyviai
Visuomeninio piliečių seimelio pirmininkas Romualdas Aksomaitis
Ir paskutinis skaudus ketvirtasis klausimas, neišeinantis iš darbotvarkės – svetimų raidžių brukimas į lietuvių kalbos raidyną. Šia aktualia tema pasisakė atkakliai kovojantis už lietuvišką raidyną dr. Kazimieras Garšva. Jis lyg pajuokavo, kad Seimas išeina atostogauti, tačiau aktyviems Lietuvos piliečiams atostogos nepriklauso. Nes išlieka ne 3, o 130 raidžių problema. K. Garšva, perskaitęs Užsienio reikalų komiteto nutarimą, ir spaudoje iš tikro buvo paskelbta, kad siūlomas kompromisas rašyti tik 3 raides, bet atidžiai perskaičius visą nutarimą, iš tikrųjų brukama 130 raidžių su dar kažkokiu mašininiu užsienietišku iškraipymu. Ir K. Garšva stebisi, kaip Seimas balsavo už 3, nesupratęs, kad balsavo už visas 130 raidžių. Lietuvos kalbininkai reikalauja kelių dalykų: 1. Kad, kaip buvo iki šiol, visus dokumentus rašyti valstybine kalba – lietuviškomis raidėmis. 2. Kad Seimo nariai laikytųsi LR Seimo nario priesaikos: nepažeistų Lietuvos Konstitucijos, laikytųsi įstatymo ir Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumo, laikytųsi valstybinės lietuvių kalbos įstatymo. 3. Kad į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją būtų skiriami aukščiausio išsilavinimo kalbininkai, ne poetai, šokėjai, dainininkai, ar žemiausio lygio mokslininkai, kurie tik pradėję studijuoti, balsuoja už vardyno reikalus neturėdami apie tai supratimo. Reikalinga laikytis daugumos kalbininkų nuomonės, kurių yra 50 aukščiausios kvalifikacijos, o ne 10 ir mažiausios kvalifikacijos. Pasikalbėjęs su TS–LKD pirmininku Gabrieliu Lansbergiu, K. Garšva išgirdo, kad jis balsuos taip, kaip pasakys Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Tačiau Kalbos komisija, kurioje yra 10 nedidelės kvalifikacijos kalbininkų, ir yra pavaldi LR Seimui, verčiama paklusti politikų norui. Svetimoms raidėms pritaria Užsienio reikalų komitetas, džiaugsmingai pritaria Teisės ir teisėtvarkos komitetas su pirmininku Juliumi Sabatausku priešakyje ir pats Seimas kol kas nežada atsisakyti pavojingų Lietuvai projektų. Tad, susirinkus Seimui rudenį, vėl teks kovoti už lietuvių kalbos išlikimą.
Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos pirmininkas L. Kerosierius su liūdesiu konstatavo, kad susirinkę į „Atgimimo bangos“ renginį, kalbame su širdgėla ir skausmu dėl Lietuvos ateities, dėl lietuvybės išlaikymo, o Seimo nariai džiūgauja eidami prieš Lietuvos valstybę ir jos Nepriklausomybę. Po kiekvienos iš keturių pateiktų problemų buvo perskaityti kreipimaisi į Lietuvoje ir užsienyje esančias lietuvių aukščiausias institucijas, kuriems susirinkusieji vieningai pritarė. Kreipimasis dėl „LR Prezidento Jono Žemaičio–Vytauto palaikų paieškos ir perlaidojimo Lietuvoje“ jau paskelbtas 2017 m. liepos 8 d. „Lietuvos Aide“ Nr.148-0(13128-0). Kadangi LR Seimas išeina atostogų, L. Kerosierius paskelbė, kad „Atgimimo banga“ laikinai sustabdyta, tačiau prireikus ji vėl bus atnaujinta. Su 2017 07 05 „Atgimimo bangos“ parengtu reportažu galima susipažinti internete surinkus „Atgimimo banga 2017 07 05“, arba JAV lietuvių internetiniame laikraštyje www.biciulyste.com, tekstą skaityti „Lietuvos aidas“ svetainėje www.aidas.lt.
Atgal
